Priklausymo doktrina
Priklausymo doktrina kiekvienam iš mūsų yra tokia: esu viena su Kristumi Evangelijos sandoroje.
Norėčiau pakalbėti apie tai, ką vadinu priklausymo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai doktrina. Šią doktriną sudaro trys dalys: 1) priklausymo vaidmuo surenkant Viešpaties sandoros žmones, 2) tarnystės ir aukos svarba priklausant ir 3) Jėzaus Kristaus svarba priklausymo kontekste.
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią jos pradžioje sudarė daugiausia baltieji Šiaurės Amerikos ir Šiaurės Europos šventieji, santykinai nedaug buvo indėnų, afroamerikiečių ir Ramiojo vandenyno salų gyventojų. Dabar, likus aštuoneriems metams iki 200-ųjų įkūrimo metinių, Bažnyčia Šiaurės Amerikoje ir dar labiau likusiame pasaulyje ženkliai pagausėjo ir tapo dar įvairesnė.
Seniai išpranašautam pastarųjų dienų Viešpaties sandoros žmonių surinkimui įgaunant pagreitį, Bažnyčią išties sudarys nariai iš visų tautų, giminių, liežuvių ir liaudžių.1 Tai nėra suplanuota ar jėga primesta įvairovė, bet natūraliai vykstantis reiškinys, kurio galime tikėtis pripažindami, kad Evangelijos tinklas surenka žmones iš visų tautų ir liaudžių.
Esame nepaprastai palaiminti, matydami, kad Sionė vienu metu įsteigiama visuose žemynuose ir mūsų pačių kaimynystėje. Kaip sakė pranašas Džozefas Smitas, Dievo liaudis visais amžiais, iki šiol, džiaugsmingai laukė šios dienos ir „mes esame tie palaiminti žmonės, kuriuos Dievas išsirinko, kad įgyvendintų pastarųjų dienų šlovę“2.
Gavę šią privilegiją, negalime leisti, kad pastarųjų dienų Kristaus Bažnyčioje egzistuotų rasizmas, nusistatymas prieš gentis ar kitoks susiskaldymas. Viešpats mums įsako: „Būkite viena; o jei nesate viena, jūs – ne mano.“3 Turėtume uoliai stengtis iš Bažnyčios, iš savo namų ir visų pirma iš savo širdžių išrauti išankstinius nusistatymus ir diskriminaciją. Mūsų Bažnyčios bendruomenei tampant vis įvairesne, mūsų priėmimas turi būti vis spontaniškesnis ir šiltesnis. Mums reikia vieniems kitų.4
Pirmajame laiške korintiečiams Paulius skelbia, kad visi pakrikštytieji Bažnyčioje yra viena Kristaus kūne:
„Nes kaip kūnas yra vienas ir turi daug narių, o visi to vieno kūno nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus.
Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. […]
Kad kūne nebūtų susiskaldymų, bet patys nariai rūpintųsi vieni kitais.
Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Ir jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai.“5
Jausmas, kad kam nors priklausome, yra svarbus mūsų fizinei, protinei ir dvasinei gerovei. Vis dėlto gali būti, kad kartais kiekvienas gali jaustis nepritampantis. Nusivylimo akimirkomis galime manyti, kad niekada neatitiksime aukštų Viešpaties standartų ar kitų žmonių lūkesčių.6 Galime nesąmoningai kelti kitiems – ar net sau – lūkesčius, kurie nėra Viešpaties lūkesčiai. Galime subtiliai teigti, kad sielos vertė priklauso nuo tam tikrų pasiekimų ar pašaukimų, tačiau tai nėra mūsų padėties Viešpaties akyse matmuo. „Viešpats žiūri į širdį.“7 Jam rūpi mūsų troškimai, siekiai ir tai, kokie tampame.8
Sesuo Džodė King rašė apie savo išgyvenimus pastaraisiais metais:
„Niekada nesijaučiau, kad nepritampu bažnyčioje, kol mudu su vyru Kameronu nesusidūrėme su nevaisingumo problema. Vaikai ir šeimos, kuriuos paprastai džiaugdavausi matydama bažnyčioje, dabar ėmė man kelti sielvartą ir skausmą.
Be vaiko ant rankų ir be sauskelnių krepšio rankoje jaučiausi niekam tikusi. […]
Sunkiausias sekmadienis buvo pirmasis mūsų sekmadienis naujoje apylinkėje. Kadangi neturėjome vaikų, mūsų klausinėjo, ar esame jaunavedžiai ir kada planuojame kurti šeimą. Jau neblogai mokėjau atsakyti į šiuos klausimus, neleisdama jiems manęs paveikti, – žinojau, kad jais nesiekiama manęs įskaudinti.
