Jokūbo knyga
Šis Jokūbas buvo Nefio brolis

1 Nes štai buvo taip, kad penkiasdešimt penkeri metai praėjo nuo to laiko, kai Lehis paliko Jeruzalę; todėl Nefis davė man, Jokūbui, įsakymą dėl mažųjų plokštelių, ant kurių visa tai išraižyta.

2 Ir jis davė man, Jokūbui, įsakymą užrašyti ant šių plokštelių keletą dalykų, kurie man atrodys patys vertingiausi, ir neliesti – nebent labai trumpai – šitų žmonių, kurie vadinami Nefio žmonėmis, istorijos.

3 Nes jis sakė, kad jo žmonių istorija bus išraižyta ant kitų jo plokštelių ir kad aš turiu išsaugoti šias plokšteles ir perduoti jas savo sėklai iš kartos į kartą.

4 Ir jei būtų pamokslas, kuris būtų šventas, arba apreiškimas, kuris būtų didis, arba pranašavimas – jų santraukas aš turiu išraižyti ant šitų plokštelių ir paliesti juos tiek, kiek įmanoma, Kristaus ir mūsų žmonių labui.

5 Nes dėl tikėjimo ir didelio susirūpinimo mums tikrai buvo atskleista apie mūsų žmones, kas jiems atsitiks.

6 Ir mes taip pat gavome daug apreiškimų ir daugelio pranašysčių dvasią; todėl žinojome apie Kristų ir jo karalystę, kuri ateis.

7 Todėl mes stropiai darbavomės tarp savo žmonių, kad juos įtikintume ateiti pas Kristų ir ragauti Dievo gerumo, kad jie galėtų įeiti į jo atilsį, kad kokiu nors būdu jis neprisiektų savo rūstybėje, jog jie neįeis, kaip kad per provokavimą bandymo dienomis, Izraelio vaikams būnant tyruose.

8 Todėl tepadeda mums Dievas, kad visus žmones galėtume įtikinti nemaištauti prieš Dievą, kad nesukeltų jo pykčio, bet kad visi žmonės tikėtų Kristų ir žiūrėtų į jo mirtį, ir kęstų jo kryžių, ir neštų pasaulio gėdą; todėl aš, Jokūbas, apsiimu vykdyti savo brolio Nefio įsakymą.

9 Dabar, Nefis paseno ir matė, kad netrukus turės mirti; todėl jis patepė vyrą jo žmonių karaliumi ir valdovu dabar, kaip priimta valdant karaliams.

10 Kadangi žmonės nepaprastai mylėjo Nefį, nes jis buvo didis jų gynėjas, įvaldęs Labano kalaviją jiems ginti, ir visas savo dienas darbavęsis dėl jų gerovės –

11 todėl žmonės norėjo išlaikyti atmintyje jo vardą. Ir kas tik valdė jo vietoje, buvo žmonių vadinami antruoju Nefiu, trečiuoju Nefiu ir taip toliau, kaip priimta valdant karaliams; ir taip jie buvo žmonių vadinami, nepaisant to, koks buvo jų vardas.

12 Ir buvo taip, kad Nefis numirė.

13 Dabar, žmonės, kurie buvo ne lamanitai, buvo nefitai; tačiau jie vadinosi nefitais, jokūbitais, juozapitais, zoramitais, lamanitais, lemuelitais ir izmaelitais.

14 Bet aš, Jokūbas, nuo šiol neišskirsiu jų pagal šiuos vardus, bet tuos, kurie stengiasi sunaikinti Nefio žmones, vadinsiu lamanitais, o tuos, kurie draugiški Nefiui, vadinsiu nefitais, arba Nefio žmonėmis, kaip priimta valdant karaliams.

15 Ir dabar, buvo taip, kad, valdant antrajam karaliui, Nefio žmonės pradėjo darytis kietaširdžiai ir atsidavė nelabiems papročiams, tokiems kaip senovės Dovydo ir taip pat Saliamono, jo sūnaus, norėdami daug žmonų ir sugulovių.

16 Taip, ir jie pradėjo ieškoti daug aukso bei sidabro ir pradėjo šiek tiek aukštintis.

17 Todėl aš, Jokūbas, mokydamas juos šventykloje, pateikiau jiems šiuos žodžius, pirmiau gavęs savo pavedimą iš Viešpaties.

18 Nes aš, Jokūbas, ir mano brolis Juozapas Nefio ranka buvome pašvęsti šių žmonių kunigais ir mokytojais.

19 Ir mes aukštinome savo pareigybę Viešpačiui, prisiimdami atsakomybę, atsakydami už šių žmonių nuodėmes savo galvomis, jei su visu stropumu nemokytume jų Dievo žodžio; dėl to darbavomės visomis savo išgalėmis, kad jų kraujas nekristų ant mūsų apdarų; antraip jų kraujas kristų ant mūsų apdarų, ir paskutiniąją dieną mes nebūtume pripažinti be dėmės.