Pamokos iš Mormono Knygos
Galinga širdies permaina
Dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galime būti ne tik apvalyti nuo nuodėmių, bet ir išgydyti nuo nuodėmingumo.
Įvykus Adomo nuopuoliui, pasaulyje atsirado ligos ir nuodėmės. Abiejų poveikis gali būti pražūtingas. Iš visų ligų galbūt nė viena nėra taip paplitusi ar tokia niokojanti kaip vėžys. Kai kuriose šalyse daugiau nei viena trečioji dalis visų gyventojų sirgs kokia nors vėžio forma; ši liga sukelia beveik vieną ketvirtąją visų mirčių.1 Dažnai vėžys prasideda nuo vienintelės ląstelės, tokios mažos, kad ją galima pamatyti tik mikroskopu. Tačiau ji gali greitai augti ir plisti.
Vėžiu sergantys pacientai yra gydomi stengiantis, kad vėžys pereitų į remisijos fazę. Visiška remisija reiškia, kad organizme nebematomi jokie šios ligos simptomai. Tačiau specialistai greitai pabrėžtų, jog, nors pacientas pasiekė remisiją, tai nebūtinai reiškia, kad jis išgijo.2 Tad, nors remisija suteikia atokvėpio ir vilties, vėžiu sergantys pacientai viliasi kai ko daugiau nei remisijos – jie viliasi išgyti. Pasak vieno šaltinio: „Norint įsitikinti, kad žmogus išgijo nuo vėžio, būtina laukti ir žiūrėti, ar vėžys kada nors nesugrįš, taigi laikas yra lemiamas faktorius. Jei pacientas išlieka remisijoje kelerius metus, vėžys galbūt yra išgydytas. Kai kurios vėžio rūšys gali sugrįžti po daugelio remisijos metų.“3
Ligos ir nuodėmės
Kad ir kaip kūną niokoja vėžys, nuodėmė sielą niokoja dar labiau. Nuodėmė įprastai prasideda nuo kažko mažo – kai kada tiesiog nepastebimai mažo, – bet ji gali sparčiai augti. Ji pažeidžia sielą, po to suluošina, o tada ją nužudo. Ji yra pagrindinė – iš tikrųjų vienintelė – visos kūrinijos dvasinės mirties priežastis. Nuo nuodėmės gydo atgaila. Tikra atgaila 100 procentų veiksmingai atneša nusidėjėliui tam tikrą „remisiją“, arba nuodėmių atleidimą. Tokia remisija sielai atneša atokvėpį ir džiaugsmą. Tačiau tokio nuodėmių atleidimo gavimas ir tai, kad nebėra nuodėmių simptomų ir padarinių, nebūtinai reiškia, kad nusidėjėlis visiškai išgijo. Kažkas yra toje puolusio žmogaus širdyje, dėl ko jis gali, arba yra linkęs, nusidėti. Todėl nuodėmė vėl gali atsinaujinti, netgi po daugelio tokios „remisijos“ metų. Norint visiškai išgyti yra gyvybiškai svarbu likti „remisijoje“, arba, kitaip sakant, išlaikyti nuodėmių atleidimą.
Apvalyti ir išgydyti
Šis palyginimas padeda suprasti, kad dvasiškai turime būti ne tik apvalyti nuo nuodėmių, bet ir išgydyti nuo nuodėmingumo. Toks tarp mūsų valios daryti gera ir prigimties daryti pikta vykstantis karas gali labai varginti. Jei liksime ištikimi, laimėsime ne vien todėl, kad savo prigimčiai primetėme savo valią, bet todėl, kad savo valią atidavėme Dievui, o Jis pakeitė mūsų prigimtį.
Karalius Benjaminas mokė: „Prigimtinis žmogus yra Dievo priešas ir toks buvo nuo Adomo nuopuolio, ir bus per amžių amžius, nebent jis pasiduos Šventosios Dvasios vilionėms ir nusivilks prigimtinį žmogų […] per Viešpaties Kristaus apmokėjimą“ (Mozijo 3:19). Reaguodami į šį ir kitus mokymus, Benjamino žmonės meldėsi: „O pasigailėk ir panaudok Kristaus apmokantįjį kraują, kad gautume savo nuodėmių atleidimą ir mūsų širdys būtų išvalytos“ (Mozijo 4:2; kursyvas pridėtas). Jiems pasimeldus, Viešpats atsiliepė į jų dviejų dalių prašymą. Pirmiausia, „Viešpaties Dvasia atėjo ant jų, ir jie buvo pripildyti džiaugsmo, gavę savo nuodėmių atleidimą ir turėdami sąžinės ramybę“ (Mozijo 4:3).
Matydamas, kad jo žmonės yra „remisijoje“, karalius Benjaminas ragino juos judėti link visiško išgijimo mokydamas, kaip pasilikti toje remisijos stadijoje (žr. Mozijo 4:11–30). Jis pažadėjo: „Jei tai darysite, visuomet džiūgausite ir būsite pripildyti Dievo meilės, ir visuomet išlaikysite savo nuodėmių atleidimą“ (Mozijo 4:12).
Žmonės patikėjo ir įsipareigojo gyventi pagal karaliaus Benjamino žodžius, po to Viešpats atsakė į antrąją jų maldos dalį – kad „[jų] širdys būtų išvalytos“. Dėkodami ir šlovindami žmonės sušuko: „Viešpaties visagalio Dvasi[a] […] taip galingai pakeitė mus, arba mūsų širdis, kad mes jau nebelinkę daryti pikta, bet linkę nuolat daryti gera“ (Mozijo 5:2). Karalius Benjaminas paaiškino, kad ši galinga permaina reiškia, kad jie gimė iš Dievo (žr. Mozijo 5:7).
