Kas atvedė jus į Reksburgą?

Sandra Raš, Aidaho, JAV

Dešimtmečius pragyvenę ten, kur Bažnyčios narių buvo mažuma, mudu su vyru persikėlėme į Reksburgą Aidaho valstijoje, JAV, kur buvo tik dvi šeimos, nepriklausančios Bažnyčiai. Laimei, apsigyvenome šalia vienos iš jų.

Kai pirmą kartą įvažiavome į kiemą, jų tėvas pjovė veją. Mudu su vyru priėjome susipažinti. Kai ištiesiau jam ranką, paklausiau: „Kas atvedė jūsų šeimą į Reksburgą?“

Jis atsakė: „Mano darbas; ir mes ieškojome miestelio, kurį reikėtų atvesti pas Kristų.“

Pasijutau, lyg man į veidą būtų šliūkštelėtas kibiras šalto vandens, bet šypsojausi. Tada nusprendžiau, kad nepriklausomai nuo to, ką mūsų naujasis kaimynas sakys ar darys, mes tapsime geriausiais kaimynais, kokius ta šeima sutiko gyvenime. Į bet kokį jų bendravimą stengėmės atsakyti maloniai, meilingai ir išmintingai, kaip atsakytų Gelbėtojas.

Vėlesni aštuoneri metai suteikė daug progų mūsų šeimoms bendrauti. Mama buvo kviečiama lankytis Paramos bendrijos veiklose. Ji pakvietė mane ir daugelį mūsų pastarųjų dienų šventųjų kaimynių į krisčionių moterų stovyklą, kurią finansavo jos bažnyčia. Mudu su vyru buvome pakviesti į jų vaikų šokių ir pianino rečitalius. Jų šeima buvo įtraukta į bendruomenės iškylas ir pobūvius. Mums paskambindavo jų vyresni vaikai, kai juos reikėdavo parvežti namo iš darbo, o jie negalėdavo susisiekti su savo gimdytojais.

Gimdytojai nerimavo, kad jų vaikams gali per daug patikti pastarųjų dienų šventieji, taigi jie neleido savo sūnums dalyvauti mūsų skautų programoje. Bet mūsų namai buvo laikomi saugia vieta, kur jie leisdavo savo vaikams žaisti, kai mus aplankydavo mūsų vaikaičiai.

Kiekvieną kartą, kai mūsų kaimynai bandė padėti mums matyti „mūsų kelio klaidingumą“, mes primindavome jiems, jog didžiai gerbiame jų tikėjimą bei tai, kaip jie gyvena ir auklėja savo vaikus. Tada pridurdavome, jog tikimės, kad ir jie gerbs mūsų įsitikinimus, kurie taip pat pagrįsti Gelbėtojo mokymais.

Kai motina bandė mūsų skirtumus paversti bedugne, neperžengiama praraja, pareikšdama, kad pastarųjų dienų šventieji tiki „kitokį Jėzų“, priminiau jai, kad abi tikime, jog jis yra dieviškos kilmės ir mylimas Dievo Sūnus. Galiausiai mudvi mėgavomės šiltais ir draugiškais santykiais.

Jų šeima išvyko taip ir neprisijungusi prie Bažnyčios. Bet jei jie galės pasakyti: „Gyvenome tarp mormonų; jie yra geri, pagarbūs ir nuoširdūs žmonės“, manau, kad mums bus pavykę būti gerais kaimynais ir padėti jiems tapti atviresniems ir teisingiau vertinantiems pastarųjų dienų šventuosius.