15 skyrius

Ištikima, aktyvi tarnystė Dievo karalystėje

„Kadangi žinome apie mūsų priimto tikėjimo tikrumą, tai turėtume būti patys ištikimiausi žmonės ant žemės veido.“

Iš Lorenco Snou gyvenimo

1851 metų pabaigoje Pirmoji Prezidentūra išleido raštą, kuriame Dvylikos Apaštalų Kvorumo narius paprašė „užbaigti įvairių savo misijų reikalus“ ir iki 1853 m. balandžio mėnesio sugrįžti į Solt Leik Sitį.¹ Taip vyresniojo Lorenco Snou misija Italijoje pradėjo eiti į pabaigą. Vadovauti tenykščiam darbui 1852 m. vasario mėnesį jis patikėjo neseniai atsivertusiam Broliui Džonui Danieliui Malanui ir kartu su vyresniuoju Chabezu Vūdardu išplaukė į Maltos salą. Maltoje vyresnysis Snou tikėjosi įsėsti į laivą, plaukusį į Indiją. Toje žemėje darbavosi jo vadovaujami pirmieji misionieriai, ir jis labai troško prie jų prisijungti. Nuo ten jis planavo „baigti apiplaukti žemės rutulį“ ir per Ramųjį Vandenyną grįžti namo į vakarų Jungtines Valstijas.²

Vyresniojo Snou planai pasikeitė, kai jiedu su vyresniuoju Vūdardu atplaukė į Maltą. Jis sužinojo, kad dėl Raudonojoje Jūroje sugedusio garlaivio saloje teks užsibūti dar kelias savaites. Užuot skundęsis dėl tokio vėlavimo, jis nusprendė kibti į darbą. 1852 m. kovo 10 dienos laiške jis rašė: „Jaučiu, kad dėl Viešpaties man suteikto papildomo laiko įvyks daug gerų dalykų; mane supa įdomūs žmonės, o šiame ypač svarbiame darbo lauke bus atliktas didis darbas, kuris palies kaimynines tautas.“ Jis pranešė, kad pakvietė vyresnįjį Tomą Obrėjų, Italijoje dirbusį misionierių, „nedelsiant atvykti ir kartu pasiimti daug brošiūrų ir knygų“. Nors vyresnysis Snou tiksliai nežinojo, ką su savo porininkais darys Maltoje, tačiau pareiškė norą ten įkurti Bažnyčios skyrių. Pasak jo, šis veiksmas „atlaisvins daugelio tautų dvasinius pančius, kadangi dėl savo komercinių ryšių maltiečiai yra plačiai išsibarstę palei Europos, Azijos ir Afrikos krantus“³.

1852 m. gegužės 1 d. vyresnysis Snou pasiuntė laišką, kuriame aprašė savo darbo Maltoje pažangą. Jis rašė: „Dabar į mus dažnai kreipiasi žmonės, norintys pasiteirauti apie šį „keistą tikėjimą“; prieš kelis vakarus mūsų namuose viešėjo ponai iš aštuonių skirtingų tautų, jie atvyko iš įvairių miesto rajonų ir diskutavo apie mūsų doktrinas; tarp jų buvo žmonių iš Lenkijos ir Graikijos – jie visi dabar su dideliu susidomėjimu skaito mūsų literatūrą. Du protingi ir sumanūs jaunuoliai, pirmieji mūsų tarnystės šioje žemėje vaisiai, labai prisidėjo prie mūsų vykdomo darbo; vieną jų mes įšventinome į vyresniuosius; jis laisvai kalba keliomis kalbomis.“³

Vyresniajam Snou taip ir nepavyko įgyvendinti savo svajonės tarnauti Indijoje ir apiplaukti žemės rutulį. Užtat, užsilaikęs Maltoje, jis stropiai sekė Viešpaties valia ir klojo joje misionieriško darbo pamatus. Kai 1852 m. gegužę jam galiausiai pavyko įsėsti į laivą, jis jau plaukė ne į rytus, o į vakarus, taip sekdamas savo vadovų iš Solt Leik Sičio nurodymais sugrįžti. Maždaug po dviejų mėnesių vyresnieji Vūdardas ir Obrėjus Maltoje įkūrė Bažnyčios skyrių.⁵ [Žr. 1 pasiūlymą 182 puslapyje.]

