PIRMOSIOS PREZIDENTūROS žINIA
Ugdykime Kristaus savybes
Kai pagal profesiją dirbau oro linijų pilotu, pas mane į lakūno kabiną kartais užsukdavo keleiviai. Jie klausinėdavo apie jungiklius, įrankius, sistemas, procedūras bei kaip ši techninė įranga padeda tokiam dideliam ir gražiam lėktuvui skraidyti.
Aš atsakydavau, kad šiam skraidančiam mechanizmui reikia nepriekaištingo aerodinaminio dizaino, begalės pagalbinių sistemų ir programų bei galingų variklių, – tai dėl jų šis lėktuvas toks patogus ir saugus tiems, kurie juo skrenda.
Kad mano atsakymas nebūtų pernelyg sudėtingas ir koncentruotųsi ties pagrindiniais dalykais, aš dar pridurdavau, kad viskas, ko reikia skrydžiui, tėra stiprus stūmimas, galinga kėlimo jėga ir tinkama lėktuvo padėtis, o gamtos dėsniai saugiai nuskraidins šį orlaivį ir jo keleivius per žemynus ir vandenynus, virš aukštų kalnų ir pavojingų audrų iki kelionės tikslo.
Prisimindamas tuos lankytojus dažnai mąstydavau, kad būdami Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai mes užduodame panašių klausimų. Kokie yra pagrindiniai, esminiai mūsų narystės Dievo karalystėje žemėje principai? Po to, kai viskas bus pasakyta ir padaryta, kas didžiausio poreikio metu nuskraidins mus į mūsų trokštamą amžinąją vietą?
Nesikeičianti Evangelijos šerdis
Bažnyčia su visa savo organizacine struktūra ir programomis savo nariams siūlo daug svarbių užsiėmimų, kurių tikslas yra padėti šeimoms ir pavieniams asmenims tarnauti Dievui ir vienas kitam. Tačiau kartais gali atrodyti, kad šios programos ir užsiėmimai yra artimesni mūsų širdims ir sieloms nei pagrindinės Evangelijos doktrinos ir principai. Įvairios procedūros, programos, taisyklės ir organizaciniai modeliai padeda mūsų dvasiniam augimui čia žemėje, bet mums nevalia užmiršti, kad visa tai gali keistis.
Priešingai tam, Evangelijos pagrindas – doktrina ir principai – niekada nesikeis. Gyvenimas pagal pagrindinius Evangelijos principus visų pastarųjų dienų šventųjų gyvenimams suteiks galios, stiprybės ir dvasinio savarankiškumo.
Tikėjimas yra galios principas. Šiame gyvenime mums reikia šio galios šaltinio. Dievas veikia su galia, bet ši galia yra naudojama atsakant į mūsų tikėjimą. „Tikėjimas be darbų yra miręs“ (Jokūbo laiškas 2:20). Dievas veikia pagal Savo vaikų tikėjimą.
Pranašas Džozefas Smitas paaiškino: „Aš juos mokau teisingų principų, o jie patys save valdo.“1 Man asmeniškai šis pamokymas yra nuostabiai taiklus. Stengdamiesi suprasti, įsisavinti ir teisiai gyventi pagal teisingus Evangelijos principus, mes tapsime labiau dvasiškai savarankiški. Dvasinio savarankiškumo principas kyla iš esminės Bažnyčios doktrinos – Dievas mums davė valios laisvę. Manau, kad, po paties gyvenimo, valios laisvė yra viena iš didžiausių Dievo dovanų Savo vaikams.
Studijuodamas ir mąstydamas apie valios laisvę ir amžinąsias jos pasekmes, aš suprantu, kad mes tikrai esame dvasiniai Dievo vaikai, todėl turime atitinkamai elgtis. Šis supratimas man taip pat primena tai, kad, kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, esame didžiulės pasaulinės šventųjų šeimos dalis.
