Raštai
1 Nefio knyga 2


2 Skyrius

Lehis išsiveda savo šeimą į tyrus prie Raudonosios jūros. Jie palieka savo turtą. Lehis atnašauja auką Viešpačiui ir moko savo sūnus laikytis įsakymų. Lamanas ir Lemuelis murma prieš tėvą. Nefis yra paklusnus ir meldžiasi tikėdamas; Viešpats kalba jam ir išsirenka jį valdyti jo brolius. Apie 600 m. prieš Kristaus gim.

1 Nes štai buvo taip, kad Viešpats kalbėjo mano tėvui, taip, būtent sapne, ir sakė jam: Palaimintas tu, Lehi, dėl to, ką padarei; ir kadangi buvai ištikimas ir paskelbei šitiems žmonėms tai, ką aš įsakiau tau, štai jie kėsinasi aatimti tavo gyvybę.

2 Ir buvo taip, kad Viešpats aįsakė mano tėvui, būtent bsapne, kad jis turi cpasiimti savo šeimą ir išeiti į tyrus.

3 Ir jis buvo aklusnus Viešpaties žodžiui, todėl padarė, kaip Viešpats jam įsakė.

4 Ir buvo taip, kad jis išėjo į tyrus. Ir jis paliko savo namus ir savo paveldo žemę, ir savo auksą, ir savo sidabrą, ir savo vertingus daiktus; ir nepasiėmė su savimi nieko, išskyrus savo šeimą ir atsargas bei palapines, ir aišėjo į tyrus.

5 Ir jis atėjo prie pakraščio netoli aRaudonosios jūros kranto ir keliavo tyruose pakraščiu, kuris arčiau Raudonosios jūros; ir jis keliavo tyruose su savo šeima, susidedančia iš mano motinos Sarijos ir mano vyresniųjų brolių – bLamano, Lemuelio ir Samo.

6 Ir buvo taip, kad, keliavęs tyruose tris dienas, jis pastatė savo palapinę aslėnyje prie vandens upės kranto.

7 Ir buvo taip, kad jis pastatė aaukurąbakmenų ir atnašavo Viešpačiui, ir reiškė cdėkingumą Viešpačiui, mūsų Dievui.

8 Ir buvo taip, kad jis pavadino upę Lamano vardu, ir ji įtekėjo į Raudonąją jūrą; o apylinkėse prie jos žiočių buvo slėnis.

9 Ir matydamas, kad upės vandenys įteka į Raudonosios jūros šaltinį, mano tėvas kalbėjo Lamanui, sakydamas: O, kad tu būtum kaip šita upė, nuolat bėgantis į viso teisumo šaltinį!

10 Ir jis taip pat kalbėjo Lemueliui: O, kad tu būtum kaip šitas slėnis – tvirtas ir pastovus, ir nepajudinamai besilaikantis Viešpaties įsakymų!

11 Dabar, tai jis kalbėjo dėl Lamano ir Lemuelio kietasprandiškumo; nes štai jie dėl daug ko amurmėjo prieš savo btėvą: kad jis cregėjimų vyras ir kad išvedė juos iš Jeruzalės žemės, idant paliktų savo paveldo žemę ir savo auksą, ir savo sidabrą, ir savo vertingus daiktus, idant pražūtų tyruose. Ir tai, pasak jų, jis padarė dėl savo širdies kvailų įsivaizdavimų.

12 Ir taip Lamanas ir Lemuelis, būdami vyriausi, murmėjo prieš savo tėvą. O murmėjo, kadangi anesuprato to Dievo, kuris juos sukūrė, reikalų.

13 Nė netikėjo, kad Jeruzalė, tas didis miestas, galėtų būti asunaikintas sulig pranašų žodžiais. Ir jie buvo kaip žydai Jeruzalės žemėje, kurie kėsinosi atimti mano tėvo gyvybę.

14 Ir buvo taip, kad mano tėvas, pripildytas Dvasios, kalbėjo jiems Lemuelio slėnyje su agalia, kad net jų kūnai bvirpėjo priešais jį. Ir jis pergalėjo juos, tad jie nedrįso nė prasižioti prieš jį; taigi, jie darė taip, kaip jis jiems įsakė.

15 Ir mano tėvas gyveno palapinėje.

16 Ir buvo taip, kad aš, Nefis, būdamas labai jaunas, nepaisant to, didelio ūgio, ir taip pat labai trokšdamas pažinti Dievo aslėpinius, šaukiausi Viešpaties; ir štai jis baplankė mane ir csuminkštino mano širdį, taigi dpatikėjau visais žodžiais, kuriuos kalbėjo mano etėvas; todėl aš nemaištavau prieš jį kaip mano broliai.

17 Ir aš kalbėjau Samui, atskleisdamas jam tai, ką Viešpats man apreiškė savo Šventąja Dvasia. Ir buvo taip, kad jis patikėjo mano žodžiais.

18 Bet štai Lamanas ir Lemuelis neklausė mano žodžių; ir anuliūdintas jų širdžių kietumo aš šaukiausi Viešpaties dėl jų.

19 Ir buvo taip, kad Viešpats kalbėjo man, sakydamas: Palaimintas tu, Nefi, dėl savo atikėjimo, nes ieškojai manęs stropiai, su širdies nusižeminimu.

20 Ir kiek tu laikysiesi mano įsakymų, tiek aklestėsi ir būsi vedamas į pažado bžemę; taip, būtent žemę, kurią esu paruošęs tau; taip, žemę, kuri yra rinktinė tarp visų kitų žemių.

21 Ir kiek tavo broliai maištaus prieš tave, tiek jie bus aatkertami nuo Viešpaties akivaizdos.

22 Ir kiek tu laikysiesi mano įsakymų, tiek būsi skiriamas savo brolių avaldovu ir mokytoju.

23 Nes štai tą dieną, kada jie maištaus prieš mane, aš aprakeiksiu juos, netgi skaudžiu prakeiksmu, ir jie neturės galios tavo sėklai, nebent šie taip pat maištaus prieš mane.

24 Ir jei bus taip, kad jie maištaus prieš mane, jie bus arykštė tavo sėklai, kad bragintų juos prisiminti.