Dainavimas ir pasakojimas
Kai mudu su žmona Sandra buvome pašaukti tarnauti Pietų Afrikos Durbano misijoje, iš karto pradėjome ieškoti progų tarnauti bendruomenei. Virš 20 metų esu dainavęs Mormonų Tabernakulio chore, o mano žmona, padėjėja bibliotekoje, pradinėje mokykloje rengdavo pasakojimų vakarus. Kai mūsų misijos prezidentas nusprendė misionieriškam darbui atverti gretimą miestelį, supratome, kad mums tai gera proga.
Mes apsilankėme miestelyje ir pamatėme, kad ten mokyklose nėra bibliotekų, o tik maža vieša bibliotekėlė pačiame mieste. Jaunesni misionieriai supažindino mus su bibliotekėlės direktore. Jai paaiškinime, kad norėtume kartą per savaitę rengti vaikams pasakojimų vakarus. Iš pradžių ji buvo nusiteikusi skeptiškai, bet pasvarsčiusi sutiko visiems apie tai pranešti ir suteikti mums galimybę pabandyti.
Pirmąjį vakarą susirinko penki vaikai. Palaipsniui jų rinkdavosi daugiau. Po kelių mėnesių mes įtraukėme neseniai atsivertusią jauną merginą, kuri nuostabiai kalbėjo anglų ir zulusų kalbomis. Pasakojimų vakarų lankytojų daugėjo. Direktorė ir tėveliai labai džiaugėsi dėl viso to.
Zulusai labai mėgsta dainuoti, taigi į savo pasakojimus įtraukėme ir paprastas daineles bei rimuotus eilėraštukus. Savo misijos pabaigoje mes jau rengėme du ar tris tokių dainų ir pasakojimų vakarus per savaitę, kad sutalpintume daugiau nei 100 jaunųjų lankytojų. Koks mums būdavo palaiminimas, kai kur nors sutikdavome tuos vaikus ir jie mums pradėdavo dainuoti mūsų daineles bei deklamuoti mūsų eilėraštukus.
Dėl savo tarnystės tame krašte gavome ir kitą palaiminimą. Kadangi vietinių Bažnyčios narių gausėjo ir mums reikėjo vietos pradėti rengti sekmadienio susirinkimus, bibliotekėlės direktorė primygtinai mums siūlė nemokamai naudotis bibliotekėlės patalpomis.
Esame be galo dėkingi Viešpačiui, padėjusiam mums surasti būdą panaudoti savo talentus, tarnauti bendruomenei ir padėti atidaryti kraštą misijai.