1 Ir buvo taip, kad mes surinkome visokių įvairių rūšių sėklų, tiek kiekvienos rūšies grūdų, tiek ir kiekvienos rūšies vaisių sėklų.

2 Ir buvo taip, kad tuo metu, kai mūsų tėvas buvo apsistojęs tyruose, jis tarė mums, sakydamas: Štai, aš susapnavau sapną; arba, kitais žodžiais, mačiau regėjimą.

3 Ir štai dėl to, ką pamačiau, turiu pagrindo džiūgauti Viešpačiu dėl Nefio, ir taip pat dėl Samo, nes turiu priežastį manyti, kad jie ir taip pat daugelis iš jų sėklos bus išgelbėti.

4 Bet štai, Lamanai ir Lemueli, aš labai bijau dėl jūsų; nes štai, man regis, savo sapne mačiau tamsius ir niūrius tyrus.

5 Ir buvo taip, kad aš pamačiau vyrą; ir jis buvo apsirengęs baltu rūbu, ir jis atėjo ir atsistojo priešais mane.

6 Ir buvo taip, kad jis kreipėsi į mane ir liepė man sekti paskui jį.

7 Ir buvo taip, kad sekdamas paskui jį aš išvydau save tamsiame ir niūriame tyrlaukyje.

8 Ir keliavęs tamsoje daugelį valandų, pradėjau melstis Viešpačiui, kad jis pasigailėtų manęs vardan daugybės savo švelnių pasigailėjimų.

9 Ir buvo taip, kad po to, kai pasimeldžiau, aš pamačiau didelį ir erdvų lauką.

10 Ir buvo taip, kad pamačiau medį, kurio vaisius buvo trokštinas, kad padarytų žmogų laimingą.

11 Ir buvo taip, kad aš priėjau ir valgiau jo vaisiaus; ir pamačiau, kad jis buvo saldžiausias iš visų, kuriuos kada nors buvau valgęs. Taip, ir pamačiau, kad jo vaisius buvo baltas, pranokstantis bet kokį baltumą, kokį kada nors buvau matęs.

12 Ir kai aš valgiau jo vaisiaus, jis pripildė mano sielą nepaprastai didelio džiaugsmo; todėl panorau, kad mano šeima taip pat jo valgytų; nes aš žinojau, kad jis buvo trokštinas labiau už visus kitus vaisius.

13 Ir kai aš apsižvalgiau aplink, tikėdamasis atrasti ir savo šeimą, pamačiau vandens upę, ir ji tekėjo tolyn, netoli medžio, nuo kurio aš valgiau vaisiaus.

14 Ir aš pažvelgiau, kad pamatyčiau, iš kur ji atiteka; ir netoliese pamačiau jos ištakas, o prie jos ištakų pamačiau jūsų motiną Sariją ir Samą bei Nefį; ir jie stovėjo lyg nežinotų, kur jiems eiti.

15 Ir buvo taip, kad aš jiems mojau, ir taip pat garsiu balsu sakiau, kad ateitų pas mane ir valgytų vaisiaus, kuris buvo trokštinas labiau už visus kitus vaisius.

16 Ir buvo taip, kad jie atėjo pas mane ir taip pat valgė vaisiaus.

17 Ir buvo taip, kad aš troškau, kad Lamanas ir Lemuelis ateitų ir taip pat valgytų vaisiaus; todėl aš pažvelgiau link upės ištakų, tikėdamasis pamatyti juos.

18 Ir buvo taip, kad pamačiau juos, bet jie nepanoro ateiti pas mane ir valgyti vaisiaus.

19 Ir aš pamačiau geležinę lazdą, ir ji driekėsi išilgai upės kranto ir vedė prie medžio, šalia kurio stovėjau.

20 Ir aš taip pat pamačiau ankštą ir siaurą kelią, kuris driekėsi išilgai geležinės lazdos iki pat medžio, prie kurio stovėjau; ir jis taip pat vedė pro versmės ištakas į didelį ir erdvų tarsi pasaulis lauką.

21 Ir aš mačiau nesuskaičiuojamus būrius žmonių, daugelis iš kurių veržėsi pirmyn, kad pasiektų kelią, vedantį prie medžio, prie kurio stovėjau.

22 Ir buvo taip, kad jie atėjo ir patraukė keliu, kuris vedė prie medžio.

23 Ir buvo taip, kad pakilo tamsos migla; taip, netgi nepaprastai tiršta tamsos migla, netgi tokia, kad tie, kurie patraukė keliu, pametė savo kelią, nuklydo ir pasimetė.

24 Ir buvo taip, kad pamačiau kitus, besiveržiančius pirmyn, ir jie atėjo, ir nusitvėrė geležinės lazdos galo, ir veržėsi pirmyn per tamsos miglą, tvirtai laikydamiesi geležinės lazdos, kol atėjo ir valgė medžio vaisiaus.

25 O užvalgę medžio vaisiaus, jie apsižvalgė aplink lyg gėdytųsi.

26 Ir aš taip pat apsižvalgiau aplinkui ir pamačiau kitoje vandens upės pusėje didžiulį ir erdvų pastatą; ir jis tarsi kybojo ore, aukštai virš žemės.

27 Ir jis buvo pilnas žmonių, tiek senų, tiek ir jaunų, tiek vyrų, tiek ir moterų; ir jų rūbai buvo labai puikūs; ir jie tyčiojosi ir rodė pirštais į tuos, kurie priėjo ir valgė vaisiaus.

28 Ir paragavę vaisiaus šie gėdinosi tų, kurie iš jų šaipėsi; ir jie atpuolė į uždraustus kelius ir pasimetė.

29 Ir dabar, aš, Nefis, nerašau visų savo tėvo žodžių.

30 Bet, rašant trumpai, štai jis pamatė kitas minias, besiveržiančias pirmyn; ir jie atėjo, ir nusitvėrė geležinės lazdos galo, ir veržėsi savo keliu pirmyn, nuolat tvirtai laikydamiesi geležinės lazdos, kol atėjo ir puolė žemėn, ir valgė medžio vaisiaus.

31 Ir jis taip pat matė kitas minias, apgraibomis ieškančias kelio link to didžiulio ir erdvaus pastato.

32 Ir buvo taip, kad daugelis paskendo versmės gelmėse; ir daugelis prapuolė iš jo akiračio, klaidžiodami nežinomais keliais.

33 Ir didelė buvo minia, kuri įėjo į tą keistą pastatą. Ir įėję į tą pastatą, jie rodė pašaipos pirštu į mane ir į tuos, kurie taip pat valgė vaisiaus; bet mes jų nepaisėme.

34 Štai mano tėvo žodžiai: Nes, kurie tik jų paisė, atpuolė.

35 O Lamanas ir Lemuelis nevalgė vaisiaus, – sakė mano tėvas.

36 Ir buvo taip, kad mano tėvas, pasakęs visus žodžius apie savo sapną, arba regėjimą, kurių buvo daug, sakė mums, kad dėl to, ką matė regėjime, jis nepaprastai baiminasi dėl Lamano ir Lemuelio; taip, jis baiminasi, kad jie nebūtų išmesti iš Viešpaties akivaizdos.

37 Ir tada su visu švelnaus gimdytojo jausmu jis ragino juos įsiklausyti į jo žodžius, kad galbūt Viešpats pasigailėtų ir neatmestų jų; taip, mano tėvas pamokslavo jiems.

38 Ir baigęs pamokslauti jiems, ir taip pat išpranašavęs daugelį dalykų, jis liepė jiems laikytis Viešpaties įsakymų; ir liovėsi jiems kalbėjęs.