Būkite ištikimi Dievui ir Jo darbui
Visi turime įgyti asmeninį liudijimą apie Jėzų Kristų, pažaboti savo aistras, atgailauti dėl savo nuodėmių ir išlikti ištikimi Dievui ir Jo darbui
Praėjusį spalį man buvo paskirta kartu su prezidentu M. Raselu Balardu ir vyresniuoju Džefriu R. Holandu apsilankyti Jungtinėje Karalystėje, kur visi trys jaunystėje tarnavome misionieriais. Turėjome privilegiją mokyti ir liudyti, taip pat iš naujo išgyventi ankstyvąją Bažnyčios istoriją Britų salose, kur mano proprosenelis Heberis Č. Kimbolas ir jo bendražygiai buvo pirmieji misionieriai.1
Prezidentas Raselas M. Nelsonas paskirdamas šią užduotį šmaikštavo, kad neįprasta paskirti tris apaštalus aplankyti vietovę, kurioje jie jaunystėje tarnavo misionieriais. Jis pripažino, kad visi trokšta būti paskirti aplankyti savo pirmą misiją. Su plačia šypsena veide jis glaustai paaiškino precedentą, kad jei yra kita trijų apaštalų grupė, tarnavusi toje pačioje misijoje prieš daugiau nei 60 metų, jie taip pat gali gauti panašų paskyrimą.
Ruošdamasis šiai užduočiai dar kartą perskaičiau knygą Heberio Č. Kimbolo gyvenimas, kurią parašė jo anūkas Orsonas F. Vitnis, vėliau pašauktas tarnauti apaštalu. Šią knygą man padovanojo mano brangi mama, kai man buvo beveik 7 metai. 1947 m. liepos 24 d. ruošėmės dalyvauti paminklo „Štai ta vieta“ pašventinime, kurį turėjo atlikti prezidentas Džordžas Albertas Smitas.2 Ji norėjo, kad sužinočiau daugiau apie savo protėvį Heberį Č. Kimbolą.
Knygoje pateikiamas išmintingas, prezidentui Kimbolui priskiriamas teiginys, kuris svarbus mūsų laikams. Prieš pasidalijant šiuo teiginiu, leiskite man pateikti šiek tiek konteksto.
Kol pranašas Džozefas Smitas buvo kalinamas Liberčio kalėjime, apaštalai Brigamas Jangas ir Heberis Č. Kimbolas siaubingai nepalankiomis aplinkybėmis turėjo prižiūrėti šventųjų evakuaciją iš Misūrio. Evakuacijos iš esmės prireikė dėl gubernatoriaus Lilburno V. Bogso paskelbto išnaikinimo įsakymo.3
Beveik po 30 metų Heberis Č. Kimbolas, tuomet tarnavęs Pirmojoje Prezidentūroje, apmąstydamas šią istoriją su nauja karta, mokė: „Leiskite jums pasakyti, kad daugelis iš jūsų sulauksite meto, kai patirsite įvairiausių vargų, išbandymų bei persekiojimų, kuriuos galėsite ištverti, ir daug galimybių parodyti, kad esate ištikimi Dievui ir Jo darbui.“4
Heberis tęsė: „Jei norite įveikti artėjančius sunkumus, būtina, kad patys sau žinotumėte apie šio darbo tikrumą. Sunkumai bus tokio pobūdžio, kad vyras ar moteris, neturintys tokio žinojimo ar liudijimo, atkris. Jei tokio liudijimo neturite, gyvenkite teisiai, šaukitės Viešpaties ir nenustokite, kol jo neįgysite. Priešingu atveju neatsilaikysite. […] Ateis laikas, kai nei vyras, nei moteris negalės ištverti turėdamas vien pasiskolintą šviesą. Kiekvienas turės vadovautis šviesa savyje. […] Be jos neatsilaikysite; todėl ieškokite liudijimo apie Jėzų ir laikykitės jo, kad atėjus išbandymui nesukluptumėte ir nekristumėte.“5
Kiekvienam iš mūsų reikia asmeninio liudijimo apie Dievo darbą6 ir kertinį Jėzaus Kristaus vaidmenį. 76-ame Doktrinos ir Sandorų skyriuje rašoma apie tris šlovės laipsnius ir celestialinė šlovė palyginama su saule. Tada terestrialinė karalystė palyginama su mėnuliu.7
Įdomu tai, kad saulė turi savo šviesą, o mėnulis yra atspindėta šviesa arba „pasiskolinta šviesa“. Kalbant apie terestrialinę karalystę, 79 eilutė teigia: „Tai tie, kurie nėra šaunūs Jėzaus liudytojai“. Mes negalime patekti į celestialinę karalystę ir gyventi su Dievu Tėvu turėdami pasiskolintą šviesą; mums reikia asmeninio liudijimo apie Jėzų Kristų ir Jo Evangeliją.
