Kaip rasti pagalbą
Autorė gyvena Jutojos valst., JAV.
Buvo po vidurnakčio, tačiau Teitas žinojo, kad reikia pasikalbėti.
„Šventas Tėve mūs visų,vesk ir saugok – to meldžiu“ (Children’s Songbook, p. 19).
Teitas gulėjo tamsoje ir stengėsi sulaikyti ašaras. Jis meldė pagalbos, tačiau atrodė, jog virš jo pakibęs sunkus juodas debesis užgožia Dvasią.
Jis jaudinosi: „O kas jei nebepamiršiu to siaubingo TV šou?“
Prieš kelias dienas jis anksti pabaigė daryti mokyklos namų darbus, tad įsijungė televizorių. Tačiau ekrane nesitikėjo išvysti nieko panašaus. Teitas buvo toks sukrėstas, kad net pamiršo iš karto išjungti televizorių.
Tai įvyko netyčia. Jis neketino žiūrėti to vaizdo, tačiau dabar jo negali pamiršti. Kartais jis šmėstelėdavo jo galvoje vidury pamokų mokykloje, per vakarienę ir net Bažnyčioje. Tokiomis akimirkomis jis džiaugėsi, kad mama ir tėtis negali skaityti jo minčių. Tėveliai Teitą mokė, kad nežiūrėtų paveikslų, kuriuose žmonės be rūbų. Jis žinojo, kad jie tikisi, jog jis vengs bet kokių žiaurių TV šou, filmų ir vaizdo žaidimų.
„Dabar žinau kodėl“, – sumurmėjo Teitas.
Teitas vėl išlipo iš lovos ir atsiklaupė. Ką jis galėjo padaryti?
Teitas sušnibždėjo: „Dangiškasis Tėveli, prašau, padėk man liautis galvoti apie tai, ką mačiau.“ Jis nusišluostė akyse besikaupiančias ašaras ir ėmė klausytis. Jo širdis plakė greičiau. Jis pajuto, kad Šventoji Dvasia jį paragino, tačiau jis tikėjosi ne tokio atsakymo.
Jis turėjo pasakyti savo tėveliams.
„Kodėl?“ – stebėjosi Teitas. Jis atrodys lyg koks kūdikis, jei vidury nakties eis pas tėvelius į miegamąjį. Ir dar jiems pasakyti? Jam buvo labai gėda ir vėl darėsi negera.
Tada į jo protą atėjo aiški mintis: Dangiškasis Tėvas norėjo, kad jis būtų laimingas. Dangiškasis Tėvas norėjo, kad jis vėl jaustų Dvasią, galvotų apie gerus dalykus ir būtų sąžiningas su savo šeima. Ypač jis norėjo, kad Teitas taptų vertu Aarono kunigystę turinčiu jaunuoliu, kai po kelių mėnesių jam sukaks 12 metų. Teitas suprato, kad jeigu vis galvos apie tai, ką matė, ir niekam apie tai nesakys, tai jausis dėl to nelaimingas.
Teitas žinojo, kad jam reikia pagalbos, o Šventoji Dvasia jam ką tik pasakė, kur ją rasti.
Teitas pažvelgė į šalia lovos stovėjusio laikrodžio šviečiančius skaitmenis. Buvo beveik pirma valanda nakties. Jis atsikėlė ir tamsiu koridoriumi nuėjo į tėvelių kambarį. Iš jaudulio rydamas seiles jis pasibeldė į duris.
„Mama! Tėti!“
„Teitai, čia tu?“ – pasigirdo užsimiegojęs mamos balsas.
„Ar kas nutiko?“ – paklausė tėtis.
„Aha, – tarė Teitas, – ar galime pasikalbėti? Ir dar gal galėčiau gauti palaiminimą?“
Tėtis užsidegė lempą prie savo lovos ir pasikvietė Teitą vidun. Pirmą kartą po kelių dienų Teitas vėl galėjo jausti šilumą, viltį ir šviesą.
Iliustravo Markas Robisonas