Bažnyčios organizacinė struktūra yra labai lanksti ir leidžia prisitaikyti prie mūsų bendruomenių dydžio, augimo dėsningumų ir poreikių. Yra besikuriančio padalinio programa su labai paprasta organizacine struktūra ir mažesniu susirinkimų skaičiumi. Mes taip pat turime dideles apylinkes su dideliais organizaciniais ištekliais tarnauti vienas kitam. Visa tai yra aprašyta įkvėptose Bažnyčios programose, kad padėtų nariams „ateiti pas Kristų ir tobulėti jame“ (Moronio 10:32).
Visos šios skirtingos priemonės turi vienodą dievišką vertę, nes sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos doktrina yra vienoda visuose padaliniuose. Aš, kaip Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalas, liudiju, jog Jis gyvas ir kad ši Evangelija yra tikra, ir kad ji atsako į visus asmeninius ir bendrus iššūkius, su kuriais čia, žemėje, šiandien susiduria Dievo vaikai.
Ištikimųjų stiprybė
2005 metais mes su žmona aplankėme Bažnyčios narius daugelyje Europos šalių. Kai kuriose Europos dalyse Bažnyčia egzistuoja daugelį metų, net nuo 1837-ųjų metų. Ten yra didelis ištikimų narių Europoje paveldas. Šiuo metu Europoje yra virš 400 000 narių. Atsižvelgiant į ištisas Europos emigrantų į Ameriką kartas per XIX ir XX amžius, šį skaičių lengvai galima padidinti kelis kartus.
Kodėl tiek daug ištikimų narių paliko savo gimtąsias šalis ankstyvuoju Bažnyčios laikotarpiu? Galima suminėti daug priežasčių: kad išvengtų persekiojimo, kad padėtų statyti Bažnyčią Amerikoje, kad pagerintų savo ekonominę padėtį, troškimas gyventi netoli šventyklos ir t.t.
Europa vis dar jaučia šios emigracijos pasekmes. Bet stiprybė, kuri kyla iš kelių ištikimų Bažnyčios narių kartų, šiuo metu darosi vis akivaizdesnė. Matome, kaip vis daugiau vaikinų ir merginų bei pagyvenusių porų tarnauja Viešpaties misijose, matome vis daugiau santuokų šventyklose, savo nariuose mes matome vis daugiau pasitikėjimo ir drąsos dalintis sugrąžintąja Evangelija. Tarp Europos žmonių ir daugybėje kitų pasaulio kraštų egzistuoja didelis dvasinis tikrų Kristaus mokymų vakuumas. Šis vakuumas privalo, gali ir bus užpildytas sugrąžintosios Evangelijos žinia, kai mūsų nuostabieji nariai su didesne drąsa ir tikėjimu gyvens pagal šią Evangeliją ir skelbs ją.
Dėl šio Bažnyčios plėtimosi Europoje, dabar yra tokių šalių, kur Bažnyčia egzistuoja mažiau nei 15 metų. To 2005 m. apsilankymo metu aš kalbėjausi su misijos prezidentu, kuris tarnauja gimtojoje Rusijoje ir kuris yra Bažnyčios narys tik septynerius metus. Jis man pasakojo: „Tą patį mėnesį, kurį buvau pakrikštytas, mane pašaukė būti skyriaus prezidentu.“ Ar jis kartais jausdavosi sutrikęs? Be abejo! Ar jis bandė įvykdyti visas Bažnyčios programas? Laimei, nebandė! Kaip jis galėjo taip greitai sustiprėti tokioje mažoje tikinčiųjų bendruomenėje? Jis paaiškino: „Visa savo siela žinojau, kad ši Bažnyčia yra tikra. Evangelijos doktrina užliejo visą mano protą ir širdį. Prisijungę prie Bažnyčios, mes pasijutome šeimos dalimi. Mes jautėme šilumą, pasitikėjimą ir meilę. Mūsų buvo nedaug, bet mes visi stengėmės sekti Gelbėtoju.“
Nariai rėmė vienas kitą, jie darė geriausią, ką galėjo, ir žinojo, kad Bažnyčia yra tikra. Jį patraukė ne organizacija, o Evangelijos šviesa; ir toji šviesa sustiprino tuos geruosius narius.
