Tapimas ramiu žmogumi
Šventykla, misijos ir tarnavimas padėjo Rodžeriui ir jo šeimai tapti amžina šeima.
Rodžeris Randrianarisonas jautė, kad jo šeimos gyvenime kažko trūksta.
„Meldžiausi, kad Dievas padėtų man rasti tai, kas vestų mano šeimą, – sakė jis. – Troškau savo šeimai duoti kažką gero, kas vestų į teisingą kelią.“
Jam rūpėjo, kaip auklėti tris savo vaikus – sūnus Randrianandrijų ir Sediniriną ir dukterį Niriną. Jis sielojosi dėl to, kad jo ūmus būdas sukėlė sunkumų šeimoje. Jis norėjo būti malonesnis tėvas.
„Nusprendžiau, jog tai aš turiu pasikeisti, nes žinojau, koks turiu tapti“, – sakė jis.
Rodžeris prieš kelis metus buvo uždaręs savo statybos verslą ir dirbo taksi vairuotoju Antananarivoje, Madagaskare. Vieną dieną jis vežė dvi seseris misionieres.
„Automobilyje jos paklausė mano vardo ir ar turiu šeimą, – pasakoja jis. – Jos paklausė, ar žinau, kad yra Dievas ir ar meldžiuosi Jam.“
Važiuodamos su Rodžeriu jos dainavo dainas ir pakvietė jį į bažnyčią. Kelis kartus jis bandė nueiti, bet niekaip negalėjo suderinti susirinkimų su savo tvarkaraščiu ir bendravimas su tomis misionierėmis nutrūko.
Po penkių mėnesių darbuodamasis namuose Rodžeris išgirdo misionierius, besikalbančius su kažkuo už jo tvoros. Rodžeris nujautė, kad jie ateis kalbėti su juo. Jis jautė, kad į visus jų klausimus turėtų atsakyti teigiamai.
Prisistatę tie misionieriai paklausė, ar jis žino apie Dievą. Taip. Ar jis meldėsi Dievui? Taip. Ar jis norėtų kalbėti su misionieriais? Taip. Kada? Dabar. Misionieriai pasakė, kad jie sugrįš po 20 minučių. Jie sugrįžo su netoliese gyvenusiu nariu.
Per mėnesį misionieriai mokė Rodžerį jo namuose daug kartų. Kiti jo šeimos nariai, dėl to, ką buvo girdėję apie Bažnyčią, nenorėjo klausyti misionierių mokymo. Mėnesį laiko mokęsis apie Evangeliją Rodžeris nuėjo su misionieriais į Bažnyčią. Tai, kaip maloniai jį ten priėmė, paliko jam įspūdį. „Nariai mane priėmė taip, lyg būtų seniai pažinoję“, – sakė jis.
Grįžęs iš Bažnyčios Rodžeris pasakė šeimai, kad po mėnesio jis ketina pasikrikštyti ir kad jie turi teisę laisvai pasirinkti prisijungti prie Bažnyčios ar ne. Jie paprašė jį palūkėti, kad galėtų prisijungti prie jo. Jie ėmė lankyti susirinkimus ir taip pat buvo maloniai nustebinti.
Pirmas apsilankymas Bažnyčioje ilgam įsiminė vyriausiam Rodžerio sūnui Randrianandrijui. „Kai pirmą kartą atėjau į Bažnyčią, labai stebėjausi, nes žmonės buvo labai nuolankūs, – sakė jis. – Pirmiausia, jie buvo tinkamai apsirengę Bažnyčiai. Po to supratau, kad jie čia su tikslu, o ne dėl to, kad tik pasirodytų kitiems.“
Randrianarisonų šeima buvo pakrikštyta 2003 m. vasario 20 d. Tuo metu Nirinai buvo 8, Sedinirinui – 17, o Randrianandrijui – 19. Šeima liovėsi dirbti sekmadieniais ir į pirmą vietą iškėlė gyvenimą pagal Evangeliją.
