Tvari mokinystė
Galime rasti dvasinį pasitikėjimą ir ramybę, kai formuojame šventus įpročius ir teisingą tvarką, kad palaikytume ir įžiebtume mūsų tikėjimo ugnį.
Šią vasarą daugiau nei 200 tūkst. mūsų jaunuolių visame pasaulyje stiprino tikėjimą viename iš šimtų savaitinių „Jaunimo stiprybės vardan“ renginių, kitaip žinomų kaip JSV konferencijos. Po pandemijos izoliacijos daugumai pats dalyvavimas buvo tikėjimo Viešpačiu veiksmas. Daugelis jaunų dalyvių patyrė panašų palaipsniui augantį gilesnį atsivertimą. Savaitei baigiantis, panorau jų paklausti: „Tai kaipgi sekėsi?“
Jie kartais atsakydavo ką nors panašaus į tai: „Na, pirmadienį pykau ant mamos, nes ji privertė mane ateiti ir dalyvauti. Aš nieko nepažinojau. Nemaniau, kad man patiks. Neturėsiu draugų. […] Bet dabar penktadienis ir aš noriu pasilikti čia. Noriu savo gyvenime jausti Dvasią. Noriu taip gyventi.“
Jie visi gali papasakoti savo istorijas, kai jiems tapo aišku ir kai dvasios dovanos užliejo juos ir vedė augimo įkalne. Mane taip pat pakeitė šios vasaros JSV konferencija, kai mačiau, kaip Dievo Dvasia nepailstamai pildė teisius asmeninius šių daugybės jaunuolių, kurie asmeniškai rado drąsos Jam pavesti savaitę, širdžių troškimus.
Kaip šviesūs metaliniai laivai jūroje, mes gyvename dvasiškai graužiančioje aplinkoje, kur labiausiai šviečiančius įsitikinimus reikia rūpestingai prižiūrėti, nes kitaip jie gali būti subraižyti, tada pradėti rūdyti ir galiausiai nutrupėti.
Ką galime daryti, kad palaikytume mūsų įsitikinimų ugnį?
Tokios patirtys, kaip JSV konferencijos, stovyklos, sakramento susirinkimai ir misijos, gali prisidėti prie mūsų liudijimų poliravimo, vesti mus augimo ir dvasinio atradimo įkalnėmis į santykinės ramybės vietas. Tačiau ką turime daryti, kad liktume ir toliau „verž[tumės] pirmyn, nepajudinami dėl Kristaus“ (2 Nefio 31:20), o ne slystume atgal? Turime toliau daryti tai, kas iš pradžių mus atvedė čia, t. y. dažnai melstis, pasinerti į Raštus ir nuoširdžiai tarnauti.
Kai kam iš mūsų gali prireikti panaudoti pasitikėjimą Viešpačiu tam, kad vien ateitume į sakramento susirinkimą. Bet, kai esame jame, gydanti Viešpaties sakramento įtaka, Evangelijos principų paskatinimai ir Bažnyčios bendruomenės maitinimas gali išsiųsti mus namo, pakylėtus aukščiau.
Iš kur kyla fizinio susirinkimo kartu galia?
JSV konferencijose daugiau nei pora šimtų tūkst. mūsų jaunuolių geriau susipažino su Gelbėtoju naudodami paprastą rinkimosi kartu, kur du ar trys susirinkę Jo vardu, formulę (žr. Mato 18:20), įsitraukdami į Evangeliją ir Raštus, kartu dainuodami, kartu melsdamiesi ir rasdami ramybę Kristuje. Tai yra galingas dvasinio nubudimo receptas.
Ši plačiai išsibarsčiusi brolių ir seserų grupė dabar grįžo namo nuspręsti, ką reiškia vis dar „pasikliauti Viešpačiu“ (Patarlių 3:5; 2022 m. jaunimo tema), kai pagauna triukšmingo pasaulio kakofonija. Viena yra „Jo klausyti“ (Džozefo Smito – Istorijos 1:17) ramioje apmąstymo vietoje atsivertus Raštus. Tačiau visai kas kita neštis mokinystę į šį pavojingą dėmesio blaškymo sąmyšį, kur turime stengtis „Jo klausyti“ net pro egocentriškumo ir silpstančio pasitikėjimo miglą. Te nekyla jokių abejonių, mūsų jaunimas demonstruoja tikrą didvyriškumą, kai širdimi ir protu pasiryžta garbingai stovėti virpančių pasaulio moralės tektoninių plokščių akivaizdoje.
Ką šeimos gali daryti namuose, kad pasiremtų Bažnyčios veiklose sukurtu pagreičiu?