Gyvename pasaulyje, kuriame apstu nelabumo8 ir širdys nusigręžia nuo Dievo dėl žmonių priesakų.9 Vienas įtikinamiausių Raštų pavyzdžių apie Heberio Č. Kimbolo susirūpinimą siekti liudijimo apie Dievo darbą ir Jėzų Kristų, yra Almos patarimuose trims savo sūnums – Helamanui, Šiblonui ir Koriantonui.10 Du jo sūnūs buvo ištikimi Dievui ir Jo darbui. Tačiau vienas sūnus buvo priėmęs kelis blogus sprendimus. Asmeniškai man Almos patarimuose svarbiausia tai, kad jis, kaip tėvas, juos davė savo vaikų labui.
Almai, kaip ir Heberiui Č. Kimbolui, labiausiai rūpėjo, kad kiekvienas turėtų liudijimą apie Jėzų Kristų ir būtų ištikimas Dievui ir Jo darbui.
Įspūdingame Almos mokyme savo sūnui Helamanui jis pažada, kad „kiekvienas, kuris savo viltis sudės į Dievą, bus remiamas savo išmėginimuose ir savo varguose, ir savo suspaudimuose ir bus iškeltas paskutiniąją dieną“11.
Almai apsireiškė angelas, bet tai retas reiškinys. Dažnesni yra Šventosios Dvasios raginimai. Šie raginimai gali būti tokie pat svarbūs kaip ir angelų apsireiškimai. Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas mokė: „Šventosios Dvasios raginimai sielai yra daug reikšmingesni nei regėjimas. Kai Dvasia kalba dvasiai, įspaudą sieloje ištrinti yra daug sunkiau.“12
Tai veda prie Almos patarimų jo antrajam sūnui Šiblonui. Šiblonas buvo teisus vyras kaip ir jo brolis Helamanas. Patarimas, kurį noriu pabrėžti, yra Almos 38:12, kur parašyta: „Žiūrėk, kad pažabotum visas savo aistras, idant galėtum būti pripildytas meilės.“
Pažaboti yra įdomus žodis. Kai jojame ant žirgo, turime jį pažaboti. Geras sinonimas gali būti nukreipti, kontroliuoti ar suvaržyti. Senajame Testamente sakoma, kad šaukėme iš džiaugsmo, kai sužinojome, kad turėsime fizinius kūnus.13 Kūnas nėra blogis – jis yra gražus ir būtinas, tačiau kai kurios aistros, jei jos netinkamai naudojamos ir nepažabojamos, gali mus atskirti nuo Dievo ir Jo darbo bei neigiamai paveikti mūsų liudijimą.
Pakalbėkime apie dvi aistras – pirma, pyktį ir, antra, geismą.14 Įdomu tai, kad abi paliktos nepažabotos ar nesukontroliuotos gali sukelti didelį širdies skausmą, sumenkinti Dvasios įtaką ir atskirti mus nuo Dievo ir Jo darbo. Priešininkas naudojasi kiekviena galimybe užpildyti mūsų gyvenimą smurto ir amoralumo vaizdais.
Kai kuriose šeimose neretai supykęs vyras ar žmona muša sutuoktinį ar vaiką. Liepą dalyvavau Jungtinės Karalystės tarppartiniame parlamentiniame forume Londone.15 Smurtas prieš moteris ir jaunimą buvo pabrėžtas kaip svarbi pasaulinė problema. Be fizinio smurto, kiti naudoja žodinį smurtą. Pareiškime apie šeimą teigiama, kad tie, kurie „šiurkščiai elgiasi su sutuoktiniu ar vaikais, […] vieną dieną turės atsakyti prieš Dievą“16.
Vakar ryte prezidentas Nelsonas griežtai tai pažymėjo.17 Prašau apsispręsti, kad nepaisant to, ar jūsų tėvai jus skriaudė, ar ne, jūs fiziškai, žodžiu ar emociškai neskriausite savo sutuoktinio ar vaikų.
Mūsų dienomis viena iš svarbiausių problemų yra ginčai ir žodinis smurtas, susijęs su socialinėmis problemomis. Daugeliu atvejų pyktis ir įžeidžianti kalba pakeitė protą, argumentavimą ir mandagumą. Daugelis atsisakė Gelbėtojo vyresniojo apaštalo Petro raginimo siekti Kristui būdingų savybių, tokių kaip susivaldymas, kantrybė, dievotumas, broliškas maloningumas ir tikroji meilė.18 Jie taip pat atsisakė tokios Kristaus savybės, kaip nuolankumas.
