2017
Jėzaus Kristaus prisikėlimas ir tiesos apie kūną
April 2017


Jėzaus Kristaus prisikėlimas ir tiesos apie kūną

Savo prisikėlimu Jėzus Kristus mus mokė svarbių tiesų apie kūną.

Paveikslėlis
Resurrected Christ with Thomas

Paveikslo Dvejojantis Tomas fragmentas. Aut. Karlas Heinrichas Blokas

Fonas © janniwet/iStock/Getty Images

„[Jis] tarė: „Atlikta!“ Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią“ (Jono 19:30). Tą akimirką Jėzaus Kristaus dvasia paliko kūną – kūną, kuris iškentė kančią, kad Jis galėtų apmokėti visų žmonių nuodėmes ir pagelbėti jiems jų silpnybėse (žr. Almos 7:12–13). Tas kūnas, tuomet jau tuščias indas, buvo nuimtas nuo kryžiaus, įvyniotas į drobulę ir galiausiai paguldytas į kapą uoloje. Trečią dieną link to kapo ėjo moterys, norėjusios laidotuvėms baigti ruošti kūną.

Tačiau kūnas dingo.

Rastas tuščias kapas tebuvo tik pradžia. Marija Magdalietė, apaštalai ir daugybė kitų žmonių vėliau išvydo kai ką stebuklingo: prisikėlusį, ištobulintą Jėzų Kristų, apčiuopiamame žmogaus pavidale.

Gelbėtojas norėjo užtikrinti, kad Jį prisikėlusį matantys žmonės teisingai suprastų, kokį kūną Jis turi. Pavyzdžiui, apaštalus Jis pakvietė paliesti Jo kūną, kad patys įsitikintų, jog Jis turi kūną ir nėra vaiduoklis (žr. Luko 24:36–40).1 Jis netgi valgė kartu su jais (žr. Luko 24:42–43).

O kai apaštalai vėliau vykdė pavedimą skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją, jie susidūrė su pasipriešinimu ir persekiojimu, iš dalies kilusiu dėl jų mokymo, kad Jėzus Kristus prisikėlė ir kad dėl to bus prikelta visa žmonija (žr. ApD 4:1–3).

Jėzaus Kristaus prisikėlimo žinia šiandien yra ne ką mažiau svarbi, nei ji buvo tuomet. Pranašas Džozefas Smitas pasakė: „Esminiai mūsų religijos principai yra apaštalų ir pranašų liudijimas apie Jėzų Kristų: kad Jis numirė, buvo palaidotas, trečiąją dieną prisikėlė ir pakilo į dangų; o visi kiti su mūsų religija susiję dalykai tėra priedai prie to.“2

Prisikėlimas padeda atsakyti į esminius klausimus dėl Dievo ir mūsų prigimties, dėl mūsų ryšio su Dievu, dėl šio gyvenimo prasmės ir mūsų turimos vilties Jėzumi Kristumi. Štai kelios tiesos, kurias išryškina Jėzaus Kristaus prisikėlimas.

Dangiškasis Tėvas turi pašlovintą kūną

Paveikslėlis
First Vision

Pirmasis regėjimas, aut. Garis Kapas

Idėja apie kūniško pavidalo Dievą yra tikrai įsišaknijusi tiek Biblijoje,3 tiek populiariame įsivaizdavime, tačiau daug teologinių ir religijos filosofijos tradicijų ją atmeta ir teigia, jog Dievas „neturi kūno, organų ar jausmų“.4 Remiamasi požiūriu, kad kūnas (kaip ir materija apskritai) yra blogis ar nerealus, o dvasia, protas arba idėjos yra tikroji aukščiausiosios esybės ar realybės materija.

Koks šlovingai paprastas ir revoliucingas tuomet tapo apreiškimas per Jo Sūnų Jėzų Kristų apie Dievo prigimtį.

Savo tarnystės metu Gelbėtojas pasakė: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jono 14:9). Tai tapo dar akivaizdžiau po Jo prisikėlimo su ištobulintu, nemirtingu kūnu, parodžiusiu, jog „Tėvas turi kūną iš mėsos ir kaulų, tokį pat apčiuopiamą kaip žmogaus; Sūnus – taip pat“ (DS 130:22).

