Pasiruošę mūšio dienai
Pasitikėdami Gelbėtoju, Pulkų Viešpačiu, būkime pasiruošę ir neklupkime mūšio lauke.
1485 m. Anglijos karalius buvo Ričardas III. Tai buvo nestabilumo laikai ir Ričardas ne kartą turėjo ginti savo karūną. Bet jis buvo patyręs karo veteranas, drąsus ir gudrus kariūnas, turintis maždaug 8–10 tūkstančių vyrų kariuomenę.
Tais pačiais metais pretendentas į Anglijos sostą Henrikas Tiudoras, Ričmondo grafas, metė iššūkį ir susikovė su Ričardu vietovėje, kurios vardu tas mūšis buvo pavadintas – Bosvorto lauke. Henrikas, kitaip nei Ričardas, turėjo mažai karinės patirties ir jo pajėgas sudarė vos 5 tūkstančiai vyrų. Bet jis turėjo gerus patarėjus – didikus, dalyvavusius panašiuose mūšiuose, taip pat mūšiuose su Ričardu. Išaušo mūšio rytas ir atsižvelgiant į visas aplinkybes atrodė, kad nugalės Ričardas.
1485 m. rugpjūčio 22 d. įvykius apibendrina garsi dramatiška legenda. Tą rytą karalius Ričardas ir jo vyrai pasiruošė susitikti su Henriko armija. Mūšio nugalėtojas turėjo tapti Anglijos valdovu. Prieš pat mūšį Ričardas pasiuntė tarną pažiūrėti, ar paruoštas jo mylimas žirgas.
Tarnas įsakė kalviui: „Greitai jį pakaustyk. Karalius nori joti savo kariuomenės priešakyje.“
Kalvis atsakė, kad jam teks palaukti: „Per kelias paskutines dienas pakausčiau visą karaliaus armiją ir dabar turiu važiuoti atsivežti daugiau geležies.“
Nekantraujantis tarnas sakė, kad negali laukti: „Karaliaus priešai pasirodys visai netrukus ir mes turime pasitikti juos lauke. Pakaustyk iš to, ką turi.“
Paklusdamas įsakymui kalvis padarė geriausia ką galėjo – iš gabalo geležies nukalė keturias pasagas. Tris iš jų jis prikalė prie arklio kanopų. Tačiau kaldamas ketvirtą pasagą suprato, kad jam neužteks vinių.
„Man reikia dar vienos ar dviejų vinių, o jas nukalti užims dar šiek tiek laiko“, – pasakė jis tarnui.
Tačiau tarnas negalėjo ilgiau laukti. „Jau girdžiu trimitus, – pasakė jis. – Ar negali panaudoti to, ką turi po ranka?“
Kalvis atsakė, kad jis padarys geriausia ką gali, bet negalės garantuoti, kad ketvirtoji pasaga išsilaikys.
Tarnas paliepė: „Tiesiog prikalk ją. Ir paskubėk, arba karalius Ričardas supyks ant mūsų abiejų.“
Netrukus prasidėjo mūšis. Kad padėtų savo vyrams, Ričardas jodinėjo lauke kovodamas ir ragindamas juos šūksniais: „Pirmyn! Pirmyn!“
Tačiau apžvelgęs lauką jis pamatė, kad kai kurie jo vyrai traukiasi. Baimindamasis, kad jais gali pasekti kiti jo kariai, jis paleido arklį šuoliais link pašlijusios rikiuotės, kad juos paragintų. Bet jam tebelekiant link jų, arklys suklupo ir parkrito, numesdamas karalių ant žemės. Kaip kalvis ir baiminosi, nuo pašėlusio karaliaus jojimo viena arklio pasaga nukrito.
Ričardas pašoko nuo žemės, bet nespėjo pagauti pakilusio ir šuoliuojančio arklio. Kadangi Henriko armija puolė, Ričardas mojavo iškeltu kardu šaukdamas: „Arklį! Arklį! Karalystė už arklį!“
Bet buvo per vėlu. Ričardo vyrai, išsigandę puolančios Henriko armijos, bėgo ir mūšį pralaimėjo. Nuo tada žmonės vartoja patarlę:
Kai trūksta vinies, pametama pasaga,
kai trūksta pasagos, prarandamas arklys,
kai trūksta arklio, pralaimimas mūšis,
kai trūksta pergalės, netenkama karalystės –
ir viskas dėl trūkstamos vinies.1
Tvirtinkime savo principus
Galvodamas apie šią istoriją, mąstau, kaip toks paprastas dalykas kaip trūkstama pasagos vinis taip pakreipė įvykių eigą. Vinies trūkumą galime palyginti su Evangelijos principų trūkumu. Dėl Evangelijos principų ir su jais susijusių vertybių bei praktikų trūkumo galime likti bejėgiai mūšio su pagundomis ir blogiu lauke.
Ko trūksta mūsų ir mūsų šeimų gyvenime? Gal trūksta asmeninės ar šeimos maldos? Stropaus Raštų studijavimo? Reguliaraus šeimos namų vakaro? Visos dešimtinės mokėjimo? Tarnavimo savo broliams ir seserims? Šabo dienos šventimo? Garbinimo šventykloje? Meilės savo artimui?
Kiekvienas galime pažvelgti į savo širdį ir surasti, ko mums trūksta – kokį principą ar praktiką turėtume tvirčiau prikalti savo gyvenime ir šeimoje. Tada, nustatę tą principą ar praktiką, galime kuo stropiausiai ir ryžtingiausiai įkalti tą vinį – stropiau jo laikytis gyvenime, geriau pasiruošti ir geriau paruošti savo šeimą kovai už tai, kas teisu.
Doktrinos ir Sandorų knygoje Viešpats pataria: „Pasiimkite išgelbėjimo šalmą bei mano Dvasios, kurią išliesiu ant jūsų, kalaviją ir mano žodį, kurį jums apreiškiu […] ir būkite ištikimi, kol aš ateisiu“ (27:18).
Savo ištikimiems tarnams Gelbėtojas pažadėjo: „Jų ranka bus mano ranka, ir aš būsiu jų skydas ir apsauga; ir aš apjuosiu jų strėnas, ir jie vyriškai kausis už mane; […] ir apsaugosiu juos savo pasipiktinimo ugnimi“ (DS 35:14).
Neužmirškime patarimo, užrašyto Patarlių knygoje: „Žirgas balnojamas mūšio dienai, bet pergalė priklauso nuo Viešpaties“ (21:31). Tad pasinaudokime Moronio kvietimu ateiti pas Kristų ir tobulėti jame (Moronio 10:32). Pasitikėdami Gelbėtoju, Pulkų Viešpačiu, būkime pasiruošę ir neklupkime mūšio lauke.
Grego Niuboldo iliustracijos