Lorenco Snou mokymai

Kadangi gavome Evangelijos pilnatvę, mes tarnaujame kaip Kristaus pasiuntiniai

Visam pasauliui liudijame, kad per dievišką apreiškimą, net per Šventosios Dvasios apsireiškimus, žinome, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, ir kad Jis apsireiškė Džozefui Smitui taip pat asmeniškai, kaip, prisikėlęs iš kapo, Jis apsireiškė ir senovės apaštalams, ir kad Jis atskleidė jam tokias dangiškas tiesas, per kurias ir tik per kurias žmonija galės būti išgelbėta. Taip … prisiimame labai svarbią atsakomybę, nes tikrai žinome, jog Viešpats laikys mus atsakingus už tai, kaip išnaudojame Jo mums patikėtą šventą atsakomybę.

Esame lyg tie senovės apaštalai, kurie iš prisikėlusio Išpirkėjo priėmė pavedimą visoms tautoms skelbti karalystės Evangeliją ir visiems, tikėjusiems jų žodžiais, žadėjo rankų uždėjimu suteikti Šventąją Dvasią. Esame kaip jie, kurie savo pavedimo vardan ir su visu įsitikinimu, nepaisydami persekiojimų bei pasipriešinimo, skelbė, kad Evangelija yra Dievo galia išgelbėti visus tuos, kurie įtikės ir paklus. Esame kaip jie, kurie skelbė tikėjimą Viešpačiu Jėzumi Kristumi, krikštą nuodėmėms atleisti ir deramai įgaliotų asmenų rankų uždėjimą Šventajai Dvasiai suteikti, nes visa tai yra būtina išgelbėjimui. Kaip jie, kurie Šventosios Dvasios galia tapo Viešpaties Jėzaus Kristaus liudytojais ir ištikimai nešė Jo Evangelijos žinią visiems pasaulio kitatikiams, taip ir mes per tą pačią Šventąją Dvasią tapome Jo liudytojais, ir kadangi esame pašaukti tuo pačiu dievišku ir šventu pašaukimu, mes irgi prisiimame tą pačią atsakomybę.

O kadangi prisiimame šią atsakomybę, tai prisiimame ir visas Kristaus pasiuntiniams skirtas pareigas, tampame atsakingi už savo asmeninius darbus ir už tai, kaip panaudojame tuos savo talentus ir sugebėjimus, kuriuos mums suteikė Viešpats.⁶ [Žr. 2 pasiūlymą 182 puslapyje.]

Narystė Bažnyčioje yra kvietimas padėti kitiems žmonėms gauti išgelbėjimą

Kai Viešpats iš pasaulio pasišaukia tam tikrą asmenį ar asmenų grupę, Jis ne visada tai daro norėdamas tą asmenį ar asmenų grupę apdovanoti. Viešpaties tikslas nėra tik kelių žmonių, pasivadinusių pastarųjų dienų šventaisiais, išgelbėjimas … , Jo tikslas yra išgelbėti visus žmones, tiek gyvus, tiek mirusius. Pašaukdamas Abraomą Viešpats jam pažadėjo tam tikrus šlovės dalykus, kurią pelnys jis ir jo ainija; tuose pažaduose atrandame šitokį nepaprastą teiginį: per jį ir jo sėklą bus palaimintos visos žemės tautos [žr. Pradžios 22:15–18; Abraomo 2:9–11]. … Viešpats ketino palaiminti ne tik jį ir jo ainiją, bet ir visas žemės šeimas. …

… Kai atėjo Jėzus, Jis pasiaukojo ne tik Izraelio labui ar tik Abraomo, Izaoko ir Jokūbo ainijos labui, bet visos žmonijos šeimos labui, nes per Jį visi žmonės gali būti palaiminti, nes per Jį visi žmonės gali būti išgelbėti; Jo misija buvo paruošti visą žmonijos šeimą priimti amžinosios Evangelijos teikiamą naudą, o ne, kaip sakiau, paruošti tik Izraelį, bet paruošti visą žmonijos rasę; ir ne tik gyvenančius žemėje, bet taip pat ir tuos, kurie yra dvasių pasaulyje. …

