1840 m. rugpjūtis – spalis

Šventieji sužino apie krikštą už mirusiuosius

Viltis dėl šeimos narių, kurie nebuvo pakrikštyti

Džeinė Neiman gyveno Navū. Ji nuėjo į laidotuves, kuriose kalbėjo Džozefas Smitas. Laidotuvės paskatino Džeinę prisiminti savo sūnų Kyrą. Jis mirė ir nebuvo pakrikštytas. Džeinė nerimavo dėl Kyro. Ji žinojo, kad turime būti pakrikštyti, kad gyventume su Dangiškuoju Tėvu.

Saints, 1:421

Džozefas žinojo, kaip ji jautėsi. Anksčiau jis panašiai nerimavo dėl savo brolio Alvino, kuris taip pat mirė nepasikrikštijęs.

Saints, 1:421

Per laidotuves Džozefas papasakojo tai, ko jį pamokė Dievas. Jis sakė, kad jei žmogus miršta nepakrikštytas, mes galime pasikrikštyti už jį.

Saints, 1:421

Džeinė labai apsidžiaugė tai išgirdusi! Netrukus po laidotuvių ji su Bažnyčios vyresniuoju nuėjo prie upės. Jis pakrikštijo ją už Kyrą.

Saints, 1:421

Po kelių savaičių Džozefas mokė šventuosius daugiau apie krikštą už mirusiuosius. Jis pasakė, kad daugelis mirusiųjų nori pasikrikštyti. Jie nori sekti Jėzumi Kristumi. Jie laukia ir tikisi, kad už juos pasikrikštys dar gyvenantys jų šeimos nariai.

Doktrinos ir Sandorų 128:15–19; Saints, 1:423

Šventieji iš karto nubėgo prie upės. Jie pasikrikštijo už savo artimuosius. Hairumas Smitas pasikrikštijo už Alviną. Vėliau Viešpats mokė, kad krikštas už mirusiuosius turi būti atliekamas šventykloje, kad kažkas turėtų vesti užrašus apie kiekvieną krikštą, ir vyrai turėtų krikštytis už vyrus, o moterys – už moteris.

Doktrinos ir Sandorų 124:29–32; 127:5–12; 128:1–9; Saints, 1:424