Gerojo Ganytojo balsas
Beveik 70 savo gyvenimo metų ūkininkavau Montanos valstijoje. Todėl man brangus palyginimas apie Gerąjį Ganytoją, aprašytas Jono 10:1–18, nes pati gyvenau pagal šį palyginimą. Žemiau aprašyti patyrimai padėjo man stirpriai išgyventi šį palyginimą.
Bibliniais laikais kiekvienas ganytojas sukviesdavo savo kaimenę iš daugybės bandų, suvestų kartu nakčiai (žr. eil. 3–4). Taip dariau ir aš: kai vesdavau savo avis, aš paprasčiausiai jas pašaukdavau, ir jos sekdavo.
Prieš keletą metų guvi 96-erių metų mano kaimynė, Alisa, kuri taip pat augino avis, susirgo per patį ėriavimosi įkarštį. Aš nusprendžiau pasirūpinti jos naktiniais ėriavimais. Per pirmą nakties „sargybą“ įžengiau į jos ėriavimosi palėpę, kur sau ramiai nakvojo beveik 100 Alisos avių. Bet, vos tik man įžengus, jos iš karto pajuto nepažįstamąjį savo tarpe. Išsigandusios, skubiai ieškodamos saugumo jos susispietė į vieną tolimą kampą (žr. eil. 5).
Taip tęsėsi kelias naktis. Nesvarbu, kaip tyliai aš beįeidavau, avys visada supanikuodavo ir išsilakstydavo. Aš glosčiau ir ramiu balsu kalbėjau su ką tik gimusiais ėriukais ir avytėmis. Penktą naktį jos jau nebepanikavo, man darbuojantis tarp jų. Jos pradėjo atpažinti mano balsą ir pasitikėti manimi.
Vėliau aš pasakiau Alisai, kad ketinu iš buteliuko pamaitinti kelis ėriukus, kurių motinos arba nustipo, arba neturi pakankamai pieno. Vaidindama Alisą aš pašaukiau Alisos ėriukus jos būdu. Tikėjausi, kad išbadėję ėriukai apspis mane kaip Alisą. Bet nė vienas ėriukas net nepažvelgė į mane. Tuomet pro savo virtuvės duris išėjo Alisa ir pašaukė juos. Išgirdę jos balsą, jie nekantriai nuskubėjo prie jos ir pradėjo triukšmingai reikalauti sau pieno.
Suintriguotos mudvi su Alisa atlikome bandymą. Atsistojusi į mano aptvarą Alisa mėgdžiojo mano kvietimą. Bet niekas į ją nekreipė jokio dėmesio. Bet kai aš pakviečiau lygiai tokiais pačiais žodžiais, mano avys greitai apspito mane. Nors žodžiai, kuriais mes kvietėme avis, buvo visiškai identiški, mūsų nepažįstamų balsų avys nesiklausė. Avys klausėsi tik savo tikrųjų ganytojų balsų (žr. eil. 4).
Jono 10 skyriuje išskiriamas ganytojas ir piemuo. Ganytojas, kuriam priklauso avys, myli savo avis ir rūpinasi jų saugumu. Piemuo, atvirkščiai, tėra tik „samdinys“ ir jam avys „nerūpi“ (eil. 13). Palyginime taip pat mokoma, kad samdinys pabėga apleisdamas savo avis (eil. 12), bet ganytojas noriai atiduoda gyvybę dėl savo avių (žr. eil. 11). Tai tikrai pasakytina apie mūsų Gerąjį Ganytoją – mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų – kuris su meile atidavė Savo gyvenimą už mus (žr. 15, 17–18).
Man šie patyrimai patvirtino vieną iš svarbiausių šio palyginimo žinių: jei stengsimės asmeniškai pažinti savo Gerąjį Ganytoją ir iš karto atpažinti Jo balsą, per klaidą nenuklysime paskui svetimą piemenį. Ištikimai įsiklausydami į Gerojo Ganytojo balsą – ir į niekieno kito – mes būsime atvesti į amžiną saugumą.
Viešpats yra mano Ganytojas, Saimono Djuvio paveikslas, spausdinamas maloniai sutikus Altus Fine Art, Amerikan Forkas, Jutos valst.