2009
Jis darė daugiau, nei buvo prašomas
balandis 2009


Jis darė daugiau, nei buvo prašomas

Kartais, truputį pasistengęs, gali padaryti didžių dalykų.

Kai Stainui Artūrui Andersenui buvo maždaug 15 metų, Bažnyčioje jis nebuvo aktyvus. Nebuvo aktyvi ir jo šeima. Jų šeima keletą kartų persikraustė iš vienos Norvegijos vietos į kitą. Tą kartą jie apsigyveno Stavangeryje. Tai ketvirtas pagal dydį Norvegijos miestas, esantis šalies pietvakarinėje pakrantės dalyje. Stainas kelis kartus lankėsi Stavangerio bažnyčioje, kur susitiko su keliais tose apylinkėse gyvenančiais pastarųjų dienų šventųjų jaunuoliais. Vienas tų vaikinų Stainui paliko beveik neišdildomą įspūdį. Vaikinas buvo vardu Toras Lase Bjerga.

Būtent vieno tokio nedažno apsilankymo bažnyčioje metu Stainas susitiko su Toru Lase. „Jis buvo dviem metais už mane vyresnis ir tikrai man paliko įspūdį, – sako Stainas. – Būdamas su juo jutau gerą dvasią. Pamaniau, kad jis yra kietas vaikinas.“ Jei Stainas nebūtų taip susižavėjęs Toru Lase, jis nebūtų norėjęs klausytis jo, kai šis atėjo į Staino namus su ypatingu kvietimu.

Tas kvietimas išėjo aštunto dešimtmečio viduryje, kai Norvegijoje pradėjo veikti Seminarijos programa. Toras Lase buvo pirmasis pašauktas tarnauti seminarijos mokytoju. Kadangi tuomet Torui Lase tebuvo 18 metų, jis šiek tiek jaudinosi prisiimdamas tokią didelę atsakomybę. „Nemažai dėl to meldžiausi“, – prisimena jis. Jis žinojo viena – kad nori padėti mažiau aktyviems savo apylinkės jaunuoliams. Toras Lase sako: „Iš karto pajutau, kad turiu aplankyti Stainą Artūrą.“

„Turbūt buvau vienas iš jo sąraše esančių jaunuolių“, – spėja Stainas. Bet Torui Lase Stainas buvo kur kas daugiau nei tik vardas sąraše. Toras Lase pamena, kad jam paliko įspūdį Staino sumanumas ir jo tylus bei ryžtingas būdas. Todėl Toras Lase nusprendė asmeniškai aplankyti Stainą ir pakviesti jį dalyvauti naujojoje seminarijos programoje.

Lase telefonu iš anksto susisiekė su Staino tėvais, kad išsiaiškintų, kada jų sūnus bus namuose. Norėdamas nusigauti į Staino namus, Toras Lase turėjo 35 minutes važiuoti autobusu, o tada dar 45 minutes keltis keltu. Po to dar 30 minučių reikėjo eiti pėsčiomis. „Nuolat apie tai galvoju, – sako Stainas. – Toras Lase tikrai darė daugiau, nei buvo prašomas.“

Abu vyrai dar prisimena dvasią, kurią jie juto per tą susitikimą prieš beveik 35 metus. Kai jie susėdo valgomajame, Stainas mintimis peržvelgė viską, į ką buvo įsitraukęs. „Buvau labai užsiėmęs futbolu, skautų veikla ir trimito pamokomis, ir dar daugybe kitų dalykų. Buvau labai užsiėmęs.

Kalbėdamas apie seminariją, Toras Lase atsisuko į mane ir tarė: „Stainai Artūrai, ar užsiregistruosi į seminarijos programą ir pradėsi su mumis studijuoti Raštus?“ Sėdėjau prie židinio ir pasakiau: „Taip“. Logiškai mąstydamas galėjau atisakyti tokio jo pasiūlymo, nes tam neturėjau laiko. Bet aš sutikau. Nuo to viskas ir prasidėjo.“

Reikėjo pradėti kiekvieną rytą keltis ir namuose savarankiškai studijuoti Raštus bei ruoštis seminarijos pamokoms. Kiekvieną savaitę susitikdavome grupelėse po keturis-penkis mokinius. „Po truputį, savarankiškai skaitydamas tais ankstyvais rytais, pradėjau jausti Dvasią. Kėliausi kiekvieną rytą, – sako Stainas. – Po kurio laiko pastebėjau, kad diena nebebūdavo tokia pilnavertė, jei ryte nestudijuodavau. Pats to nesuvokdamas pradėjau įgyti liudijimą.“

Stainas pasakoja: „Tik po kurio laiko supratau, kas tai per jausmai buvo. Man patiko tai, ko mokiausi, ir jutau Dvasią. Jaučiau, kad tai gerai. Ir aš žinojau, kad tai yra tai, ant ko norėjau statyti savo gyvenimą.“

Bet kodėl Stainas sutiko, kai jautėsi toks užimtas? „Manau, kad tada mane paveikė Šventoji Dvasia, – sako jis. – Kažkokiu būdu buvau paruoštas. Taigi, kai Toras Lase atėjo su tikėjimu, jis padarė daugiau, nei buvo prašomas, ir aš buvau pasiruošęs priimti jo kvietimą. Taip dirba Viešpats.“

Maždaug po metų Toras Lase nusprendė vykti į misiją ir buvo pašauktas tarnauti Norvegijoje. Per tą laiką Stainas ir toliau stiprino savo paties liudijimą apie Evangeliją. „Kai Toras sugrįžo iš misijos, tai paskatino ir mane rimtai susimąstyti apie ją, – sako Stainas. – Priėjau išvadą, kad turiu vykti, nes noriu tarnauti Viešpačiui. Mąsčiau, kad jei nevyksiu, gailėsiuosi visą likusį gyvenimą.“

Stainas prisimena, kad, pasikalbėjęs su savo kunigystės vadovais apie vykimą į misiją, jis ėjo namo ir jautėsi taip, tarsi kojomis neliestų žemės. Prieš išvykdmas į misiją (taip pat Norvegijoje), Stainas Osle vykusioje Jaunimo konferencijoje susitiko Hildę, savo būsimą žmoną. Jie susirašinėjo per visą jo misiją, o jam sugrįžus iš jos, susituokė. Dabar jie turi keturis vaikus: du sūnus, kurie abu yra vedę šventykloje, ir dvi jaunesnes dukras, kurios dar gyvena namuose ir yra aktyvios seminarijoje.

„Tas vakaras, kai Toras Lase apsilankė mūsų namuose, pakeitė visą mano gyvenimą“, – sako Stainas. Tas apsilankymas atvedė jį prie kelio pradžios, kuriuo eidamas jis sutiko žmoną, tarnavo misijoje ir sukūrė šeimą. Jo kojos tvirtai įsišaknijo Evangelijos dirvoje. „Tarnavau skyriaus prezidentu, apygardos prezidentu, vyskupu – viskas dėl to, kad Toras Lase atėjo į mūsų namus ir aš pradėjau lankytis seminarijoje.“ Viskas dėl to, kad Toras Lase nusprendė daryti daugiau, nei buvo prašomas.

Grego Torkelsono iliustracijos

Polo Vandenbergo fotografija

Ida Andersen (dešinėje) su savo seserimi Ane bei tėvais Hilde ir Stainu