… Turime tą pačią kunigystę, kurią turėjo Jėzus, tad turime daryti tai, ką darė Jis: paaukoti savo asmeninius troškimus ir jausmus, kaip tai padarė Jis, ir galbūt netapti tokiais kankiniais, koks buvo Jis, tačiau vis tiek aukotis tam, kad galėtume vykdyti Dievo tikslus; nes kitaip nebūsime verti šios šventos kunigystės, nebūsime verti būti pasaulio gelbėtojai. Dievas nori, kad išgelbėtume ne tik daugybę žemės gyventojų, bet ir daugybę dvasių pasaulio gyventojų: Jis ne tik suteiks mums galimybę išsigelbėti patiems, bet ir padarys mus tinkamus padėti išpirkti daugybę Visagalio palikuonių.⁷ [Žr. 3 pasiūlymą 182 puslapyje.]

Viešpaties darbe svarbus kiekvienas pašaukimas ir kiekviena pareiga

Taigi, klausimas toks: ar mes suvokiame savo atsakomybę, ar pilnai suprantame mūsų apsiimto darbo prigimtį? Aš kartais pradedu galvoti, kad kai kurie mūsų broliai, Izraelio vyresnieji, pernelyg dažnai vengia sandorų sudarymo metu prisiimtos atsakomybės, o jų kadaise turėtas tikėjimas, atrodo, beveik išseko, ir jie pradeda tyliai tenkintis simboline naryste Bažnyčioje.

Yra ir tokių, kurie mano, kad visai nesvarbu, kaip jie elgiasi arba kokį pavyzdį rodo kitiems savo broliams, kadangi jie nėra plačiai žinomi ir galbūt … nėra labai įtakingi. O jeigu jie užimtų tokias atsakingas pareigas, kaip Bažnyčios Prezidento arba Pirmosios Prezidentūros patarėjo, arba jei priklausytų Dvylikos Kvorumui, arba jei būtų Aukštosios Tarybos prezidentu arba Aukštuoju kunigu ar Septyniasdešimčių nariu, tai tik tada manytų, kad svarbu elgtis tinkamai. Taip manydami, jie rodo didį silpnumą arba didį neišmanymą, jų žibintai arba gęsta, arba jie niekada nesuprato, kokias pareigas užsikrauna priimdami Evangeliją.

Gelbėtojo palyginime pasakojama, kad dangaus karalystė yra panaši į šeimininką, kuris iškeliaudamas į tolimą šalį tarnams pavedė savo turtą. Vienam iš jų Jis davė penkis talentus, kitam davė du, o trečiam – vieną. Penkis talentus gavęs tarnas nuėjo ir ėmė verstis, taip pelnydamas kitus penkis ir padvigubindamas jam patikėtą turtą, du talentus gavęs tarnas taip pat pelnė kitus du talentus. Tačiau tas, kuris gavo vieną talentą, užkasė jį į žemę ir paslėpė šeimininko pinigus. Jis greičiausiai manė, kad jo atsakomybė yra tokia nežymi, jog jis negalės daug ką nuveikti, tad nusprendė nepasinaudoti tokiu menku talentu. [Žr. Mato 25:14–30.] Ar tai netaikytina kai kuriems mūsų vyresniesiems? Vienas jų sako: „Aš tik stalius arba jūreivis ar galbūt tik plytnešys, tad nėra labai svarbu, kaip elgiuosi ir ar labai sąžiningai atlieku savo kuklaus pavedimo pareigas. Tačiau elgčiausi visai kitaip, jei eičiau kiek atsakingesnes ir svarbesnes pareigas.“

Sustok, mano broli; nesileisk suvedžiojamas tokių minčių. Galbūt tu ir tesi plytnešys, tačiau atmink, kad esi vyresnysis Izraelyje, kad esi Viešpaties Jėzaus Kristaus pasiuntinys, ir jei vykdysi savo pareigą, tuomet įgysi tai, ko pasaulis tau negalės nei suteikti, nei atimti; tu esi atskaitingas Dievui už tai, kaip išnaudosi tą talentą, kurio prievaizdu Jis tave paskyrė – ar tai būtų didelis ar mažas talentas.

