Suradau savo tikėjimą
Keletą mėnesių misionieriai mane ne kartą kvietė krikštytis, tačiau aš visada atsakydavau: ne.
1989-1990 m., kai studijavau koledže, pirmame kurse, vieną vakarą su vienu geru savo draugu užsisėdėjome iki vėlumos ruošdamiesi egzaminams.
Staiga Metas uždavė man klausimą, ir ta akimirka tapo lemtinga mano gyvenime. „Koks pagal tavo bažnyčios mokymus yra Dievas? Turiu omenyje, kaip, tavo manymu, Jis atrodo?“
Negalėjau jam atsakyti. Supratęs mano pasimetimą, jis švelniai pakeitė temą. Tačiau aš negalėjau to pamiršti. Mano padėtis nebuvo paprasta. Buvau Brigamo Jango universitete studijuojantis protestantas ir, nors turėjau abejonių dėl savo tikėjimo ir religijos apskritai, visai neketinau keisti įsitikinimų. Priešingai, ištisus metus rūpestingai dvasiškai gyniausi vengdamas pokalbių religine tema. Šiuo paprastu klausimu mano draugui galiausiai pavyko padaryti nedidelę spragą ir pasiekti mano širdį.
Ieškojau tikėjimo
Nuo to laiko keletą mėnesių ne kartą savęs klausiau: „Kuo aš tikiu? O dar svarbiau, ar tikiu? Ar tikrai yra Dievas, ir jei yra, tai koks Jis? Kaip galėčiau Jį pažinti? Ar Jis atsakys į mano maldas? Ar galiu tikėti taip, kaip tiki mano draugai, pastarųjų dienų šventieji?“
Tai nereiškia, kad niekada iki tol neturėjau progų apsvarstyti tokių tiriančių klausimų; jau daug metų kai kurie iš mano geriausių draugų buvo PDŠ. Tos draugystės ir paskatino mane studijuoti BJU. Tačiau beveik visada atmesdavau jų evangelinius kvietimus. Tuos keletą kartų, kai buvau susitikęs su misionieriais, nesiklaus iau atvirai.
Pernelyg bijojau tų pasikeitimų, kurių būtų reikėję, pasikeitimų, kurie galėjo socialiai ir emociškai atskirti mane nuo mano šeimos. Nebuvau linkęs manyti, kad buvau neteisus, arba kad laikiausi neteisingų tradicijų. Netikėjau, kad galiu gauti apreiškimą iš Dievo arba netgi, kad kas nors gali jį gauti. Atrodė absurdiška, nelogiška ir netgi keista, kad Dievas galėjo pasirodyti berniukui Džozefui Smitui, kad Jis apreiškė naujus Raštus ir kad Dievui vadovaujant tik vienintelė religija buvo įsteigta kaip tikroji Bažnyčia.
Ironiška, tačiau aš abejojau visų religijų, įskaitant savosios, autentiškumu. Nors mano širdis buvo kupina meilės savo šeimai ir draugams, kai reikėjo klausytis Dvasios kuždesių, atsakymų trokštanti širdis buvo tarytum iš akmens.
Po pirmojo kurso sugrįžau namo į Kentukį studijuoti toliau. Mano pastarųjų dienų šventieji draugai netrukus išvyko tarnauti į misijas, ir jiems išvykus pasijutau visiškai vienišas. Norėjau turėti nors dalį to įsitikinimo, kuris įkvėpė juos paaukoti du metus savo gyvenimo. Tačiau tuo pačiu metu man nuolatos buvo neramu, nes vis dar neturėjau atsakymo į Meto klausimą. Norėjau pats žinoti tiesą. Galiausiai, po daugelio mano draugų laiškų, skatinančių mane susitikti su misionieriais, įveikiau savo nerimą ir sutikau.
Nusprendžiau atsiversti
Vis dėlto nesutikau su mintimi, kad įvairūs Evangelijos principai yra tarpusavyje susiję į vientisą visumą. Misionieriai buvo įsitikinę, kad visa jų žinia buvo arba tiesa, arba melas, ir jei aš gausiu liudijimą apie vieną principą, natūraliai galėsiu priimti visą jų mokymą.
Aš tuo netikėjau. Maniau, kad galima pasirinkti tai, kuo norėjau tikėti, iš taip vadinamo dvasinio ir doktrininio meniu.1 Tuo pačiu metu mano loginis mąstymas reikalavo empirinių įrodymų, o ne tikėjimu paremto atsivertimo.
