2008
Mano nepaprastas sapnas
2008 m. spalis


Mano nepaprastas sapnas

Prieš daugelį metų greitkelyje įvykusioje avarijoje patyriau daug traumų. Dėl sunkiausios iš jų tris mėnesius išbuvau komoje. Kunigystės palaiminimų ir mano šeimos palaikymo dėka galėjau patirti tai, ką vienas iš mano gydytojų pavadino „nepaprastu išgijimu“.

Tačiau dėl galvos traumos susilpnėjo mano trumpalaikė atmintis ir nebegalėjau prisiminti sapnų. Dažnai nubudęs pagalvodavau: „O, aš sapnavau“, tačiau tą pačią akimirką sapnas visam laikui pradingdavo iš mano galvos.

Praėjus 17 metų nuo tos avarijos, buvau pašauktas tarnauti savo apylinkės vyskupu. Pirmojo po pašaukimo įvykusio apylinkės tarybos susirinkimo metu Pradinukų organizacijos prezidentė pasiūlė pašaukti vieną sutuoktinių porą mokyti PT klasę. Mes su mano patarėjais nustebę susižvalgėme.

Ta sesuo, nors ir ne pastoviai, visgi lankydavo bažnyčią, tačiau jos vyras nebelankė jau daug metų. Tačiau mes visi pajutome, kad jiems turėtų būti suteikta galimybė pagalvoti apie tą pašaukimą.

Naktį prieš pokalbį su ta pora, sapnavau labai ryškų sapną. Pabudęs ryte jį prisiminiau visą. Sapnas buvo apie tai, ką turėčiau sakyti pokalbio metu, kad jie priimtų kvietimą tarnauti. Stipriai nustebau, kad po 17 metų pirmą kartą prisiminiau sapną, tačiau daugiau nei tai mane sujaudino ir suteikė energijos sapno turinys.

Tą vakarą mano patarėjas atvažiavo manęs pasiimti. Važiuojant į susitikimą, jis pasakė: „Vyskupe, aš leisiu jums kalbėti visą laiką.“ Prisimenu, kaip su pasitikėjimu nusišypsojau, nes jaučiau, kad Viešpats mano pokalbį suplanavo už mane.

Pokalbio metu tiksliai atkartojau sapną ir pora priėmė pašaukimą. Tą vakarą važiuojant namo mano patarėjas pasakė: „Jaučiuosi taip, lyg mane būtų mokęs mokytojas.“ Vėl nusišypsojau, nes žinojau, kad tai buvo tiesa, – Mokytojas pamokė mus abu.

Ta pora, vyras ir žmona, su pasišventimu vykdė savo pareigas Pradinukų organizacijoje ir abu apylinkėje tapo aktyvūs. Po poros metų jie buvo užantspauduoti šventykloje.

Iki šios dienos tas sapnas yra vienintelis, kurį atsiminiau per pastaruosius 28 metus. Esu įsitikinęs, kad Dangiškasis Tėvas žinojo, jog tai porai tas laikas buvo tinkamiausias. Todėl Jis įkvėpė Pradinukų organizacijos prezidentę ir vienai nakčiai palaimino mane, kad mano dalinai sutrikusi atmintis tobulai veiktų. Dar kartą suvokiau, kad šiai Bažnyčiai vadovauja Viešpats ir kad „Viešpaties amžini tikslai risis toliau, kol visi jo pažadai bus įvykdyti“ (Mormono 8:22).