Ir dar kartą sakau, kad jūs turite tam tikrą įtakos laipsnį, galbūt tik konkrečiam asmeniui ar asmenų grupei; tad būsite daugiau ar mažiau atskaitingi už tai, kaip tą įtaką išnaudojate. Tokiu būdu, pripažįstate tai ar ne, Dievo ir žmonių akyse jūs prisiėmėte tokią padėtį, kurios negalima nei ignoruoti, nei išsižadėti, jei norite išlaikyti savo turimą vardą.

O kokia ateitis laukia tokio žmogaus? Sakau, jeigu jis gerbs savo pašaukimą ir ištikimai vykdys jam patikėtą pavedimą, tai jo išgelbėjimo ir išaukštinimo Dievo karalystėje perspektyvos bus tokios pat geros, kaip ir bet kurio kito žmogaus. Jeigu jis suvokia savo padėtį ir gyvena atitinkamai, tai jo perspektyvos yra lygiai tokios pat geros, kaip ir bet kurio kito žmogaus, gyvenusio nuo pat mūsų Tėvo Adomo laikų iki šio momento; ir svarbu, kad jam pavestame darbe jis lygiai taip pat tinkamai darbuotųsi, kaip darbuojasi ir tas asmuo, kuris galbūt yra pašauktas į aukštesnes pareigas; arba, kitaip sakant, kuris tapo didesnio talentų kiekio prievaizdu. …

… Viešpats iš vieną talentą turinčio žmogaus nereikalauja tiek pat, kiek reikalauja iš daugiau nei vieną talentą turinčio žmogaus; pagal tai, kiek jis turi, tiek iš jo ir bus pareikalauta. Tad raginu jus tobulinti tuos talentus, kuriuos jūs kiekvienas turite po kelis; o vieną talentą tegavęs žmogus tegul nekasa jo žemėn, bet panaudoja; t. y. tegul mažesniu gebėjimu apdovanotas žmogus pasitaiso ir nesiskundžia, kad gamta jam nebuvo tokia maloninga, kaip buvo maloninga jo laimingesniam broliui. Tenkinkimės gyvenime tuo, ką turime; ir nors tai nebus mūsų didžiausias troškimas, tačiau turėtume siekti stropiai jį tobulinti, būti nuolat dėkingi už savo žemišką gyvenimą ir ypač už Dievo Dvasią, gautą per mūsų paklusnumą Evangelijai. …

Prisimenu vieną perskaitytą istoriją … apie žmogų, kuris dėl savo išminties ir patriotiškumo tapo labai žinomas; pavyduoliai paskyrė jį eiti žeminančias pareigas. Kalbama, kad pradėdamas eiti tas pareigas jis ištarė tokią reikšmingą repliką: „Jei pareigos nedaro man garbės, tai padarysiu garbę pareigoms.“ Išvengsime daug sunkumų, mūsų sąlygos ir situacija teiks daugiau vilčių, jei mes visi gerbsime tas pareigas, kurias eiti esame pašaukti. Mums yra pasakojama, kad pats Viešpats mūsų pirmiesiems gimdytojams padarė drabužių, arba, kitaip tariant, tuo metu pabuvo siuvėju; taip pat pasakojama, kad Jėzus Kristus buvo stalius. Jeigu Gelbėtojas nebūtų buvęs garbingas ir sąžiningas stalius, tai Jis niekada nebūtų pelnęs vėliau užsitarnauto statuso. Jei mums pavyktų pasiekti, kad mūsų broliai ir seserys pamatytų savo sąžiningos ir ištikimos tarnystės svarbą, tai išvengtume daugelio dabartinių nemalonumų ir bėdų, Dievo darbas plėstųsi dvigubai greičiau, o visi Jo tikslai būtų pasiekti daug greičiau; be to, mes, žmonės, būtume geriau nei bet kada pasiruošę Jo valios apreiškimui. …

Telaimina jus Dievas, mano broliai ir seserys, ir visuomet teduoda jums išminties einant jums patikėtas prievaizdo pareigas.⁸ [Žr. 4 pasiūlymą 182 puslapyje.]

