„Matote, ką galima nuveikti su trupučiu tikėjimo?“
Godfris Dž. Elisas
Vašingtono valst., JAV
Iliustracija iš © Gary Alphonso, i2iart.com
Prieš kelerius metus mudu su žmona kartu su dviem mūsų jauniausiais sūnumis nuvykome į Prancūziją, kad pakeliautume po vietas, kur aš tarnavau, būdamas nuolatinis misionierius. Apsilankėme Bažnyčios skyriuose, kuriuose tarnavau, ir pasidžiaugėme drauge su nariais, kuriuos mokiau. Taip pat aplankėme istorines vietas.
Viena iš tokių vietų buvo „Château de Châlucet“ tvirtovės griuvėsiai. Ši didžiulė viduramžių tvirtovė prieš daugelį amžių buvo užpulta ir didžioji jos dalis sugriauta. Visur tuos griuvėsius apaugo augmenija, o ten vedantis takas buvo siauras ir status. Vargais negalais užkopėme į viršų, bet patekti ten buvo verta visų mūsų pastangų.
Berniukams patiko leistis į požemį ir laipioti ant išlikusių tvirtovės sienų. Tvirtovė užvaldė jų vaizduotę lygiai taip, kaip prieš 24 metus ji buvo užvaldžiusi ir manąją.
Mums ten esant, tolumoje pasirodė vasaros audros debesys. Audra greitai artinosi. Dangų užtemdė tamsūs debesys, žybsėjo žaibai, o juos palydėdavo griaustinio dundesys.
Audrai greitai artinantis link mūsų, klupinėdami leidomės taku žemyn ir bėgome link automobilio. Netrukus smarkus, prie žemės spaudžiantis lietus permerkė mus iki siūlelio, o takas pavirto į purvyną. Pradėjome baimintis, kad galime paslysti ir nudardėti žemyn tuo stačiu akmenuotu taku.
Tarp medžių šalia tako pastebėjome kažkokią pastogę. Susigrūdome po ja ir ėmėme samprotauti, kiek mums teks laukti, kol galėsime nusileisti žemyn.
„Pasimelskim“, – pasiūlė mūsų jaunėlis sūnus.
Paprašytas pasimelsti jis meldėsi, kad lietus liautųsi ir galėtume saugiai nusileisti nuo tos kalvos. Jis pažvelgė į mus ir tarė: „Viskas, ko dabar reikia, tai turėti pakankamai tikėjimo.“
Paaiškinau, kad maldos ne visados veikia būtent taip.
„Ne, – pasakė jis, – lietus liausis po 10 minučių!“
Maždaug po 10 minučių lietus liovėsi.
„Puiku, eime!“ – tarė jis.
Mūsų vyresnis sūnus suabejojo: „Jei išeisime dabar, vėl gali pradėti lyti ir mes pateksime į spąstus.“
„Nepradės, – atsiliepė jaunėlis. – Eime!“
Laikydamiesi už krūmų ir šakų mes leidomės sausesnėmis tako vietomis. Pasiekę automobilį sukalbėjome dėkingumo maldą. Netrukus vėl ėmė lyti.
„Matote, ką galima nuveikti su trupučiu tikėjimo?“ – nuolankiai pasakė mūsų sūnus.
Tą dieną visiems mums jis davė didelę pamoką.