Taip buvo apreikšta fizinė Dangiškojo Tėvo prigimtis. Džozefas Smitas vėliau paaiškino: „Tai, kas neturi kūno ar organų, yra niekas. Danguje nėra kito Dievo, išskyrus tą Dievą, kuris turi kūną ir kaulus.“5

Vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo tai taip paaiškino: „Jeigu turėti kūną Dievybei ne tik nereikia, bet ir nepageidautina, kodėl žmonijos Išpirkėjas išvadavo savo kūną iš mirties gniaužtų ir kapo, užsitikrindamas, kad laike ar amžinybėje jis nebus atskirtas nuo Jo dvasios? Tie, kurie neigia įsikūnijusio Dievo koncepciją, neigia ir mirtingąjį bei prisikėlusįjį Kristų.6

Dangiškasis Tėvas yra visagalis, visažinis ir visa mylintis

Pačiu Jėzaus Kristaus prisikėlimo faktu taip pat atskleidžiamos aukščiausiojo laipsnio Dangiškojo Tėvo savybės. Vyresnysis D. Todas Kristofersonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo yra pasakęs: „Kadangi Kristaus prisikėlimas yra faktas, abejonės dėl savo Viengimį Sūnų pasaulį išpirkti paaukojusio Dievo Tėvo visagalybės, visažinystės ir palankumo neturi jokio pagrindo.“7

Dievo galią, pažinimą ir gerumą įrodo Jėzaus Kristaus prisikėlimas, kuris taip pat yra išminties ir meilės Dangiškojo Tėvo plane ir Jo (bei Jo Sūnaus) gebėjimo jį įvykdyti įrodymas.

Mes esame Dievo vaikai

Biblijoje mus moko, kad buvome sukurti „pagal [Dievo] paveikslą … kaip vyr[as] ir moter[is]“ (Pradžios 1:27). Šią tiesą dar labiau įtvirtino Jėzaus Kristaus prisikėlimas. Tiesą sakant, savo prisikėlimo valandą Jėzus Kristus pabrėžė mūsų ryšį su Dangiškuoju Tėvu sakydamas: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“ (Jono 20:17; kursyvas pridėtas).

Gelbėtojas apreiškė, kad Dievas ir žmonija savo esybėmis nėra visiškai skirtingi. Elementarus mūsų kūnų pavidalas yra panašus į mūsų dvasių pavidalą,8 o mūsų dvasios buvo sukurtos pagal Dievo pavidalą, nes tokia yra ryšio tarp gimdytojo ir vaiko prigimtis.

Kūnas yra teikianti galimybes ir kilninanti dovana

Paveikslėlis
sleeping infant

Deivido Stokerio nuotrauka

Savo prisikėlimu Gelbėtojas mums parodė, jog fizinis, kūniškas egzistavimas yra neatsiejama amžinosios Dievo esybės ir Jo vaikų dalis. Džozefui Smitui Viešpats apreiškė: „Dalelės yra amžinos, ir dvasia, ir dalelė, neišskiriamai sujungtos, gauna džiaugsmo pilnatvę“ (DS 93:33). Toks neišskiriamas ryšys dvasią sulieja su fizine materija ir taip gaunamas vienas nemirtingas, negendantis, šlovingas ir tobulas kūnas – vienintelė kūno rūšis, gebanti priimti Dievo turimą džiaugsmo pilnatvę.

Ir priešingai, kai turėję fizinį kūną galiausiai nuo jo atsiskiria, kad įeitų į dvasių pasaulį, „mirusieji žiūr[i] į … jų dvasių atskyrimą nuo jų kūnų kaip į vergiją“ (DS 138:50; taip pat žr. DS 45:17).

Net ir mūsų mirtingieji kūnai yra neatsiejama Dangiškojo Tėvo plano dalis ir dieviška dovana. Į žemę ateinančioms mūsų ikižemiškosioms dvasioms yra „pridedamas“ kūnas (Abraomo 3:26). Pranašas Džozefas Smitas mokė: „Mes atėjome į šią žemę, kad gautume kūną ir pristatytume jį tyrą priešais Dievą celestialinėje karalystėje. Didysis laimės principas neatsiejamai susijęs su kūno turėjimu. Velnias neturi kūno, ir tai yra jo bausmė.“9

Vyresnysis Deividas A. Bednaris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė: „Mūsų fiziniai kūnai patyrimams suteikia tokį platumą, gilumą ir intensyvumą, kokio paprasčiausiai nebuvo įmanoma patirti mūsų ikižemiškoje būtyje. Tad mūsų santykiai su kitais žmonėmis, mūsų gebėjimas pažinti ir veikti vadovaujantis tiesa ir mūsų gebėjimas paklusti Jėzaus Kristaus Evangelijos principams ir apeigoms yra stiprinami per mūsų fizinius kūnus. Žemiškojo gyvenimo mokykloje švelnumą, meilę, gerumą, laimę, liūdesį, nusivylimą, skausmą ir net fizinio ribotumo iššūkius patiriame tokiu būdu, kad galėtume ruoštis amžinybei. Paprasčiau kalbant, yra tokių pamokų ir patyrimų, kuriuos, pasak Raštų, turime praeiti „pagal kūną“ (1 Nefio 19:6; Almos 7:12–13).“10