Jei Dievui tarnausime su tikėjimu, aktyviai ir linksmai, tai Jis mus sustiprins ir padės pasiekti tikslą

Tetarnauja žmonės Dievui ištikimai ir aktyviai, ir tebūnie jie geros nuotaikos. … Būna taip, kad žmones patenka į tokias sąlygas, kuriomis labai sunku ar net neįmanoma išlaikyti gerą nuotaiką. Bet taip būna labai retai.⁹

Kadangi žinome apie mūsų priimto tikėjimo tikrumą, tai turėtume būti patys ištikimiausi žmonės ant žemės veido. Kadangi žinome, arba turėtume žinoti, jog mūsų priimta Evangelija, jei tik būsime jai ištikimi, žada išpildyti visus mūsų širdies norus ir troškimus, tai turėtume būti labai ištikimi, atsidavę, aktyvūs ir ambicingi, vykdydami Viešpaties planus ir norus, kuriuos Jis kartas nuo karto apreiškia per Savo tarnus. Vykdydami savo pareigas neturėtume būti abejingi ar aplaidūs, turėtume visa savo galia, stiprybe ir siela suprasti savo pašaukimo dvasią ir savo atliekamo darbo prigimtį.

Jėzus, būdamas žemėje, Savo mokiniams įsakė eiti ir skelbti Evangeliją, ir tai daryti su savimi nepasiimant nei krepšio, nei variokų dirže, per daug nesirūpinant, ką valgys ar gers, ar kuo vilkės – paprasčiausiai eiti ir liudyti apie jiems apreikštus dalykus. Taip darydami jie užsitikrino sau Visagalio palaimas, o visas jų pastangas lydėjo sėkmė. Taip jie užsitikrino sau sėkmę; jokia galia negalėjo pastoti jiems kelio į pačią didžiausią sėkmę, kadangi Visagalio pastiprinti jie ėjo ir vykdė Jo valią, o Jo darbas buvo jiems padėti ir pasirūpinti jų sėkme. Per paklusnumą Viešpaties įsakymams jie sau užsitikrino ne tik gyvenimo palaimas bei išėjimo pirmojo prikėlimo aušroje privilegiją, bet ir patikinimą, kad jų darbams nepajėgs sukliudyti jokia žemiška jėga. Jei būčiau buvęs jų ar bet kieno kito vietoje, tai tokios perspektyvos mane būtų visai tenkinusios, nes mąstančiam protui turėtų imponuoti garantuotos sėkmės perspektyva, siekiant bet kokio tikslo.

Jeigu apaštalai būtų manę, kad veikdami ne pagal įsakymą jie būtų pasiekę tokį patį rezultatą, tai nei darbai jiems būtų taip gerai ėjęsi, nei būtų turėję tokį patį sėkmės patikinimą, kuris, be abejonės, visų juos apnikusių išbandymų bei persekiojimų metu teikė jiems nuolatinį pasitenkinimą ir malonumą.

… Jeigu Jėzaus laikų apaštalai ir Septyniasdešimčių nariai būtų įsivaizdavę, kad savo misiją jie būtų įvykdę pastatydami Nojaus laivą ar Juozapo grūdų aruodus, tai jie būtų smarkiai klydę.

Juozapui Egipto žemėje buvo pavesta atlikti tam tikrus darbus, ir juos atlikti jis privalėjo. Jo neprašė skelbti Evangeliją nepasiimant nei krepšio, nei variokų diržo; bet jo paprašė pastatyti grūdų aruodus ir panaudoti visą savo turimą įtaką karaliui, kilmingiesiems ir Egipto žmonėms, kad dėl ateinančios sausros šie aruodus pripildytų grūdų. […] O jei Juozapas būtų pastatęs laivą, tai jo nebūtų priėmęs Viešpats, jis nebūtų išgelbėjęs nei Egipto žmonių, nei savo tėvo namų. Kai Nojui buvo įsakyta pastatyti laivą ir, tarkime, vietoj jo jis būtų pastatęs aruodus, tai nebūtų išsigelbėjęs nei jis, nei jo namai. Panašiai ir su mumis: jei iš mūsų pareikalaujama veikti … padaryti ką nors Visagalio karalystės ribose, tai turėtume darbuotis to pareikalavimo dvasioje, turėtume darbuotis taip, lyg būtume įgiję galią ir įtaką mūsų Dievui.¹⁰ [Žr. 5 pasiūlymą 182 puslapyje.]