Pasikeitimai
„Pasikrikštijusi pamačiau, kad mūsų namai labai pasikeitė, – sakė Arelina, Rodžerio žmona. – Jie tapo dvasiniais namais, o gyvenimas pagal Evangeliją atnešė daugybę palaiminimų, tiek materialių, tiek dvasinių.“
Kalbėdamas apie materialius dalykus, Rodžeris dėkoja Dangiškajam Tėvui, kad padėjo jam atkurti verslą. Dvejus metus vairavęs taksi ir daręs viską, ką gali, kad aprūpintų šeimą, jis ėmė gauti statybinių užsakymų. „Tikiu, jog Dievas po to, kai nusprendžiau Juo sekti, visada laimina mane“, – sakė jis.
Bet jo sūnūs sako, jog didžiausią permainą jie mato tėvo charakteryje. Dabar jie jį apibūdina kaip nuolankumo ir gerumo pavyzdį. Rodžeris sakė, kad pasikeisti jį įtikino Evangelija. Nuo tada, kai ėmė ją studijuoti, Rodžeris stengėsi savo gyvenimą pripildyti gerų dalykų.
„Dėl Evangelijos mokymų niekada neprarandu savitvardos, – sakė jis. – Kartais susiduriu su papiktinimais, bet mano širdyje, galvoje ir dvasioje – Evangelija. Ji padeda man išlikti ramiam.“
Kai iškyla piktinančios aplinkybės, Rodžeris yra tas, kuris nuramdo šeimos narius ir primena jiems elgtis taip, kaip elgtųsi Gelbėtojas.
„Mano tėvas tapo nuolankus ir dabar rūpinasi mūsų šeima su meile, – sako Sedinirinas. – Kai matau, kaip jis pasikeitė, jaučiuosi labai dėkingas Dangiškajam Tėvui už Jo Evangeliją ir už tai, kad esu Bažnyčios narys.“
Amžinoji šeima
2006 m. Bendrojo šventyklos lankytojų paramos fondo padedami, Rodžeris ir Arelina nuvyko į Johanesburgą Pietų Afrikoje, kad būtų užantspauduoti šventykloje.
Sedinirinas ir Randrianandrijus nuo 2009 iki 2011 m. tarnavo misijose Pietų Afrikoje – Sedinirinas Keiptaune, o Randrianandrijus Johanesburge. Iš dalies juos tarnauti motyvavo noras padėti kitoms šeimoms pasikeisti taip, kaip pasikeitė jų šeima.
„Toks stebuklas gali įvykti ir jis įvyko, nes misionieriai atėjo į mūsų namus, – sako Randrianandrijus. – Taigi noriu tą patį padaryti dėl kurios nors kitos šeimos.“
Šis sprendimas atnešė dar vieną palaiminimą Randrianarisonų šeimai. Devynias dienas Sedinirinas ir Randrianandrijus praleido Johanesburgo Misionierių ruošimo centre. Rodžeris pasistengė atskristi į Pietų Afriką su Arelina ir jų dukterimi Nirina, kad visa šeima galėtų būti užantspauduota šventykloje. Nirina, kuriai tada buvo 14, sakė, kad sunku nusakyti tai, ką tada patyrė ir pajuto.
„Tai sustiprino mano tikėjimą ir padėjo man pasijusti arčiau Dievo“, – sako ji.
Dabar šeimos nariai darbuojasi ugdydami ir stiprindami aplinkinius. Rodžeris tarnauja savo apylinkės vyskupu. Arelina Pradinukų organizacijoje dirba pagal programą „Tikiu Dievą“. Sedinirinas tarnauja kuolo raštininko padėjėju. Randrianandrijus tarnauja apylinkės raštininko padėjėju. Nirina yra apylinkės muzikos vadovė.
Evangelija buvo atsakymas į Randrianarisonų šeimos maldas. Ji užgydė senas žaizdas, suartino juos ir suteikė jiems galimybę būti drauge amžinai. Ji išmokė Rodžerį mylėti. „Šeimos gyvenimas, – sako jis, – tai meilės kupinas gyvenimas.“
Rodžeris Randrianarisonas rado mokinystės kelią priėmęs į savo taksi misionieres.
Metju D. Flitono nuotraukos: Randrianarisonų šeima
Evangelijos studijavimas su šeima padėjo Randrianarisonų šeimai suartėti.
Kelionė į Pietų Afriką, kad būtų užantspauduoti Johanesburgo šventykloje, sustiprino Randrianarisonų šeimą.
Viršuje: Deivido Viljamo Niumano nuotrauka © IRI; apačioje: © Lauros Parker nuotrauka