Tačiau tą sekmadienį atsakyti į šiuos klausimus buvo ypač sunku. Mes ką tik sužinojome, kad po to, kai turėjome vilties, ir vėl nesilaukėme.
Į sakramento susirinkimą atėjau prislėgta, ir man buvo sunku atsakyti į tuos tipinius „susipažinimo su tavimi“ klausimus. […]
O sekmadieninėje mokykloje man iš tiesų plyšo širdis. Pamokos, kurios tikslas buvo kalbėti apie dieviškąjį motinos vaidmenį, eiga greitai pasikeitė ir ji tapo bėdojimosi sesija. Mano širdis apmirė, o skruostais tyliai riedėjo ašaros klausantis, kaip moterys skundžiasi dėl palaiminimo, už kurį atiduočiau bet ką.
Sprukau iš bažnyčios. Iš pradžių nenorėjau grįžti. Nenorėjau vėl patirti to atskirties jausmo. Tačiau tą vakarą pasikalbėję su vyru supratome, kad ir toliau lankysimės bažnyčioje ne tik todėl, kad Viešpats to prašė, bet ir todėl, kad abu žinojome, jog džiaugsmas, patiriamas atnaujinant sandoras ir jaučiant Dvasią bažnyčioje, pranoksta tą dieną jaustą liūdesį. […]
Bažnyčioje yra našlių, išsiskyrusių ir vienišų narių; tų, kurių šeimos nariai nusigręžę nuo Evangelijos; sergančių lėtinėmis ligomis ar patiriančių finansinių sunkumų; narių, kurie jaučia potraukį tos pačios lyties asmenims; narių, siekiančių įveikti priklausomybes ar abejones, neseniai atsivertusių; naujai atsikėlusių; gyvenančių tuščiame lizde; šį sąrašą galima tęsti ir tęsti. […]
Gelbėtojas kviečia mus ateiti pas Jį – nepaisant mūsų aplinkybių. Ateiname į bažnyčią, kad atnaujintume savo sandoras, sustiprintume tikėjimą, rastume ramybę ir darytume tai, ką Jis tobulai darė savo gyvenime, – tarnautume kitiems, kurie jaučiasi tarsi niekam nepriklausytų.“9
Paulius paaiškino, kad Bažnyčia ir jos pareigūnai yra Dievo duoti „kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui,
kol visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko“10.
Liūdna ironija, kai kas nors, manydamas, kad visuose gyvenimo aspektuose neatitinka idealo, daro išvadą, jog jis ar ji nepriklauso organizacijai, kurią Dievas sukūrė būtent tam, kad padėtų mums tobulėjant siekti idealo.
Palikime teisimą Viešpaties ir Jo įgaliotų asmenų rankose ir pasitenkinkime tuo, kad galime mylėti vieni kitus ir elgtis vieni su kitais kaip įmanoma geriau. Prašykime Jo parodyti mums kelią, kaip diena iš dienos atvesti „vargšus, paliegėlius, luošus ir aklus“11 (t. y. visus) į didžią Viešpaties šventę.
Antrasis priklausymo doktrinos aspektas yra susijęs su mūsų pačių indėliu. Nors apie tai retai susimąstome, tačiau didžiąja dalimi jaučiamės, kad priklausome dėl to, kad tarnaujame ir aukojamės dėl kitų ir dėl Viešpaties. Pernelyg didelis dėmesys mūsų asmeniniams poreikiams ar patogumui gali sužlugdyti šį priklausymo jausmą.
Mes stengiamės sekti Gelbėtojo doktrina:
„Kas iš jūsų nori būti didžiausias, bus jūsų tarnas. […]
Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“12
Jausmas, kad priklausome, atsiranda ne tada, kai jo laukiame, bet kai padedame vieni kitiems.
Deja, šiandien pasišventimas kokiam nors tikslui ar aukojimasis dėl ko nors kito vis labiau prieštarauja priimtoms normoms. Praeitais metais žurnale Deseret Magazine rašytojas Rodas Dreheris papasakojo apie pokalbį su jauna motina Budapešte:
„Važiuoju tramvajumi Budapešte su trisdešimtmete drauge, pavadinkime ją … Kristina, o mes važiuojame paimti interviu iš vyresnės [krikščionės] moters, kuri su savo mirusiu vyru atlaikė komunistinės valstybės persekiojimą. Mums riedant miesto gatvėmis Kristina pasakoja apie tai, kaip sunku su savo bendraamžiais draugais atvirai kalbėti apie sunkumus, su kuriais susiduria būdama žmona ir mažų vaikų motina.
Kristinos sunkumai visiškai įprasti jaunai moteriai, besimokančiai būti mama ir žmona, tačiau tarp jos kartos atstovų vyrauja požiūris, kad gyvenimo sunkumai kelia grėsmę gerovei ir jų reikia atsisakyti. Ar ji kartais pykstasi su vyru? Tada ji turėtų jį palikti, sako jie. Ar jos vaikai ją erzina? Tada ji turėtų leisti juos į dienos centrą.