Be pykčio kontroliavimo ir kitų aistrų pažabojimo, turime gyventi tyrą moralinį gyvenimą, kontroliuodami savo mintis, kalbą ir veiksmus. Turime vengti pornografijos, įvertinti, ar tinkama tai, kas internetu patenka į mūsų namus, ir vengti bet kokio nuodėmingo elgesio.
Taip pereiname prie Almos patarimų savo sūnui Koriantonui. Skirtingai nei jo broliai Helamanas ir Šiblonas, Koriantonas padarė moralinį prasižengimą.
Kadangi Koriantonas elgėsi amoraliai, Alma turėjo jį pamokyti apie atgailą. Jis turėjo jį pamokyti apie nuodėmės rimtumą, o po to – kaip atgailauti.19
Taigi, Almos prevencinis patarimas buvo pažaboti aistras, o patarimas prasižengusiems – atgailauti. 2019 m. balandį vykusioje visuotinėje konferencijoje prezidentas Nelsonas nariams davė svarbų patarimą dėl atgailos. Jis aiškiai pasakė, kad kasdienė atgaila yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. „Atgaila nėra įvykis; tai procesas. Tai raktas į laimę ir proto ramybę“, – mokė jis. „Kasdienė atgaila yra kelias į tyrumą, o tyrumas suteikia galią.“20 Jei Koriantonas būtų daręs tai, ką patarė prezidentas Nelsonas, jis būtų atgailavęs vos tik atėjus netyroms mintims. Nebūtų buvę didelių prasižengimų.
Paskutinis patarimas, kurį Alma davė savo sūnums, yra viena iš svarbiausių doktrinų visuose Raštuose. Jis susijęs su Jėzaus Kristaus atliktu Apmokėjimu.
Alma paliudijo, kad Kristus pašalins nuodėmę.21 Be Gelbėtojo Apmokėjimo, amžinasis teisingumo principas reikalautų bausmės.22 Dėl Gelbėtojo Apmokėjimo gailestingumas gali nugalėti tiems, kurie atgailauja, ir leisti jiems sugrįžti Dievo akivaizdon. Mums būtų pravartu apmąstyti šią nuostabią doktriną.
Pas Dievą niekas negali grįžti vien savo gerais darbais; mums visiems reikia pasinaudoti Gelbėtojo auka. Visi esame nusidėję, ir tik per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą galime sulaukti gailestingumo ir gyventi su Dievu.23
Alma taip pat davė nuostabių patarimų Koriantonui, padėsiančių visiems mums, ėjusiems arba eisiantiems atgailos keliu, nepaisant to, ar nuodėmės mažos, ar tokios sunkios, kaip Koriantono. Almos 42-o skyriaus 29-oje eilutėje rašoma: „Ir dabar, mano sūnau, aš norėčiau, kad neleistum šitiems dalykams daugiau varginti tavęs, ir tegul tik tavo nuodėmės vargina tave tuo varginimu, kuris atves tave žemyn į atgailą.“
Koriantonas paklausė Almos patarimų, atgailavo ir garbingai tarnavo. Dėl Gelbėtojo Apmokėjimo visi gali pasveikti.
Almos dienomis, Heberio dienomis ir tikrai mūsų dienomis mums visiems reikia siekti asmeninio liudijimo apie Jėzų Kristų, pažaboti savo aistras, atgailauti dėl savo nuodėmių, rasti ramybę per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir būti ištikimiems Dievui ir Jo darbui.
Neseniai išsakytoje kalboje ir šįryt prezidentas Raselas M. Nelsonas tai pasakė taip: „Prašau jūsų imtis atsakomybės už savo liudijimą apie Jėzų Kristų. Darbuokitės dėl jo. Turėkite jį. Rūpinkitės juo. Puoselėkite jį, kad jis augtų. Tada stebėkite, kaip jūsų gyvenime vyks stebuklai.“24
Esu dėkingas, kad dabar galėsime pasiklausyti prezidento Nelsono. Liudiju, kad prezidentas Nelsonas yra Viešpaties pranašas mūsų laikams. Myliu ir branginu nuostabų įkvėpimą ir patarimus, kuriuos gauname per jį.
Kaip Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalas, tvirtai liudiju apie Gelbėtojo dieviškumą ir Jo Apmokėjimo tikrumą, Jėzaus Kristaus vardu, amen.