2009
Nesėdėkime iki vėlumos
balandis 2009


Nesėdėkime iki vėlumos

Bebaigdama universitetą, supratau, kad Evangelijos principai palaimino tiek mano pasaulietinį, tiek ir dvasinį gyvenimą.

Net tada, kai dar buvau mergina, dauguma mano pašaukimų Bažnyčioje buvo susiję su Pradinukų mokymu. Dėl to nusprendžiau universitete studijuoti pradinį ugdymą. Bet Bažnyčios mokymai padėjo man ne vien pasirinkti specialybę. Tai pasidarė daug aiškiau, kai buvau jau bebaigianti universitetą.

Paskutinė mano užduotis buvo parašyti baigiamąjį darbą ir per egzaminą jį apginti prieš tris egzaminų komisijos narius. Tie komisijos nariai buvo kai kurie mane ankščiau mokę dėstytojai.

Kruopščiai parašiusi darbą, egzamino išvakarėse dalį laiko praleidau su savo vaikino šeima. Kai pakilau eiti namo, jo mama išreiškė viltį, kad man viskas bus gerai ir pacitavo: „Jeigu jūs pasiruošę, nebijosite.“ (DS 38:30.)

Išaušo nauja diena. Galvoje sukosi daugybė prisiminimų. Prisiminiau, kaip nusprendžiau išvykti iš savo gimto miesto tęsti studijas kitur; prisiminiau visą savo šeimos pasiaukojimą finansuojant jas. Negalėjau jų nuvilti. Privalėjau egzaminą išlaikyti gerai.

Mano bendrakursiai irgi laukė egzamino. Visi buvome sunerimę dėl to, kokių klausimų gali pateikti komisijos nariai. Bet aš jaučiausi saugi, nes meldžiau pagalbos ir žinojau, kad Dievas matė mano pastangas planuojant, tiriant bei rašant darbą.

Atėjo mano eilė. Komisijos nariams paaiškinusi savo darbą, pradėjau atsakinėti į jų klausimus. Po kelių klausimų iš mano temos vienas komisijos narys paklausė: „Kiek darbo įdėjote rašydama šį darbą?“

„Tikrai nemažai, – atsakiau. – Atidaviau šiam darbui viską, ką turėjau, nes norėjau, kad jis būtų kūrybiškas.“

„Sėdėjai iki vėlumos?“

„Ne, paprastai aš nesėdžiu iki vėlumos darydama namų darbus, – atsakiau aš. – Dienotvarkę susidariau taip, kad galėčiau laiku užbaigti.“

Komisijos narių veiduose aiškiai matėsi nuostaba. Tas pats komisijos narys tarė: „Keista, kad teigi, jog neužtrukdavai iki vėlumos. Tavo bendrakursiai, mūsų žiniomis, užsisėdėdavo iki išnaktų.“

Kitas komisijos narys įsiterpė: „Leiskite man papasakoti apie šią studentę. Ji viskam suranda laiko. Taip sakau, nes ją pažįstu. Ji suranda laiko mokslams, draugams, šeimai ir net lanko Bažnyčią.“

„Nejaugi? – vėl nusistebėjo kitas komisijos narys – Kokią Bažnyčią lankai?“

„Esu Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narė.“

„O taip, žinau kokia tai Bažnyčia“, – pasakė vienas iš jų.

„Ir esame mokomi, kad turime anksti gultis, kad kitą dieną būtume žvalūs.“

Jaučiausi rami ir saugi kalbėdama apie Evangeliją, nors ir stebėjausi dėl klausimų apie religiją per specialybės egzaminą.

„Tavo darbas parašytas labai jausmingai. Jis nuostabus. Turbūt tai irgi dėl įgūdžių, kuriuos išsiugdei savo Bažnyčioje.“

„Taip, – atsakiau. – Bažnyčioje buvau mokoma, kaip mokyti vaikus, ir tai labai padėjo mano studijose.“

„Esi lyg žuvis vandenyje, – pajuokavo vienas komisijos narys. – Viliamės, kad nesiliausi lankiusi Bažnyčios, nes tau labai padėjo tos vertybės, kurias išsiugdei ten.“

Tada turėjau trumpam išeiti iš kambario, kad komisijos nariai galėtų pasitarti. Po poros minučių jie vėl mane pasikvietė.

„Mums nebuvo sunku priimti sprendimą. Atsižvelgdami į jūsų pavyzdingą elgesį, jūsų puikius pažymius ir į šiandien apgintą darbą, vienbalsiai nutarėme, kad jūs su pagyrimu užbaigiate universitetą. Sveikiname!“

Kai tai papasakojau savo šeimai, jie verkė iš džiaugsmo.

Liudiju, kad kai Dangiškasis Tėvas mums įsakė „[eiti] gultis anksti, kad [nebūtume] nuvargę; [keltis] anksti, kad [mūsų] kūnai ir protai būtų žvalūs“ (DS 88:124), Jis tai darė norėdamas mus palaiminti. Esu dėkinga Jam už Evangelijos nešamą džiaugsmą visose mūsų gyvenimo srityse.

Kristinos Smit iliustracija