Daugybėje šalių Bažnyčia dar tik užuomazgoje ir organizacinės sąlygos kartais yra toli gražu ne tobulos. Tačiau nariai savo širdyse gali turėti tobulus liudijimus apie tiesą. Kai nariai liks savo šalyse ir statys Bažnyčią, nepaisydami ekonominių keblumų ir sunkumų, ateities kartos bus dėkingos tiems drąsiems šiuolaikiniams pionieriams. Jie tvirtai laikosi nuoširdaus Pirmosios prezidentūros kvietimo, paskelbto 1999-aisiais metais:
„Šiomis dienomis Viešpats nusprendė suteikti Evangelijos palaiminimus, įskaitant šventyklų pagausėjimą, daugybei pasaulio šalių. Todėl mes norime dar kartą išsakyti seną patarimą Bažnyčios nariams – pasilikite savo gimtinėse, užuot emigravę į Jungtines Valstijas…
Jei nariai visame pasaulyje liks savo gimtinėse ir statys Bažnyčią gimtosiose šalyse, dideli palaiminimai išsilies jiems asmeniškai ir visai Bažnyčiai.“2
Norėčiau perspėti tuos, kurie gyvena didelėse apylinkėse ir kuoluose. Turime būti atsargūs, kad mūsų liudijimų ašimi netaptų Bažnyčios bendruomenės mastas ar nuostabios veiklos, programos ir mūsų apylinkių bei kuolų organizacijos. Visa tai yra svarbu ir pravartu turėti – bet viso to neužtenka. Neužtenka net ir draugystės.
Saugumas slypi paklusnume
Mes sutinkame, kad gyvename neramumų, katastrofų ir karų laikotarpiu. Mums ir daugybei kitų labai reikia „[apsaugos ir prieglobsčio] nuo audros ir nuo rūstybės, kai ji bus išlieta neskiesta ant visos žemės“ (DS 115:6). Kaip mums surasti tokią saugią vietą? Prezidentas Gordonas B. Hinklis (1910-2008) mokė: „Mūsų saugumas slypi mūsų gyvenimų dorume. Mūsų stiprybė slypi mūsų teisume.“3
Kartu prisiminkime, kaip Jėzus Kristus mokė savo apaštalus – aiškiai ir tiesiai – savo tarnystės pradžioje: „Sekite paskui mane, ir Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mato 4:19). Tai taip pat buvo Dvylikos apaštalų tarnystės pradžia, ir aš įtariu, kad jie jautėsi neverti. Norėčiau pridurti, kad čia Gelbėtojas pats mus moko pamokos apie pagrindinę doktriną ir gyvenimo prioritetus. Kalbant individuliai, mums pirmiausia reikia „sekti paskui Jį“, ir jei tai darysime, Gelbėtojas mus palaimins taip, kad įgysime galimybę tapti tokie, kaip kad Jis nori, jog taptume.
Sekti paskui Kristų reiškia tapti panašesniam į Jį. Tai reiškia, kad reikia mokytis iš Jo asmenybės. Būdami dvasiniai Dangiškojo Tėvo vaikai, į savo gyvenimą ir asmenybę galime įtraukti Kristaus savybes. Gelbėtojas mus kviečia mokytis Jo Evangelijos, gyvenant pagal Jo mokymus. Sekti Juo – reiškia pritaikyti tinkamus principus ir tada pamatyti iš to kylančias palaimas. Šis procesas vienu metu yra ir labai sudėtingas, ir labai paprastas. Senovės ir šių laikų pranašai tai apibūdino trimis žodžiais: „Laikykitės Dievo įsakymų“ – nei daugiau, nei mažiau.
