Raštų istorijos
Apreiškimas Emai


„Apreiškimas Emai“, Doktrinos ir Sandorų istorijos (2024)

„Apreiškimas Emai“, Doktrinos ir Sandorų istorijos

1830 m. liepa

Apreiškimas Emai

Viešpaties išrinkta vykdyti Jo darbą

Džozefas mojuoja atsisveikindamas su Ema.

Emos ir Džozefo gyvenimas pasikeitė labai greitai. Viešpats pasakė Džozefui, kad jis turėtų liautis pagrindinį dėmesį skirti ūkininkavimui. Vietoje to Džozefas turėtų mokyti žmones apie Jėzų Kristų ir padėti augti Viešpaties Bažnyčiai.

Doktrinos ir Sandorų 24:7–9; Saints, 1:96

Džozefui išvykstant, Ema žiūri pro langą.

Emai kilo daug klausimų dėl šio pasikeitimo. Ji nežinojo, ką turėtų daryti, kol Džozefas tarnavo Viešpačiui. Gal ir ji galėtų padėti Viešpačiui ir Jo Bažnyčiai?

Saints, 1:96

Ema ir Džozefas šypsosi.

Viešpats kalbėjo Emai per Džozefui duotą apreiškimą. Jis kreipėsi į ją: „Ema Smit, mano dukra“. Jis pasakė Emai, kad išsirinko ją ir pašaukė dirbti Jo darbą. Ji buvo ypatinga moteris, ir Jis jai buvo numatęs didžių darbų.

Doktrinos ir Sandorų 25:1–3

Ema dalijasi evangelija

Viešpats paprašė Emos keliauti su Džozefu. Viešpats pasakė, kad Ema aiškins Raštus ir mokys Bažnyčios narius. Jis nurodė Emai savo gyvenime pirmenybę teikti Jam ir laikytis sudarytų sandorų. Jis pažadėjo Emai savo Dvasią. Jis norėjo, kad ji mokytųsi, augtų ir gautų Jo palaiminimus.

Doktrinos ir Sandorų 25:2, 6–10, 15

Ema diriguoja giedantiems Bažnyčios susirinkime.

Viešpats taip pat pasakė Emai, kad Jam patinka klausytis giedančių Jo vaikų. Jis pasakė, kad Jo šventųjų giesmės yra tarsi malda Jam. Jis paprašė Emos sudaryti giesmyną, iš kurio šventieji galėtų kartu giedoti. Ema surado daug gražių giesmių apie Viešpatį ir Jo evangeliją ir įtraukė jas į giesmyną.

Doktrinos ir Sandorų 25:11–12; Saints, 1:221–222

Ema ir Džozefas mojuoja kaimynams.

Emos ir Džozefo gyvenimas ir toliau keitėsi, tačiau Ema žinojo, kad Viešpats ją myli ir turi jai tikslą. Ji tarnavo Viešpačiui ir aplinkiniams žmonėms. Ji padėjo Jėzaus Bažnyčiai augti.

Doktrinos ir Sandorų 25:13–15; Saints, 1:221–223