Prašau, išgelbėk mano tėvą
Būtent mano tėvas ieškojo tiesos ir surado misionierius. Jie mokė mus Evangelijos, o netrukus po to mes – mano tėvai ir penki broliai bei seserys – buvome pakrikštyti. Išmokome tiek daug dalykų, ypač apie Gelbėtoją ir apie šeimas.
1992 metais mano tėvą ištiko širdies smūgis. Tuo metu jis buvo mūsų apylinkės Filipinuose vyskupas. Iš savo biuro jis buvo išvežtas į ligoninę. Sužinojusi, kad tėvas pateko į intensyvios terapijos skyrių, mūsų šeima patyrė didelį šoką. Baimė sukaustė mūsų širdis. Tikimybė, kad mano tėvas liks gyvas buvo menka. Mama verkė ir paprašė visų mūsų melstis.
Po to praradau laiko nuovoką – tiek daug prisiminimų užgriuvo. Apsiašarojusi atsiklaupiau melstis. Mano širdis buvo labai prislėgta, o krūtinė, rodėsi, plyš. Norėjosi šaukti ir taip palengvinti skausmą bei atsikratyti tą dieną mane kausčiusios baimės. Bet aš tik paprastai meldžiausi: „Prašau, išgelbėk mano tėvą.“ Tai buvo nuoširdi malda, turėjusi būti išgirsta.
Tą vakarą mane įleido į intensyvios slaugos skyrių. Mano tėvą ištiko koma. Mūsų šeimai beliko tikėtis blogiausio. Tai buvo skausminga patirtis mūsų šeimai. Ateitis pasidarė miglota ir neaiški. Man tyliai beatsisveikinant su juo, prisiminiau mūsų pirmąjį šeimos namų vakarą. Tuomet žiūrėjome Bažnyčios filmą Šeimos yra amžinos.
Tą vakarą, prieš man atsigulant į lovą, mano žemiškasis tėtis sugrįžo pas savo Dangiškąjį Tėvą.
Mano tėvui mirus, kai man buvo 22 metai, mano gyvenime prasidėjo šimtai pokyčių. Kai jo nebebuvo, supratau, kad turiu stiprybės, apie kurią anksčiau nenutuokiau. Gyvenime nuveikiau daugiau dalykų, nei būčiau nuveikusi kitu atveju, kadangi mane užgriuvo pokyčiai ir augimas.
Kai Dangiškasis Tėvas nepatenkino mano prašymo maldoje, man net nebuvo kilusi mintis, jog Jis manęs neišklausė. Žinau, kad Jis klausėsi. Jis tiksliai žinojo, ką tuomet išgyvenau. Jis tiksliai žinojo, ko tuomet reikėjo mūsų šeimai – stiprybės nugalėti gyvenimo negandas, stiprybės atlaikyti realybę. Jis išmokė mus, kaip su tikėjimu atlaikyti išmėginimus.
Nuo tos skausmingos dienos prabėgo daugiau nei 15 metų. Aš vis dar mokausi ir vis dar augu Evangelijoje. Dabar turiu savo pačios šeimą ir be galo džiaugiuosi, kad esame užantspauduoti šventykloje. Niekada nenukrypstu nuo kelio, kurį mums parodė tėvas.
Žinau, kad per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir Prisikėlimą, mūsų šeima kada nors vėl bus drauge. Manęs dar laukia ilga kelionė, bet esu laiminga galvodama, kad to kelio pabaigoje sutiksiu savo tėvą.