Viešpaties darbas kartais yra sunkus, bet jis teikia daug džiaugsmo

Kai kurie su šiuo darbu susiję dalykai nėra malonūs, bet tam tikras su šiuo darbu susijęs dalykas teikia daug malonumo. Kai prisimename savo pasiryžimą pasišvęsti tiesos labui ir laikytis savo sandorų, mes pajuntame didį džiaugsmą, ir taip būna todėl, kad ant mūsų galingai nužengia vykdomų pašaukimų dvasia, be kurios negalėtume suspėti kartu su Dievo karalyste.¹¹

Turėtumėme atnaujinti savo sandoras prieš Dievą ir šventuosius angelus, kad mes, su Dievo pagalba, ateinančiais metais tarnausime jam ištikimiau nei praėjusiais metais, kad mūsų viešasis ir asmeninis gyvenimas, mūsų veiksmai ir mūsų skleidžiama dvasia ir įtaka atitiktų šitokį devizą: „Dievo karalystė arba nieko“. Tikiu … kad galime visiškai pasišvęsti Dievo tarnystei ir taip žemėje kurti Sionę; su užsidegimu darbuotis vardan tiesos ir teisumo žemėje tol, kol toks mūsų darbas pradės mums teikti džiaugsmą, kol mūsų tarnystė Dievui, Jo įsakymų ir celestialinio įstatymo laikymasis taps mūsų antrąja prigimtimi, kol džiūgausime dėl širdyje turimos Šventosios Dvasios ir taip įveiksime pasaulį, ir savo protuose ir veiksmuose įtvirtinsime celestialinį įstatymą; tikiu, kad save ir savo privilegijas galime suvokti taip, jog didelę dalį su celestialiniu įstatymu susijusių palaiminimų užsitikrintumėme tiek šiame gyvenime, tiek ir celestialinėje šlovėje.¹² [Žr. 6 pasiūlymą žemiau.]

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.

Peržiūrėkite pasakojimą, esantį 173 ir 175 puslapiuose. Kokiais žodžiais apibūdintumėte Lorenco Snou požiūrį į tarnavimą Viešpačiui? Pamąstykite, kaip jūs galėtumėte sekti jo pavyzdžiu.
Apmąstykite skyrelį, kuris prasideda 175 puslapyje. Kodėl, jūsų manymu, narystė Bažnyčioje yra tokia didelė atsakomybė? Ką jums reiškia būti Kristaus pasiuntiniu?
Prezidentas Snou mokė, kad mūsų pašaukimas Bažnyčioje yra galimybė „padėti išpirkti“ Dievo vaikus (p. 176–177). Kaip toks suvokimas galėtų paveikti mūsų tarnavimą Bažnyčioje?
Prezidentas Snou pasakė, kad turėtume tarnauti stropiai, kad ir kokios nereikšmingos gali atrodyti mūsų pareigos (p. 177–180). Ar kada matėte, kaip kas nors gerbia iš pažiūros mažą pašaukimą ar pavedimą?
Perskaitykite skyrelį, kuris prasideda 180 puslapyje. Kokiais būdais tikėjimas, aktyvumas ir linksmumas veikia mūsų tarnavimą?
Perskaitykite paskutinę šio skyriaus dalį (p. 181–182). Kada jūs patyrėte tarnavimo Viešpaties karalystėje džiaugsmą? Kaip tarnaujant, net tada, kai užduotys nėra malonios, galime jausti pasitenkinimą? Kaip galime padėti vaikams ir jaunimui ištikimai tarnauti Viešpačiui?

Susijusios Raštų ištraukos: Psalmių 100:2; 1 Korintiečiams 12:12–31; Jokūbo knygos 1:6–7; 2:3; Mozijo 4:26–27; DS 64:33–34; 72:3; 76:5–6; 107:99–100; 121:34–36

Pagalba mokytojui: „Nuoširdžiai išklausykite mokinio nuomonę. Jūsų pavyzdys paskatins juos atidžiai vienas kito klausytis. Jeigu nesuprantate išreikštos nuomonės, užduokite klausimą. Pavyzdžiui, galėtumėte pasakyti: „Nelabai supratau, ką pasakėte. Ar galėtumėte dar kartą paaiškinti?“ arba „Ar galėtumėte savo nuomonę pailiustruoti kokiu nors pavyzdžiu?“ (Teaching, No Greater Call, p. 64.)

Vyresnysis Lorencas Snou

„Jei vykdysi savo pareigą, tuomet įgysi tai, ko pasaulis tau negalės nei suteikti, nei atimti“