Padėkite ir būkite laimingi
„Tu visą savo tarnystę pašvęsi Sionei“ (DS 24:7).
Džonatanas niurnėdamas įlipo į mašiną ir atsisėdo šalia savo brolio Maiko. Jis norėjo pasilikti namuose ir žaisti naują žaidimą, kurį praeitą savaitę buvo gavęs kaip gimtadienio dovaną. Tačiau jo mama reikalavo, kad jie visi vyktų į maldos namus ir padėtų apylinkei juos valyti.
„Kodėl mes turime ten važiuoti?“ – paklausė Džonatanas mamos, padėdamas jai į automobilį įdėti dulkių siurblį.
„Bus smagu, – atsakė ji šypsodamasi. – Be to, mes visi naudojamės maldos namais. Kaip tik gerai, kad mes kartas nuo karto padedame juos valyti.“
Džonatanas spoksojo per langą ir stebėjo namus bei medžius, pro kuriuos jie važiavo pakeliui į bažnyčią. Kai mama pastatė automobilį bažnyčios automobilių stovėjimo aikštelėje, Džonatanas nustebo pamatęs, kad brolis Losonas pastatė savo mašiną šalia jų.
„Ką čia veikia brolis Losonas?“ – stebėjosi Džonatanas.
Brolis Losonas pastaruoju metu sunkiai sirgo tokia vėžio forma, kuri vadinama leukemija. Jis ilgą laiką buvo ligoninėje. Džonatanas prisiminė, kaip tėvai ragino Maiką ir jį savo asmeninėse ir šeimos maldose melstis už brolį Losoną. Brolis Losonas labai ilgai nebuvo namuose, nes gulėjo ligoninėje.
Džonatanui visada patiko brolis Losonas. Jis buvo vyresnis už Džonatano senelius, tačiau visada prieidavo prie Džonatano ir paklausdavo jį apie mokyklą ir jo sporto komandą. Vieną kartą jis net buvo atėjęs į rungtynes, kuriose dalyvavo Džonatanas.
Džonatanui lipant iš automobilio, brolis Losonas pamojo ranka ir tarė: „Labas, Džonatanai.“ Brolis Losonas nuėjo prie savo automobilio galo ir išsitraukė iš bagažinės dulkių siurblį. Jis lėtai nusistūmė siurblį į bažnyčią.
„Džonatanai, – sušuko mama, – ar negalėtum man padėti su šituo?“ Ji bandė iš automobilio galo ištraukti jų siurblį.
„Žinoma, mama“, – atsakė Džonatanas. Jis padėjo jai ištraukti siurblį ir greitai nusistūmė jį per automobilių stovėjimo aikštelę.
Visą vakarą Džonatanas ir Maikas dirbo šalia brolio Losono. Džonatanas kelis kartus pavargo ir sustojo pailsėti, tačiau pastebėjo, kad brolis Losonas dirbo toliau. Ir jis šypsojosi! Brolis Losonas tarė: „Smagu, kai gali padėti, ar ne?“
Džonatanas pajuto, kaip kažkas jame pasikeitė. Jis pagalvojo: „Jeigu brolis Losonas gali būti laimingas padėdamas, tai galiu ir aš.“ Ir jis pradėjo dar uoliau dirbti.
„Ačiū, kad ėjai su manim“, – vėliau jiems vykstant namo pasakė mama.
„Nėr už ką, – tarė Džonatanas, – atsiprašau, kad dėl to buvau nepatenkintas. Nežinojau, kad siurbdamas dulkes gali tiek daug išmokti.“