Kristaus savybių ugdymas savo gyvenimuose nėra lengvas, ypač jei atitolstame nuo bendrybių bei abstraktybių ir turime reikalų su tikruoju gyvenimu. Tikrasis išbandymas – tai gyvenimas pagal tai, ką skelbiame. Tikrovės patikrinimas prasideda tuomet, kai savo gyvenime reikia parodyti Kristaus savybes, – kaip vyrui ar žmonai, tėvui ar motinai, sūnui ar dukrai, mūsų draugystės ryšiuose, darbe, versle ir pramogose. Mes galėsime pastebėti savo augimą, kaip galės pastebėti ir aplinkiniai, kai palaipsniui stiprinsime savo sugebėjimą „elgtis priešais [Jį] su visu šventumu“ (DS 43:9).
Raštuose pateikiama daugybė Kristaus savybių, kurias per savo gyvenimą turime išsiugdyti. Tai ir pažinimas ir nuolankumas, malonė ir meilė, paklusnumas ir stropumas, tikėjimas ir viltis (žr. DS 4:5-6). Šios asmeninės charakterio savybės nepriklauso nuo organizacinio Bažnyčios padalinio statuso, nuo mūsų ekonominių sąlygų, nuo šeimyninės padėties, kultūros, rasės ar kalbos. Kristaus savybės – tai Dievo dovanos. Jų negalima išsiugdyti be Jo pagalbos.
Pasitikėkime Jo galia
Vienintelė pagalba, kurios mums reikia, nemokamai yra suteikta per Jėzaus Kristaus apmokėjimą. Tikėjimas Jėzumi Kristumi ir Jo apmokėjimu reiškia visišką pasikliovimą Juo – pasitikėjimą Jo nesibaigiančiais galia, protu ir meile. Kristaus savybės mūsų gyvenimuose išryškėja tuomet, kai teisiai naudojame savo valios laisvę. Tikėjimas Jėzumi Kristumi veda prie darbų. Kai tikime Kristų, mes pasitikime Viešpačiu tiek, kad sekame Jo įsakymais, – net jei ne visai suprantame jų priežastis. Norėdami tapti panašesni į Gelbėtoją, turime reguliariai įvertinti savo gyvenimus ir, per tikros atgailos kelią, pasikliauti Jėzaus Kristaus nuopelnais ir Jo apmokėjimo palaiminimais.
Kristaus savybių ugdymas gali būti skausmingas procesas. Mums reikia būti pasiruošusiems priimti nurodymus ir pataisymus iš Viešpaties ir Jo tarnų. Pavyzdžiui, per reguliarias Bažnyčios pasaulinio masto konferencijas, per jų muziką ir žodį mes jaučiame ir gauname dvasinės galios, nurodymų ir palaiminimų „iš aukštybių“ (DS 43:16). Tai yra laikas, kai asmeninio įkvėpimo ir apreiškimo balsas suteiks mūsų sieloms ramybę ir pamokys mus, kaip tapti labiau panašesniems į Kristų. Šis balsas bus toks pat malonus kaip ir brangaus draugo balsas ir užlies mūsų sielas tuomet, kai mūsų širdys bus pakankamai atgailaujančios.
Tapdami panašesni į Gelbėtoją, mes geriau sugebėsime „Šventosios Dvasios galia būti pertekę vilties“ (Romiečiams 15:13). Mes „atidėsime į šalį šio pasaulio dalykus ir sieksime geresniojo pasaulio dalykų“ (DS 25:10).
Tai mane vėl sugrąžina prie aerodinaminio palyginimo. Aš kalbėjau, kad reikia koncentruotis į pagrindinius dalykus. Kristaus savybės yra tie pagrindiniai dalykai. Jie yra esminiai principai, kurie sukurs „vėją po mūsų sparnais“. Jei ugdysime Kristaus savybes savo asmeniniuose gyvenimuose, žingsnis po žingsnio, jos „pakylės [mus] ant erelio sparnų“ (DS 124:18). Mūsų tikėjimas Jėzų Kristų suteiks galios ir bus tas stiprus stūmimas; mūsų nesvyruojanti ir aktyvi viltis suteiks galingą keliančiąją jėgą. Tikėjimas ir viltis kartu nuskraidins mus per gundymų vandenynus, suspaudimų kalnus ir saugiai sugrąžins į amžinuosius mūsų namus ir kelionės tikslą.