Berglinda Gudnason

Áurdnesisla, Islandija

Paveikslėlis

sisters hugging

Berglinda (kairėje) su savo seserimi Elina (dešinėje). Patekusi į didžiausią kada nors patirtą depresiją, Berglinda jautė, kad nebegali eiti tolyn. Atsivėrusi ir išsakiusi savo sunkumus šeimai bei draugams, ji rado būdą dvasiškai ir emociškai pagyti per Dangiškojo Tėvo paruoštus įrankius.

Fotografė Mindė Selu

Su depresija kovoju jau nuo 13 metų. Vienu metu viskas buvo taip pablogėję, kad mėginau nusižudyti. Tada jaučiausi visiškai praradusi viltį. Maniau, kad niekada nebūsiu laiminga. Niekada nieko nepasieksiu.

Buvo akimirka, kai maniau, jog išėjusi iš Bažnyčios išspręsiu savo problemas, nes jaučiausi viskuo nusivylusi. Islandijoje taip lengva daryti tai, ko neturėtum. Čia Bažnyčia tokia maža. Kai augome, Bažnyčios pamokose būdavome tik aš ir mano broliai su seserimis. Jaučiausi vieniša ir kurį laiką nemėgau vaikščioti į bažnyčią.

Dauguma žmonių Islandijoje religiją atstumia. Žmonės jauname amžiuje pradeda vartoti alkoholį. Pati ėmiau taip daryti ir kurį laiką buvau neaktyvi Bažnyčioje. Nesididžiuoju tuo, bet tai dalis mano patirties ir aš iš jos pasimokiau. Studijavau vieną vyresniojo Džefrio R. Holando kalbą ir man patiko, ką jis sakė: „Praeitis skirta tam, kad iš jos pasimokytume, o ne kad joje gyventume. […] Kai išmokstame tai, ką turime išmokti, […] tada žvelgiame pirmyn ir prisimename, kad tikėjimas visada nukreiptas į ateitį.“¹

Kartą, kai man tikrai buvo labai sunku, perskaičiau savo patriarchalinį palaiminimą. Skaitydama jį suvokiau, kad manęs iš tiesų laukia ateitis. Dievas turi man planą ir tikrai mane myli. Bažnyčios lankymas, sakramento priėmimas, Raštų skaitymas ir malda į mano gyvenimą atnešė be galo daug šviesos ir laimės. Netrukus suvokiau: „Tai tikrai man padeda.“ Būtent tada supratau, jog visada norėjau, kad Evangelija būtų mano gyvenime. Po viso to, ką patyriau, aš žinau, kad Evangelija išgelbėjo man gyvybę, ir esu dėl to labai laiminga.

Kalbėjimasis apie mano depresiją su šeima ir draugais man labai padėjo. Tai taip pat vedė prie didesnės pagalbos. Anksčiau nenorėjau gerti vaistų ar dalyvauti gydymo terapijoje. Vis sau kartojau: „Aš turiu Dievą.“ Bet Dievas paruošė daugelį kitų įrankių, tokių kaip vaistai ir psichoterapija, kad naudotume drauge su dvasiniais dalykais.

Kai pradėjau kiekvieną dieną vis daugiau skaityti Raštus ir artintis prie Dievo per maldą, gavau daug palaimų ir apreiškimų, kad mano paskirtis – padėti kitiems. Manau, daugelis iš mūsų, susidūrę su psichinės sveikatos problemomis, mėgina jas paslėpti. Depresija ir kova su ja mane išmokė, kad daug geriau yra atsiverti ir ieškoti ryšio su kitais. Mano draugė neseniai atsivėrė man papasakodama apie savo kovą su depresija. Pakalbėjome apie tai ir iš tiesų viena kitą supratome.

Ne visada pastebime, su kokiais sunkumais kovoja kiti, bet aš kartais tiesiog vaikštau, žiūriu į žmones ir suvokiu, kad Dievas pažįsta visus ir kiekvieną iš mūsų. Jis mus myli ir tiksliai žino, ką visi patiriame. O mes galime padėti vieni kitiems.

Kovodama su depresija išmokau savęs klausti ne „Kodėl turiu patirti šį išmėginimą?“, bet „Ko galėčiau iš šio išmėginimo išmokti?“ Man patinka Etero 12:27, kur sakoma, kad silpnybės gali pavirsti stiprybėmis, jei tikėsime Jėzų Kristų. Tai visada mane guodžia.

Visi pasirinkome ateiti čia, į žemę. Žinojome, kad turėsime kęsti išbandymus. Ir, tiesą sakant, būtent dėl to gyvenimas yra nuostabus. Nes žinome, kad ateis ir tai, kas gera. Žinome, kad, jei per kiekvieną sunkų etapą seksime Gelbėtoju, galime įgyti amžinąjį gyvenimą ir visas mūsų laukiančias palaimas.

Tikrai pastebėjau, kaip dėl savo depresijos pasikeičiau. Gelbėtojo Apmokėjimas yra realus, mano širdis pasikeitė ir aš tapau stipresnė. Jaučiuosi kitu žmogumi, nei kadaise buvau. Žmonės tai pastebi ir sako: „Tu pasikeitei.“ Viena mergina iš mokyklos netgi pasakė: „Pastebiu skirtumą ir matau šviesą tavyje.“ Tai labai keista, nes ji net nėra Bažnyčios narė, ir mes niekada iki tol iš tikrųjų net nekalbėdavome.

Kai buvau prislėgta didžiausios depresijos, žmonės man sakė: „Viskas susitvarkys.“ Man įgrisdavo tai girdėti, bet, kad ir kaip būtų keista, tai yra tiesa.

Tačiau reikia norėti, kad viskas susitvarkytų. Sužinojau, kad negalima tikėtis, kad viskas susitvarkys, ir nieko nedaryti. Reikia norėti būti laimingiems ir tikėti, kad turite potencialą ir jūsų laukia ateitis. Svarbu atminti, kiek daug žmonių, tarp jų ir Dangiškasis Tėvas, jus myli. Visi jie nori jums padėti.

Niekada negalvojau, kad būsiu tokia laiminga, kokia esu dabar. Kai kada man vis dar būna sunku, bet dėl Dangiškojo Tėvo man duotų įrankių galiu su tuo susidoroti. Dabar, kai jaučiu, jog krentu į depresiją, sakau sau, kad esu mylima, kad turiu su kuo pakalbėti ir kad viskas susitvarkys.