„Kaip tai padaryta?“
Pranašas Alma mokė, kad turime atgailauti ir užgimti iš naujo – gimti iš Dievo, pasikeisti širdimi (žr. Almos 5:49). Jei ir toliau atgailausime, Viešpats paims visas mūsų nuodėmes ir pašalins tai, kas iš prigimties skatina mus nusidėti arba leidžia nuodėmei būti mumyse. Bet kaip klausė Enosas: „Viešpatie, kaip tai padaryta?“ (Enoso 1:7) Atsakymas paprastas, bet gilus ir amžinas. Tiems, kurie buvo išgydyti, fiziškai arba dvasiškai, Viešpats pareiškė: „Tavo tikėjimas padarė tave sveiką“ (žr. Morkaus 5:34; Enoso 1:8).
Almos patirta galinga širdies permaina įvyko „pagal jo tikėjimą“ ir jo pasekėjų širdys pasikeitė, kai jie „sudėjo savo viltis į tikrąjį ir gyvąjį Dievą“ (Almos 5:12, 13). Karaliaus Benjamino žmonių širdys buvo „pakeistos per tikėjimą [Gelbėtojo] vardu“ (Mozijo 5:7).
Jei mes norime taip tikėti, kad galėtume visa širdimi pasikliauti Viešpačiu, turime daryti tai, kas veda prie tikėjimo, o tada daryti tai, prie ko veda tikėjimas. Tarp daugelio prie tikėjimo vedančių dalykų, kalbant šios širdies permainos kontekste, Viešpats pabrėžė pasninką, maldą ir Dievo žodį. Ir nors tikėjimas veda prie daugelio dalykų, jo pirmasis vaisius yra atgaila.
Apsvarstykite dvi eilutes iš Helamano knygos, kurios pabrėžia šiuos principus. Pirmiausia skaitome apie žmones, kurie „dažnai pasninkavo ir meldėsi, ir darėsi […] vis tvirtesni ir tvirtesni Kristaus tikėjime, […] netgi iki savo širdžių išvalymo ir pašventinimo – pašventinimo, kuris vyksta dėl to, kad jie savo širdis atiduoda Dievui“ (Helamano 3:35). Tada iš Samuelio Lamanito sužinome, kad „Švent[ieji] Rašt[ai], taip, užrašyt[os] šventųjų pranašų pranašyst[ės] […] veda […] į tikėjimą Viešpačiu ir į atgailą – tikėjimą ir atgailą, kurie sukelia […] širdies permainą“ (Helamano 15:7).
Priklauso nuo Dievo
Čia turėtume stabtelėti ir pripažinti, kad ši galinga permaina, apie kurią kalbame, įvyksta mumyse; jos negalime įvykdyti patys. Mes galime atgailauti, pakeisti savo elgesį, nuostatas, netgi troškimus ir įsitikinimus, bet mes neturime galios ir gebėjimo pakeisti savo prigimtį. Kad ši galinga permaina įvyktų, esame visiškai priklausomi nuo visagalio Dievo. Būtent Jis maloningai išvalo mūsų širdis ir pakeičia mūsų prigimtį „po to, kai mes padarėme viską, ką galime“ (2 Nefio 25:23). Jo kvietimas pastovus ir tvirtas: „Atgailau[kite] ir atei[kite] pas mane visa širdimi, ir aš [jus] išgydysiu“ (3 Nefio 18:32; kursyvas pridėtas).
Mūsų išgijimo iš nuodėmingumo padarinys yra tas, kad mes „[atsiverčiame] iš savo kūniškos ir puolusios būsenos į teisumo būseną, […] tapdami jo sūnumis ir dukromis. Ir taip [mes] tampa[me] naujais kūriniais“ (Mozijo 27:25–26). Mūsų veidai spinduliuoja Kristaus Šviesa. Dar daugiau, Raštuose sakoma, kad „kiekvienas, gimęs iš Dievo, nenusideda“ (1 Jono 5:18). Taip yra ne todėl, kad negalime nusidėti, bet todėl, kad tada mūsų prigimtis – nenusidėti. Tai išties galinga permaina.
Turėtume atminti, kad tokia galinga širdies permaina yra tam tikrą laiką trunkantis procesas, o ne kažkuriuo laiku įvykstantis pasikeitimas. Ši permaina dažniausiai vyksta palaipsniui, kartais pokyčiai nepastebimi, bet ji yra reali, galinga ir būtina.
Jei dar nepatyrėte tokios galingos permainos, norėčiau jūsų paklausti, ar atgailavote ir gavote savo nuodėmių atleidimą? Ar studijuojate šventuosius Raštus? Ar dažnai pasninkaujate ir meldžiatės, kad darytumėtės tvirtesni ir tvirtesni Kristaus tikėjime? Ar turite pakankamai tikėjimo, kad pasikliautumėte Viešpačiu visa širdimi? Ar jūs tvirtai tuo tikite? Ar stebite savo mintis, savo žodžius ir savo poelgius ir laikotės Dievo įsakymų? Jeigu taip darote, jūs visada džiūgausite ir būsite pripildyti Dievo meilės, ir visuomet išlaikysite savo nuodėmių atleidimą. O jeigu išliksite tokioje „remisijoje“, jūs išgysite, pasveiksite ir pasikeisite!
Jėzus Kristus turi galią apvalyti mus nuo mūsų nuodėmių ir taip pat išgydyti mus nuo mūsų nuodėmingumo. Jis yra galingas išgelbėti ir, kad tai įvykdytų, Jis yra galingas pakeisti. Jei atiduosime savo širdį Jam ir, panaudodami tikėjimą, atliksime tuos pakeitimus, kuriuos galime atlikti, Jis panaudos Savo galią mumyse ir įgyvendins šią galingą širdies permainą (žr. Almos 5:14).