Deja, mano loginis mąstymas tuo pačiu man neleido džiaugtis ir būti patenkintam. Visi filosofiniai argumentai, kuriais rėmiausi, buvo nesiderinančios pesimistinės mintys, kurios nedavė jokių konkrečių atsakymų. Troškau kažko daugiau, kažko, kas paliestų mano širdį taip, kaip mano draugai ir misionieriai apibūdino Šventosios Dvasios bendravimą. Klausiausi misionierių pokalbių tikėdamasis, kad galėsiu sužinoti, kad tai, ką jie sako, yra tiesa, arba bent gauti šiokį tokį pasitenkinimą sužinojęs, kad tai buvo ne tiesa.
Misionieriai, nors ir kantrūs, visgi buvo drąsūs. Keletą mėnesių jie vedė daug pokalbių su manimi ir daug kartų kvietė mane krikštytis, tačiau aš visada atsakydavau: ne. Laukiau kažkokio akivaizdaus ir stebuklingo įvykio, kuris suteiktų man liudijimą, kad panorėčiau priimti jų kvietimą. Tokio liudijimo negavau, todėl jų kvietimus vis atmesdavau.
Vieną dieną vyresnieji perskaitė ištrauką iš Mormono Knygos: „Nesiginčykite dėl to, kad nematote, kadangi liudijimo negausite tol, kol jūsų tikėjimas nebus išbandytas“ (Etero 12:6). Tada jie pasakė: „Džošai, kas kart, kai kviečiame tave krikštytis, tu sakai: ne. Tu turėtum sakyti: taip, ir tada Dvasia tau tai patvirtins.“
Kitaip sakant, aš dar nebuvau gavęs patvirtinimo, nes neišbandžiau savo tikėjimo. Aš nesirūpinau nieku kitu, kaip tik prašyti, tikėdamas, kad gausiu be pastangų (žr. DS 9:7). Aš, tiesą sakant, neleidau Dvasiai paliudyti man, nes nebuvau pasiryžęs žengti kito žingsnio. Man tereikėjo, remiantis tikėjimu, žengti į tamsą, šviesai dar nenušvitus. Patvirtinantis liudijimas ateitų po to, kai išbandyčiau savo tikėjimą, o ne prieš tai.2
Pirmiausia man kilo mintis, kad misionieriai bando manimi manipuliuoti, kad pasikrikštyčiau. Vėliau man pasidarė aišku, kad tą pačią akimirką, kai į kvietimą krikštytis atsakiau: ne, kažkas sunkiai pastebima paliko mano širdį. Tai buvo ramus, švelnus ir subtilus ramybės jausmas, skatinantis priimti misionierių patarimą, tačiau jo buvimo neatpažinau, kol jis nepasitraukė, palikdamas mane sutrikusį, nelaimingą ir liūdintį.
Susimąsčiau, ar tas nepastebimas jausmas galėjo būti mane apleidusi Dvasia, o mano sutrikimo priežastis – ją atstumianti, užkietinta širdis. Be papildomų raginimų nusprendžiau išbandyti misionierių iššūkį. Nusprendžiau į tą neišvengiamą kvietimą atsakyti: taip, ir jei tada pajusiu Dvasią, kaip jie žadėjo, sutiksiu pasikrikštyti. Tuo atveju, jei nejausiu Dvasios, jau buvau pasiruošęs pasakyti misionieriams, kad pajuokavau.
Išbandžiau sėklą
Mūsų kito susitikimo metu žiūrėjome naująjį Bažnyčios filmą The Prodigal Son (Sūnus palaidūnas). Kambaryje tvyrojo ypatinga dvasia; misionieriai akivaizdžiai buvo sujaudinti, jų akys buvo pilnos ašarų.
Filmui pasibaigus, perskaitėme keletą Raštų ištraukų. Galiausiai vyresnysis Kričfyldas pasisuko į mane ir paklausė: „Džošai, ar tu pasikrikštysi lapkričio 10 dieną, šeštadienį, 16 valandą?“
Truputį palaukęs atsakiau: „Taip.“
Dvasios poveikis buvo toks stiprus, įelektrinantis, kad plaukai ant mano rankų atsistojo, ir aš vos neapsiverkiau. Nebuvo jokios abejonės, kad tamsoje sušvito šviesa. Išbandžiau savo tikėjimą ir neabejodamas žinojau, kad turiu pasikrikštyti.
Įgijau liudijimą, kad viena tikėjimo sėkla buvo gera, tačiau dar turėjau stebėti, kaip ji auga ir brinksta (žr. Almos 32:35-36), ir dar nebuvau gavęs patvirtinančio liudijimo apie kitus Evangelijos principus. Mano tikėjimo išbandymas dar nesibaigė.
Netrukus po to, kai buvau pakrikštytas ir patvirtintas, į mano protą pradėjo skverbtis abejonės. Pajutau prieštaravimą tarp to labai asmeniško patyrimo, kada nusprendžiau pasikrikštyti, ir mano ankstesnio loginio mąstymo, kuris nepriėmė tikėjimu paremto pažinimo.
