Senas šeimos albumas: šeimos pasakojimų galia
Autorius gyvena Niujorke, JAV.
Mano protėvių palikimas gyvena manyje ir nuolat teigiamai veikia mano gyvenimą.
Vieną vasaros rytą prieš Antrąjį pasaulinį karą mano prosenelis kaip visada pabudo prieš saulėtekį. Jis išėjo iš namų, užlipo ant kalno, žvelgiančio į žaliuojantį slėnį ir jo kaimą Rumunijoje, atsisėdo ant ryto rasa padengtos žolės ir stipriai susimąstė apie tai, kas jau seniai jam nedavė ramybės. Jis buvo išsilavinęs vyras, geros širdies ir smalsaus proto, mylimas ir gerbiamas visų kaimo gyventojų. Jo kaimas, įkurtas šalia senosios Olto upės, buvo nesikeičiančio Rumunijos kaimo vaizdo prototipas, kurio archajiškumas derėjo su pasakišku kraštovaizdžiu, spalvingiausių papročių lobynas su paprasta pareiga rūpintis daiktais ir tradicijomis, vis taip pat paveldimomis iš protėvių ir perduodamomis kitoms kartoms.
Patekėjus saulei jis grįžo namo, žmonai prisipažino, kad jam būtų įdomu pamatyti savo paties laidotuves, ir norėjo surengti jų generalinę repeticiją. Jis paskyrė dieną, nusipirko karstą, pasamdė kunigą ir apmokamus raudotojus – įsigijo viską, ko reikalauja graikų ortodoksų paprotys. Išaušo laidotuvių generalinės repeticijos diena. Vidury kaimo buvo padengti stalai gedulingiems pietums, šeimos nariai buvo apsirengę juodai, atėjo kunigas, mano prosenelis atsigulė į karstą, pasitaisė pagalvę, kad būtų patogiau stebėti, ir prasidėjo laidotuvės. Pasibaigus ceremonijai visi kaimo gyventojai buvo pakviesti pietų, per kuriuos mano senelis išpildė savo svajonę sušokti savo paties laidotuvėse. Jis pragyveno dar dvidešimt metų dažnai pasitikrindamas, ar dar telpa į savąjį karstą.
Ne vien vardai ir datos
Man neteko sutikti savo prosenelio, tačiau jo istorija visuomet buvo vienas iš mano mėgstamiausių pasakojimų, papasakotų mano senelių. Jie kasdien man ir mano broliams bei seserims pasakodavo apie mūsų protėvius: iš kur jie kilo, kokie jie buvo, apie jų vertybes, svajones ir viltis. Kaskart po sekmadieninių pietų seneliai išimdavo seną mūsų šeimos albumą. Jiems verčiant lapus pasakojimai atgydavo, kad širdys būtų suaustos į laiko išbandymų neįveikiamą meilės gobeleną. Tai nebuvo tiesiog senos nuotraukos su kitoje pusėje užrašytais vardais ir datomis. Už kiekvieno veido slėpėsi tėvas ar mama, sūnus ar duktė, brolis ar sesuo. Mums jie buvo realūs žmonės su viltimis ir svajonėmis, sunkumais ir nusivylimais, sėkmėmis ir nesėkmėmis. Nors jų jau nėra, jų istorijos gyvena toliau, jų palikimas šviečia, o veidai šypsosi iš seno nuotraukų albumo, kad šiandien meile sujungtų šešių kartų širdis.
Tvirtumas išbandymų laikotarpiu
Kai buvau 19 metų, mano gimdytojai ir didžioji mano artimų giminaičių dalis buvo mirusi, daugelis mano paveldėtų daiktų buvo pamesti arba pavogti. Tačiau vienas dalykas, kurio laikas, stichinės nelaimės ar net mirtis negalėjo sunaikinti, tai mano šeimos nutiestas tiltas iš praeities į dabartį ir ateitį. Dėl jų stropumo mūsų šeimos širdis siejanti gija pasirodė esanti stipresnė nei mirtingieji išbandymai ir teikė man stiprybės išgyventi sunkumus.
Mano gimdytojams ir seneliams iškeliavus anapilin jaučiau didžiulę širdgėlą ir maniau, kad neturėsiu jėgų gyventi. Bet jaučiau jų palaikymą iš kitos uždangos pusės, o tai savo ruožtu padėjo man įgyti nepalaužiamą liudijimą apie gyvenimą po mirties ir, vėliau, apie šventyklos apeigas. Nepamenu, kaip atrodė mano mama, niekada neteko sutikti savo prosenelių, tačiau kaskart paėmęs seną šeimos albumą jų akyse matau save. Esu, kas esu, dėl visų tų žmonių, kurie gyveno prieš mane: jų patirtys ir išmintis padėjo suformuoti mano charakterį ir vedė į priekį mano kely.
Dažnai susimąstau apie savo šeimą kitapus uždangos ir apie tai, ką jie paaukojo, kad mano gyvenimas būtų geresnis. Galvoju apie šventyklos apeigas, leidžiančias mums būti drauge su savo šeimomis. Galvoju apie Kristaus Apmokėjimą, per kurį visa tai tapo įmanoma. Jis apmokėjo, kad mes galėtume gyventi. Dėl to mes Jį mylime ir garbiname kupini dėkingumo šiandien ir per amžius.