Kartą tarnavau kaip kuolo Merginų organizacijos prezidentės vyras. Vieną vakarą man buvo pavesta pasirūpinti sausainiais fojė, kol mano žmona sakramento salėje vedė vakaronę tėvams ir jų dukroms, besiruošiančioms kitą savaitę dalyvauti Merginų organizacijos stovykloje. Paaiškinusi, kur būti ir ką atsinešti, ji pasakė: „Na, kai antradienį ryte atvešite savo brangias mergaites į autobusą, stipriai jas apkabinkite. Ir pabučiuokite atsisveikindami, nes jos nebegrįš.“
Išgirdau, kaip kažkas aiktelėjo, tada suvokiau, kad tai buvau aš. „Nebegrįš?“
Tačiau ji tęsė: „Kai paleisite tas antradienio ryto mergaites, jos paliks tuos visus mažiau svarbius dalykus ir praleis savaitę kartu mokydamosi, augdamos ir pasitikėdamos Viešpačiu. Mes kartu melsimės ir dainuosime, kartu gaminsime maistą ir tarnausime, kartu dalysimės liudijimais ir darysime viską, kas leis mums jausti Dangiškojo Tėvo Dvasią visą savaitę, kol tai joms įsismelks iki pat kaulų. O šeštadienį mergaitės, kurias pamatysite išlipančias iš to autobuso, nebebus tos pačios, kurias atvežėte antradienį. Jos bus nauji kūriniai. Ir jei padėsite joms toliau eiti tuo aukštesniu lygiu, jos jus priblokš. Jos toliau keisis ir augs. Ir jūsų šeima taip pat.“
Tą šeštadienį buvo tiksliai taip, kaip ji numatė. Kai kroviau palapines, išgirdau savo žmonos balsą iš nedidelės miško daubos, kurioje mergaitės susirinko prieš važiuodamos namo. Išgirdau ją sakant: „O, štai ir jūs. Visą savaitę jūsų laukėme. Mūsų šeštadienio mergaitės.“
Tas ryžtingas Sionės jaunimas keliauja stulbinančiais laikais. Jiems skirta užduotis rasti džiaugsmą šiame išpranašautame griūvančiame pasaulyje, netampant to pasaulio, kuris nemato šventumo, dalimi. Maždaug prieš šimtą metų G. K. Čestertonas kalbėjo taip, tarytum tai matytų kaip į namus sutelktą ir Bažnyčios palaikomą užduotį, kai sakė: „Turime matyti visatą kaip žmogėdros pilį ir tuo pat metu mūsų namelį, į kurį galime grįžti vakare“ (Orthodoxy [1909], 130).
Laimei jiems nereikia išeiti kovoti vieniems. Jie turi vieni kitus. Ir jie turi jus. Ir jie seka dabartiniu pranašu, prezidentu Raselu M. Nelsonu, kuris vadovauja remdamasis žinomu regėtojo optimizmu, skelbdamas, kad šių laikų didis darbas – Izraelio surinkimas – bus ir didelis, ir didingas (žr. „Izraelio viltis“ [2018 m. birželio 3 d. pasaulinė dvasinė valandėlė jaunimui], HopeofIsrael.ChurchofJesusChrist.org).
Šią vasarą mudu su žmona Kalyn turėjome persėsti į kitą lėktuvą Amsterdame, kur prieš daug metų pradėjau tarnauti misionieriumi. Po kelių sunkių mano bandymo išmokti olandų kalbos mėnesių mūsų KLM lėktuvas leidosi ir pilotas kažką neaiškiai pranešė per garsiakalbį. Po akimirkos tylos mano porininkas sumurmėjo: „Man atrodo, tai buvo olandų kalba.“ Mes susižvalgėme ir perskaitėme vienas kito mintis: „Viskas prarasta.“
Tačiau niekas nebuvo prarasta. Kai galvojau apie tuos žengtus tikėjimo žingsnius, kai ėjome iš to oro uosto link stebuklų, kurie bus išlieti ant mūsų kaip misionierių, mane staiga į šiuos laikus sugrąžino į lėktuvą lipantis gyvas, kvėpuojantis misionierius. Jis prisistatė ir paklausė: „Prezidente Landai, ką man daryti dabar? Ką turiu daryti, kad išlikčiau stiprus?“
Taigi, toks pat klausimas sukasi mūsų jaunimo galvose, kai jie grįžta iš JSV konferencijų, jaunimo stovyklų ir šventyklų, ir visada, kai jaučia dangaus galias: „Kaip meilė Dievui gali virsti tvaria mokinyste?“
Pajutau meilės tam įžvalgiam misionieriui, tarnaujančiam paskutines savo misijos valandas, antplūdį ir tą Dvasios ramybės akimirką išgirdau savo girgždantį balsą, paprastai ištariantį: „Tau nereikia nešioti kortelės, kad neštum Jo vardą.“
Norėjau uždėti savo rankas jam ant pečių ir pasakyti: „Štai ką tau reikia daryti. Keliauk namo ir tiesiog būk toks. Esi toks geras, kad beveik švieti tamsoje. Tavo misijos drausmė ir aukos padarė tave nuostabiu Dievo sūnumi. Toliau namuose daryk tai, kas taip galingai tau veikė čia. Išmokai melstis, sužinojai, kam meldiesi, ir išmokai maldos kalbą. Studijavai Jo žodžius ir pradėjai mylėti Gelbėtoją stengdamasis būti kaip Jis. Pamilai Dangiškąjį Tėvą, kaip Jis mylėjo savo Tėvą, tarnavai, kaip Jis tarnavo kitiems, ir laikeisi įsakymų, kaip Jis jų laikėsi, o kai to nedarei, atgailavai. Tavo mokinystė – tai ne tik užrašas ant marškinėlių. Ji tapo tavo gyvenimo, tikslingai gyvento dėl kitų, dalimi. Taigi keliauk namo ir tai daryk. Būk toks. Pasiimk tą dvasinį pagreitį į savo likusį gyvenimą.“
Žinau, kad pasitikėdami Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir Jo sandoros keliu galime rasti dvasinį pasitikėjimą ir ramybę, kai formuojame šventus įpročius ir teisingą tvarką, kad palaikytume ir įžiebtume mūsų tikėjimo ugnį. Kiekvienas iš mūsų priartėkime prie tos šildančios ugnies ir, kad ir kas nutiktų, ten išlikime. Jėzaus Kristaus vardu, amen.