Pirmosios Prezidentūros žinia
Teisieji gyvens tikėjimu
Rabinas ir muilo virėjas
Yra senas žydų pasakojimas apie muilo virėją, kuris netikėjo esant Dievą. Vieną dieną eidamas su rabinu jis tarė: „Aš kai ko nesuprantu. Jau tūkstančius metų turime religiją. Tačiau kur tik žiūri, visur blogis, ištvirkimas, nesąžiningumas, neteisybė, skausmas, alkis ir smurtas. Atrodo, kad religija pasaulio visiškai nepagerino. Tad klausiu tavęs, kam apskritai ji reikalinga?“
Rabinas neskubėjo atsakyti ir toliau ėjo su muilo virėju. Galiausiai jie priėjo žaidimų aikštelę, kur purve žaidė murzini vaikai.
Tada rabinas tarė: „Aš kai ko nesuprantu. Tik pažvelk į šiuos vaikus. Muilą juk turime tūkstančius metų, tačiau šie vaikai vis tiek murzini. Kam apskritai reikalingas tas muilas?“
Muilo virėjas atsakė: „Bet, rabine, neteisinga dėl šių murzinų vaikų kaltinti muilą. Jis naudingas tik tada, kai yra naudojamas.“
Rabinas nusišypsojo ir atsakė: „Būtent.“
Kaip turėtume gyventi?
Apaštalas Paulius, cituodamas vieną Senojo Testamento pranašą, taip apibendrino, ką reiškia būti tikinčiuoju: „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Romiečiams 1:17).
Galbūt šis paprastas teiginys mums padeda suprasti, kuo trapi ir neefektyvi religija skiriasi nuo religijos, turinčios galią keisti gyvenimą.
Tačiau, kad suprastume, ką reiškia gyventi tikėjimu, turime suprasti, kas yra tikėjimas.
Tikėjimas – tai kur kas daugiau nei įsitikinimas. Tai yra visiškas pasikliovimas Dievu ir veikimas.
Tai yra kur kas daugiau nei norėti.
Tai yra kur kas daugiau nei sėdėti, linksėti galvomis ir sakyti, kad sutinkame. Sakydami „teisusis gyvens tikėjimu“ omenyje turime tai, kad vadovausimės savo tikėjimu. Elgiamės pagal savo tikėjimą: ne beatodairiškai paklusdami, o tikrai ir nuoširdžiai mylėdami mūsų Dievą ir remdamiesi neįkainojama išmintimi, kurią Jis apreiškė Savo vaikams.
Tikėjimą turi lydėti veiksmas, antraip jis bus negyvas (žr. Jokūbo laiško 2:17). Tai visai nėra tikėjimas. Jis neturi galios pakeisti nė vieno asmens, o ką jau bekalbėti apie pasaulį.
Visi tikintys vyrai ir moterys kliaunasi savo gailestinguoju Dangiškuoju Tėvu – netgi nežinios metu, net abejonių ir nelaimių metu, net kai jiems sunku viską aiškiai matyti ir suprasti.
Visi tikintys vyrai ir moterys nuoširdžiai eina mokinystės keliu ir stengiasi sekti savo mylimo Gelbėtojo, Jėzaus Kristaus, pavyzdžiu. Tikėjimas motyvuoja ir iš tiesų mus įkvepia lenkti savo širdis link dangaus ir aktyviai stengtis padėti, pakylėti ir laiminti kitus.
Religija be veiksmo yra lyg neišpakuotas muilas. Jis gali turėti nuostabų potencialą, tačiau nenaudojamas pagal paskirtį jis duos mažai naudos. Sugrąžintoji Jėzaus Kristaus Evangelija yra veiksmo Evangelija. Jėzaus Kristaus Bažnyčia tikrosios religijos moko per vilties, tikėjimo ir tikrosios meilės žinią, o taip pat per dvasinę ir materialinę pagalbą mūsų aplinkiniams.
Prieš kelis mėnesius aš su savo žmona Harieta ir keliais mūsų vaikais lankėmės Viduržemio jūros regione. Ten aplankėme kelias pabėgėlių stovyklas ir susitikome su šeimomis iš karų nuniokotų šalių. Nors tai ne mūsų tikėjimo žmonės, tačiau jie vis tiek mūsų broliai ir seserys, kuriems reikėjo skubios pagalbos. Mūsų širdys imdavo stipriau plakti, kai pamatydavome, kaip mūsų Bažnyčios nariai, nepaisydami žmonių religijos, tautybės ar išsilavinimo, vadovaudamiesi savo tikėjimu padeda bėdoje atsidūrusiems žmonėms, lengvina jų naštas ir teikia viltį.
Tikėjimas, sujungtas su nuosekliu veikimu, širdį pripildo gerumo, protą – išminties ir supratimo, o sielą – ramybės ir meilės.
Mūsų tikėjimas gali palaiminti ir teisiai paveikti tiek aplinkinius, tiek mus pačius.
Mūsų tikėjimas pasaulį gali pripildyti gerumo ir ramybės.
Mūsų tikėjimas neapykantą gali paversti meile, o priešus – draugais.
Tokiu būdu teisieji gyvena tikėjimu – pasikliaudami Dievu ir vaikščiodami Jo keliais.
Būtent toks tikėjimas gali keisti asmenis, šeimas, tautas ir pasaulį.