Be to, pranašas Džozefas Smitas mokė: „Visos kūną turinčios esybės turi galią toms, kurios jo neturi.“11 Šėtonas mus gali gundyti, bet negali priversti. „[Velnias] neturi galios mums ką nors padaryti, jei jam neleidžiame.“12

Ištobulinto, prikelto kūno dovana galiausiai padės mums amžiams išsilaisvinti iš Šėtono galios. Jei nebūtų jokio prikėlimo, tai „mūsų dvasios taptų pajungtos … velniu[i], kad daugiau nebepakiltų. Ir mūsų dvasios turėtų tapti kaip jis, ir mes taptume velniais, velnio angelais, kad būtume atskirti nuo mūsų Dievo akivaizdos ir pasiliktume su melų tėvu, nelaimingi kaip jis pats“ (2 Nefio 9:8–9).

Dvasia ir kūnas nėra priešai

Nors ir skiriasi, tačiau dvasia ir kūnas nepriklauso dviem visiškai skirtingoms ir nesutaikomoms realybėms. Džozefas Smitas sužinojo, kad „nėra tokio dalyko, kaip nemateriali materija. Visa dvasia yra materija, bet subtilesnė, arba tyresnė, ir gali būti įžvelgta tik tyresnėmis akimis; mes jos negalime matyti; bet kai mūsų kūnai bus išskaistinti, mes pamatysime, kad viskas yra materija“ (DS 131:7–8).

Paveikslėlis
Christ appears to the Nephites

Paveikslo Kristus pasirodo Vakarų pusrutulyje fragmentas. Aut. Arnoldas Fraibergas

Savo pašlovinta ir prisikėlusia būsena Jėzus Kristus parodo tobulą dvasios ir kūno sąjungą, parodo mums, kad „dvasia ir kūnas yra žmogaus siela“ (DS 88:15). Šiame gyvenime mes stengiamės būti labiau „dvasinio mąstymo“, o ne „kūniško mąstymo“ (2 Nefio 9:39), stengiamės „nusivilk[ti] prigimtinį žmogų“ (Mozijo 3:19) ir „pažabot[i] visas savo aistras“ (Almos 38:12). Tačiau tai nereiškia, kad dvasia ir kūnas yra priešai. Kaip mums parodė Jėzus Kristus, kūnas turi būti ne niekinamas ir paminamas, o tobulai įvaldomas ir pakeičiamas.

Gyvenimas mirtingame kūne turi prasmingą tikslą

Supratimas, kad šis gyvenimas yra išbandymas, logiškesnis atrodo tuomet, kai apmąstome, ką žinome apie savo gyvenimą iki jo ir po jo. Prieš ateidami į žemę mes gyvenome kaip dvasios, o Dangiškasis Tėvas nori, kad taptume tokie, kaip ir Jis, kad gyventume amžinai su nemirtingais fiziniais kūnais. Šios tiesos reiškia tai, kad mūsų išbandymo laikotarpis tokiuose mirtinguose kūnuose nėra atsitiktinis, bet turi tikrą prasmę ir tikslą.

Vyresnysis Kristofersonas yra paaiškinęs: „Savo pasirinkimais parodytume Dievui (ir sau) pasiryžimą ir pajėgumą laikytis Jo celestialinio įstatymo, nebūdami Jo akivaizdoje ir būdami fiziniame kūne, su visomis jo galiomis, potraukiais ir aistromis. Ar galėtume pažaboti kūną, kad jis taptų dvasios įrankiu, o ne jos šeimininku? Ar mums laike ir amžinybėje galėtų būti patikėta dieviška galia, įskaitant galią kurti gyvybę? Ar galėtume asmeniškai nugalėti blogį? Tiems, kurie tai padarytų, būtų „pridėta šlovė ant jų galvų per amžių amžius“ [Abraomo 3:26] – labai svarbus tos šlovės momentas turėti prikeltą, nemirtingą ir pašlovintą fizinį kūną“.13

Mūsų dabartiniai kūniški patyrimai, įskaitant tarpusavio santykius, yra prasmingi todėl, kad panašūs į tuos, kurie bus ateityje. Džozefas Smitas sužinojo, kad „tie patys santykiai, kurie yra tarp mūsų čia, bus tarp mūsų ir ten, tik jie bus sujungti su amžinąja šlove, kuria dabar negalime mėgautis“ (DS 130:2).

