Nežinojau, kodėl esu čia
Ember Činei, Alabamos valst., JAV
Ketlyn Pitersen iliustracija
Ką tik su mama sukalbėjome vakarinę maldą. Apsikabinome ir pasakėme viena kitai „Myliu tave“. Tada nuėjau į savo miegamąjį. Kai siekiau durų rankenos, mane nusmelkė stiprus pojūtis, kad kitą dieną mano mama mirs.
Mano smegenys ir širdis bandė kovoti su ta mintimi. Juk negali būti, kad kas nors atsitiktų mano mamai. Viskas jai turėtų būti gerai.
Įėjusi į kambarį, atsiklaupiau ir sakiau Dangiškajam Tėvui, kad tas pojūtis apie mano mamą negali būti tiesa. Paprašiau, kad Jis paimtų tą mintį, bet ji nesitraukė. Grįžau į savo tėvų kambarį ir pasakiau mamai, kad prieš eidama gulti noriu dar kartą ją apkabinti ir pabučiuoti. Mes vėl pasakėme „Myliu tave“, ir aš sugrįžau į savo kambarį. Tą naktį ilgai neužmigau.
Kitą rytą atsikėliau nerami. Laimei, mano mama buvo sveika ir laiminga. Bet pasąmonėje vis tiek tūnojo tas maudžiantis jausmas, kad kažkas negerai. Tą dieną, pasninko ir liudijimų susirinkime, mano mama atsistojo ir išsakė grąžų liudijimą.
Po sakramento ji nuėjo mokyti pradinukų klasės, o aš – į Sekmadieninę mokyklą. Pajutau kitą aiškų raginimą, šį kartą keltis ir išeiti iš Sekmadieninės mokyklos. Nenorėjau atkreipti kitų dėmesio, bet kažkas traukė mane iš kėdės pro duris. Po kelių minučių susivokiau sėdinti mamos Pradinukų pamokoje ir besiklausanti, kaip ji moko. Nežinojau, kodėl esu čia, bet žinojau, kad esu ten, kur turiu būti.
Vėliau tą popietę mano brolio namuose mama paskutinį kartą pažvelgė man tiesiai į akis, susmuko ir numirė nuo plaučių embolijos. Dėl Jam žinomų priežasčių ir iš Savo gailestingumo Dangiškasis Tėvas pasiuntė Šventąją Dvasią manęs paruošti. Šie pranešimai suteikė man daugiau laiko pabendrauti su savo mama, ko nebūčiau padariusi, jei būčiau ignoravusi tą ramų tylų balsą.
Iki šių su mamos mirtimi susijusių įvykių mano Dangiškojo Tėvo meilė man dar niekada nebuvo tokia akivaizdi. Kokie esame palaiminti, kad turime Tėvą danguje, kuris taip mus myli, kad dovanojo mums ypatingą Šventosios Dvasios dovaną.