Netrukus vėl pradėjau jausti persekiojančius sutrikimo ir liūdesio jausmus ir nežinojau, kuo tikėti. Tačiau buvau įsipareigojęs ir nusprendžiau likti aktyvus Bažnyčioje ir pritaikyti mokomus principus, kol mano tikėjimo išbandymas vienaip ar kitaip išspręs mano vidinį prieštaravimą.
Suradau savo tikėjimą
Viešpats nepaliko manęs klaidžioti vieno. Man buvo duotas pašaukimas tarnauti kartu su misionieriais, ir kai mes kiekvieną savaitę skelbėme Evangeliją, misionieriai ir toliau mane mokė. Mane ištikimai lankė mano namų mokytojai. Mano porininkas namų mokyme buvo pareigingas ir nuoseklus. Daugelis apylinkės narių su manimi užmezgė draugystės ryšius, įtraukdami mane į savo gyvenimą, pakviesdami į savo namus vakarienei ir į šeimos namų vakarus. Jie meldėsi su manimi ir už mane. Vyskupas ir jo šeima rūpinosi manimi ir drąsino mane. Jaučiau, kad jų ketinimai buvo nuoširdūs, ir tai stiprino mano apsisprendimą.
Vieną dieną, praėjus keliems mėnesiams, suvokiau, kad kas kart, kai skaičiau Mormono Knygą, jaučiau tą subtilų, pažįstamą ramybės jausmą, labai panašų į tą, kurį jaučiau pokalbių ir kvietimų krikštytis metu. Staiga pasidarė aišku: tai buvo Dvasia. Kai mintyse sakiau: „Jei tai Dvasia, tada ši knyga turi būti tikra“, – tas subtilus jausmas „išbrinko“ mano širdyje ir mano tikėjimas peraugo į to principo dvasinį pažinimą.
Mano širdžiai toliau darantis labiau „sudužusiai“ ir mano dvasiai labiau „atgailaujančiai“ (žr. Etero 4:15), sekė kiti patvirtinantys patyrimai. Laikui bėgant mano abejones pakeitė įsitikinimai. Žinojau, kad Dievas gyvas, kad Jėzus yra Kristus, kad Džozefas Smitas yra Dievo pranašas, ne savo intelektu ar kitų įtikinimu, bet per nenuginčijamą Dvasios bendravimą su mano dvasia. Mano protui atsivėrė priesakas po priesako (žr. 2 Nefio 28:30). Šiems patvirtinantiems patyrimams prisidedant vienas prie kito, mano Evangelijos suvokimas plėtėsi ir galėjau daug greičiau suprasti dvasinius dalykus. Kiekvienas patyrimas reikalavo uolumo, pasiryžimo klausyti ir sekti bei troškimo paklusti Dvasios vilionėms (žr. Mozijo 3:19).
Dabar galiu pasakyti, kad Evangelija yra tiesa, nes pats tai sužinojau. Kadaise Evangelija atrodė keista ir nelogiška, dabar ji man pažįstama ir nuostabi. Evangelijos principai išties yra tarpusavyje susiję į vieną didžią visumą. Netgi turėdamas sąlyginai ribotas doktrinines žinias, būdamas misionieriumi galėčiau paliudyti apie šias tiesas. Plečiantis mano doktrinos pažinimui, auga ir mano liudijimas.
Mano iš dalelių sudarytas liudijimas veikia kaip rūpestingai pastatyta ir nuolatos stiprinama, nuo priešų sauganti tvirtovė. Jis mane palaiko, kai susiduriu su iššūkiais, ypač su piktojo pastangomis sėti abejones dėl dalykų, apie kuriuos jau esu gavęs atsakymus (žr. DS 6:22-23). Kai jaučiuosi silpnas, kada apninka abejonės, kai pasidaro skaudu, pritaikau tą patį modelį, kuris davė vaisių nuo pat pirmos dienos, kai įgijau liudijimą. Prisimenu kiekvieną patyrimą, kuris sutvirtino mano liudijimą, uoliau laikausi principų, kurių mane mokė, ir stebiu, kada Dvasia iš naujo patvirtina mano tikėjimą.
Evangelija yra tikra, ji visa tikra ir prieinama visiems, kurie su nuolankiomis širdimis išbandys savo tikėjimą ir žengs tikėjimo žingsnį į tamsą. Tenai yra Gelbėtojo šviesa, ją slepia tik mūsų nenoras ją rasti. Mūsų gyvenimuose gali būti daug tamsių laikotarpių arba momentų, kada mūsų liudijimai bus išbandomi. Sužinojau, kad Gelbėtojo šviesa laukia mūsų, kol mes noriai seksime Jį ir ta šviesa, jei nuolat jos sieksime, atves mus prie atsivertimo.