Mes turime viltį Jėzumi Kristumi

Paveikslėlis
women at the tomb

Trys Marijos prie kapo, aut. Viljamas Adolfas Božeras, Superstock.com

Nuo pat ištuštėjusio kapo reginio, Jėzaus Kristaus prisikėlimas ėmė teikti vilties, nes Jo prisikėlime matome savo pačių perspektyvas, kuomet „visi [m]ūsų praradimai bus [m]ums atstatyti, jei liksi[m]e ištikimi.“14

Pirmieji Gelbėtojo apaštalai apie Jo prisikėlimą sugebėjo drąsiai liudyti todėl, kad buvo matę ir lietę Jo kūną. Bet tai toli gražu buvo ne viskas. Lygiai kaip kūniškų negalavimų išgydymas parodė Jėzaus Kristaus galią atleisti nuodėmes (žr. Luko 5:23–25), taip ir Jo prisikėlimas – apčiuopiamas Jo galios įveikti fizinę mirtį įrodymas – Jo pasekėjams tapo Jo galios įveikti dvasinę mirtį patikinimu. Jo mokymuose išsakyti pažadai – nuodėmių atleidimas, ramybė šiame gyvenime, amžinasis gyvenimas Tėvo karalystėje – tapo realūs, o jų tikėjimas – nepajudinamas.

„Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai [m]ūsų tikėjimas tuščias“ (1 Korintiečiams 15:17). Bet kadangi Jis tikrai prisikėlė iš numirusių, tai „per Kristaus apmokėjimą ir jo prikėlimo galią [mes] vilsi[m]ės būti prikelti amžinajam gyvenimui; ir tai dėl [m]ūsų tikėjimo juo, pagal pažadą“ (Moronio 7:41).

Savo gyvenimo žemėje metu Jėzus Kristus kvietė žmones sekti Juo. Po Jo mirties ir prisikėlimo, kelionės tikslas tapo dar aiškesnis. Jei mes, paklusdami Evangelijos įstatymams ir apeigoms, savyje puoselėsime „celestialinę dvasią“, tai galėsime „gau[ti] tokį patį kūną, kuris buvo prigimtinis kūnas,“ ir būti „atgaivinti dalele celestialinės šlovės [ir] gau[ti] jos, būtent pilnatvę“ (DS 88:28–29). Jis parodė kelią. Jis yra tas kelias. Dėl Jo galios – per Jo apmokėjimą ir prisikėlimą – tapo įmanoma tokia celestialinė pilnatvė, į kurią įeina džiaugsmo prikeltu kūnu pilnatvė.

Išnašos

  1. Pasirodęs žmonėms Naujajame pasaulyje Jėzus Kristus paprašė jų – tūkstančius jų – prieiti „po vieną“ ir paliesti Jo rankas, kojas ir šoną, kad galėtų paliudyti, jog ir lietė, ir regėjo prisikėlusį Viešpatį (žr. 3 Nefio 11:14–15; 18:25).

  2. Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas (2010), p. 49.

  3. Žr. Pradžios 1:27; Išėjimo 33:11; ApD 7:56.

  4. Nors panašias idėjas išpažino ankstyvieji krikščionys, tačiau ši konkreti formuluotė yra užrašyta Trisdešimt devyniuose anglikonų bažnyčios artikuluose (1563 m.).

  5. Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas (2010), p. 41.

  6. Džefris R. Holandas, „Vienintelis tikrasis Dievas ir Jo siųstasis Jėzus – Mesijas“, 2007 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga.

  7. D. Todas Kristofersonas, „Jėzaus Kristaus prisikėlimas“, 2014 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.

  8. Net ir apreiškimas apie ikimirtingąjį Jėzų Kristų paliudijo šį faktą, parodydamas, jog Jo dvasios kūnas turi žmogaus pavidalą (žr. Etero 3:16).

  9. Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas (2010), p. 203.

  10. Deividas A. Bednaris, „Mes tikime, jog turime būti skaistūs“, 2013 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.

  11. Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas (2010), p. 203.

  12. Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas (2010), p. 205.

  13. Žr. D. Todas Kristofersonas, „Kodėl santuoka, kodėl šeima?“, 2015 m. balandžio mėn. visuotinės konferencijos medžiaga.

  14. Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas (2010), p. 51.