Kristina nerimauja, kad jos draugai nesupranta, jog išbandymai ir net kančia yra normali gyvenimo dalis – o gal net ir gero gyvenimo dalis, jei kančia mus moko kantrybės, gerumo ir meilės. […]
Notredamo universiteto religijos sociologas Kristianas Smitas, atlikęs tyrimą su 18–23 metų [amžiaus] suaugusiaisiais, nustatė, kad dauguma jų mano, jog visuomenė yra ne kas kita, kaip „savarankiškų individų, siekiančių mėgautis gyvenimu, rinkinys“13.
Remiantis šia filosofija, viskas, kas žmogui atrodo sunku, „yra priespaudos forma“14.
Palyginimui, mūsų protėviai pionieriai gilų priklausymo, vienybės ir vilties Kristuje jausmą įgijo pasiaukojamai tarnaudami misijose, statydami šventyklas, būdami priversti palikti saugius namus ir pradėdami viską iš naujo bei įvairiais kitais būdais pašvęsdami save ir savo lėšas Sionės reikalui. Jie buvo pasirengę paaukoti net savo gyvybę, jei to prireiktų. O mes visi naudojamės jų ištvermės vaisiais. Tas pats pasakytina ir apie daugelį šiandienos žmonių, kurie dėl krikšto gali prarasti šeimą ir draugus, prarasti galimybę dirbti ar kitaip patirti diskriminaciją ar netoleranciją. Tačiau jų atlygis – stiprus priklausymo sandoros tautai jausmas. Bet kokia auka, kurią paaukojame Viešpaties labui, padeda užtikrinti mūsų vietą šalia To, kuris atidavė savo gyvybę kaip išpirką už daugelį.
Paskutinis ir svarbiausias priklausymo doktrinos elementas yra esminis Jėzaus Kristaus vaidmuo. Prie Bažnyčios prisidedame ne vien dėl bendrystės, kad ir kokia svarbi ji būtų. Prisijungiame dėl išpirkimo per Jėzaus Kristaus meilę ir malonę. Prisijungiame, kad užtikrintume išgelbėjimo ir išaukštinimo apeigas sau ir tiems, kuriuos mylime abiejose uždangos pusėse. Prisijungiame, kad dalyvautume didžiajame projekte, kurio tikslas – įkurti Sionę ruošiantis Viešpaties sugrįžimui.
Bažnyčia yra išgelbėjimo ir išaukštinimo sandorų, kurias Dievas mums siūlo per šventosios kunigystės apeigas, globėja.15 Būtent laikydamiesi šių sandorų įgyjame stipriausią ir giliausią priklausymo jausmą. Prezidentas Raselas M. Nelsonas neseniai rašė:
„Kai jūs ir aš sudarėme sandorą su Dievu, mūsų ryšys su Juo tapo daug glaudesnis nei prieš sandorą. Dabar esame susieti. Dėl mūsų sandoros su Dievu Jis niekada nepavargs stengdamasis mums padėti, ir mes niekada neišnaudosime Jo gailestingos kantrybės mums. Kiekvienas iš mūsų turime ypatingą vietą Dievo širdyje. […]
Jėzus Kristus yra šių sandorų garantas (žr. Hebrajams 7:22; 8:6).“16
Jei tai prisiminsime, didelės Viešpaties viltys dėl mūsų mus įkvėps, o ne baugins.
Galime jausti džiaugsmą, kai asmeniškai ir kaip bendruomenė siekiame „Kristaus amžiaus pilnatvės saiko“17. Nepaisant nusivylimų ir nesėkmių kelyje, tai yra didingas siekis. Mes pakylėjame ir padrąsiname vieni kitus eiti aukštyn kylančiu keliu, žinodami, jog kad ir kokie būtų sunkumai ir kad ir kaip vėluotų pažadėti palaiminimai, galime būti drąsūs, nes Kristus nugalėjo pasaulį.18 Būti viena su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia, be jokios abejonės, yra siekiamiausias priklausymas.19
Taigi priklausymo doktrina apibendrinama taip: kiekvienas iš mūsų gali patvirtinti: Jėzus Kristus mirė už mane; Jis nusprendė, kad esu vertas Jo kraujo. Jis mane myli ir gali pakeisti mano gyvenimą. Kai atgailauju, Jo malonė mane pakeičia. Esu viena su Juo per sudarytą Evangelijos sandorą, priklausau Jo Bažnyčiai ir karalystei, priklausau Jo siekiui atnešti išpirkimą visiems Dievo vaikams.
Liudiju, kad priklausote, Jėzaus Kristaus vardu, amen.