Tik skaitmeninė versija. Jauni suaugusieji
Sakyti visą Bažnyčios pavadinimą buvo nepatogu, bet verta
Sekti pranašo nurodymu atrodė lengva, tačiau tai pareikalavo daugiau jėgų, nei tikėjausi.
2018 m. spalio visuotinėje konferencijoje prezidento Nelsono pasakyta žinia apie teisingo Bažnyčios pavadinimo vartojimą man buvo labai aiški: „Tai yra Viešpaties įsakymas. […]
Viešpaties vardo pašalinimas iš Viešpaties Bažnyčios būtų didelė Šėtono pergalė“ (Teisingas Bažnyčios pavadinimas, 2018 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Supratau, kad turiu pergalvoti, kaip šnekėsiuosi su aplinkiniais, o taip pat ir kai kuriais klientais darbe, kurie priprato vadinti mane „mormone“ ir „mormonų bažnyčios“ nare.
Pasiryžau sakyti visą Bažnyčios pavadinimą ir laukiau galimybės paskelbti, kad esu Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narė. Kaip ir tikėjausi, galimybė vėl pasitaikė versle. „Jūs, mormonai, esate tokie malonūs žmonės“, – pasakė man potencialus klientas. „Na, labai dėkui, – atsakiau. – Kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, mes tikime, kad visi esame broliai ir seserys.“ Tada pokalbis apie „mormonų“ gerumą tęsėsi su juo ir visais kitais.
Nors atlikau savo pareigą pasakydama visą Bažnyčios pavadinimą, vis vien jaučiau, kad kažkas ne taip. Mano draugai ir pažįstami vis dar laikė mane „mormonų bažnyčios“ nare, o tai nebūtinai reiškė, kad esu Kristaus pasekėja, juo labiau atkurtosios Kristaus Bažnyčios narė.
Ar buvo verta dėl to taip stengtis?
Po dar kelių panašių pokalbių apie mano tikėjimą pasijutau pralaiminti dėl kaskart patiriamo nepatogumo tame pačiame pokalbyje sakyti visą ir ilgą Bažnyčios pavadinimą keletą kartų. Visi, su kuriais kalbėjau, žvelgdavo į mane keistai. O pokalbis vis vien visada pasisukdavo į „mormonus“.
Stengiausi, kad mano bendravimas būtų kuo natūralesnis. Bet tai pasirodė dar sudėtingiau, nei tikėjausi, ypač su žmonėmis, kurių nenorėjau įžeisti. Nenorėjau gėdytis savo tikėjimo ar atrodyti pernelyg patenkinta dėl gyvenimo pagal tai, ką tikiu, tačiau taip pat nenorėjau pasirodyti grubi, nes daugelis iš šių žmonių anksčiau vadino mane „mormone“, o aš su tuo sutikau. Taip pat įvairiuose susirinkimuose ar kitomis progomis girdėjau daugelį narių save ir kitus vadinant „mormonų“ Bažnyčios nariais.
Pradėjau abejoti, ar apskritai viso Bažnyčios pavadinimo sakymas yra toks svarbus didžiajame plane. Kad ir kaip būtų, „mormonų“ etiketė daugelio žmonių nuomone yra gan pozityvi. Dažnai tai, kad esu „mormonė“, man buvo tikras turtas. Dar kartą skaitydama prezidento Nelsono kalbą, supratau, kad tai iš tiesų yra itin svarbu, net jei ir nepatogu. Tad sukaupiau ryžtą dar kartą.
Galimybė liudyti Kristų
Kai kitą kartą pasitaikė galimybė pasakyti visą Bažnyčios pavadinimą, lankiau draugą kito tikėjimo bažnyčioje. Vienas žmogus priėjo prie manęs ir plačiai šypsodamasis paklausė, ar aš „mormonė“. „Taip, esu Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narė“, – pasakiau. Jis pradėjo klausinėti, o kiekvienas klausimas prasidėjo: „Ar mormonų Bažnyčioje tikite …?“ Ir kas kartą atsakydama vartojau frazę: „Atkurtojoje Kristaus Bažnyčioje mes tikime …“
Toks klausimas ir atsakymas pasikartojo keturis ar penkis kartus. Kai jis pastebėjo, kad aš nepriimu „mormono“ etiketės, tiesiai šviesiai paklausė: „Ar tu ne mormonė?“
Tada aš paklausiau, ar jis žino, kas toks yra Mormonas. Jis nežinojo. Pasakiau jam, kad senovės Amerikoje Mormonas buvo pranašas, istorikas, kariuomenės vadas ir politikos veikėjas. Man garbė būti tapatinamai su vyru, kuris buvo toks atsidavęs tarnystei Dievui ir kitiems.
„Tačiau, – tęsiau aš, – Mormonas nenumirė už mano nuodėmes. Mormonas nepraliejo savo kraujo už mane. Jis nekentėjo Getsemanėje ir nenumirė ant kryžiaus. Mormonas nėra mano Dievas. Jėzus Kristus yra mano Dievas ir mano Gelbėtojas. Jis yra mano Išpirkėjas. Tad paskutinę dieną ir šiandien noriu būti žinoma Jo vardu.“
Šiame trumpame liudijime mano naujajam pažįstamui jaučiau pasitikėjimo teikiančią Dvasios paramą. Po kelių sekundžių tylos jis pasakė: „Taip išeina, kad esi krikščionė?“
„Taip, esu krikščionė, – atsakiau, – ir atkurtosios Kristaus Bažnyčios narė.“
Stengtis sekti pranašo nurodymu atrodė lengva, tačiau tai pareikalavo daugiau jėgų, nei tikėjausi. Vis dar netobulai darau viską, ko paprašoma. Tačiau kiekvieną kartą esu pasiruošusi sakyti visą Bažnyčios pavadinimą.
Esu dėkinga už Dvasią, kurią jaučiu, kai kitiems galiu liudyti apie savo Gelbėtoją ir narystę Jo Bažnyčioje. O dabar, kai tik manęs klausia, ar esu „mormonė“, turiu nuostabų natūralų būdą liudyti apie Jį ir Jo atkurtąją Bažnyčią.