16 skyrius

„Kad mes galėtume būti viena“

„Visagalio balsas pašaukė mus iš sumaišties vidurio … kad sujungtų mus į grupę ir į mielą broliją, kurioje vienas kitą mylėtume taip, kaip mylime save.“

Iš Lorenco Snou gyvenimo

Kol šventieji dar nebuvo išvaryti iš Navū miesto, tenykštėje šventykloje susirinko Bažnyčios vadovai. Jie sudarė sandorą „nesiliauti stengtis ir išnaudoti visą turimą įtaką ir priemones tol, kol iš Navū priversti išvykti šventieji nebus atvesti į kokią nors šventųjų surinkimo vietą“¹. Pasiryžęs laikytis savosios sandoros dalies, Prezidentas Brigamas Jangas 1849 metais įsteigė Nuolatinį Emigracijos Fondą. Pagal šią programą Bažnyčia skolindavo pinigų emigruojantiems šventiesiems su sąlyga, kad, tik atvykę į Jutą ir ten susiradę darbą, jie tą skolą grąžins.

Prezidentas Jangas vyresnįjį Lorencą Snou ir kitus pašaukė tam tikslui rinkti pinigus. Vyresniajam Snou buvo sunku iš šventųjų prašyti paaukojimų – juk jie patys buvo skurdžiai, varinėjami iš vienos vietos į kitą, kol galiausiai apsistojo Solt Leiko slėnyje. Savo dienoraštyje jis rašė: „Atlikdamas šią prašinėjimo misiją pas šventuosius, kurie buvo apiplėšti ir apvogti, nukeliavę daugiau nei tūkstančio mylių kelionę ir visai neseniai apsistoję nedrėkinamoje, apleistoje didžiosios „Amerikos dykumos“ plynėje, supratau, kad ėmiausi sunkaus reikalo. Išskyrus kelis atvejus, žmonės turėjo arba labai nedaug, arba neturėjo nieko, ką galėtų paaukoti.“ Tačiau kur tik vyresnysis Snou lankėsi, ten žmonės aukojo viską, ką turėjo. Jis pasakojo: „Tas noras ir dedamos pastangos, kurios reiškėsi visur, atseikėjant dalelę iš savo menko turto, tas dosnumas ir sielos platumas, kurį sutikau pas visus vargšus, tie man skirti šilti sveikinimai iš lūpų tų, kurie taip vargingai vertėsi, mano širdį užpildė neapsakomai dideliu džiaugsmu. Vienas žmogus reikalavo, kad paimčiau jo vienintelę karvutę, sakydamas, jog Viešpats jį išlaisvino ir laimino paliekant gimtąją šalį ir atvykstant į ramybės žemę; jis manė, kad savo vienintelę karvutę atiduoda skatinamas pareigos, ir, pasak jo, jei susiklostytų panaši situacija, taip turėtų daryti ir kiti.“

Po aukojimų rinkimo Šiaurės Jutoje vyresnysis Snou pareiškė: „Šventųjų širdys buvo atviros, ir, atsižvelgiant į jų padėtį, jie aukojo dosniai, gausiai ir, nereikia net sakyti, džiaugsmingai nusiteikę.“²

Nors žmonės asmeniškai aukojo po nedaug, jų bendros pastangos palaimino daugelio gyvenimus. Nuolatinis Emigravimo Fondas vėliau padėjo ne tik Navū mieste gyvenusiems nariams, bet ir kitur gyvenusiems Bažnyčios nariams. Fondas veikė 38 metus, per kuriuos dešimtims tūkstančių atsivertusiųjų iš daugybės šalių buvo padėta susirinkti draugėn su kitais šventaisiais. [Žr. 1 pasiūlymą 192 puslapyje.]

Lorenco Snou mokymai

Kai esame suvienijami Evangelijos, tuomet Viešpats pasauliui per mus parodo Savo būdą

Jėzus meldė Savo Tėvą, kad Jam duoti pasaulio žmonės galėtų būti viena, kaip Jis su Tėvu yra viena, ir, sako Jis, meldžiu, kad suteiktumei jiems tokią pat meilę, kokią Tu suteiki Man, kad Aš būčiau juose ir Tu būtum manyje, kad visi būtų viena. Čia yra pasakyta kažkas labai svarbaus, tad praktikuokime tai patys iki tol, kol tapsime kaip Tėvas ir Sūnus – vieningi visame kame.³

Mano perskaitytose eilutėse [Jono 17:19–21] parodyta, kokia svarbi apaštalams buvo vienybė, siekiant pasaulyje įtvirtinti Viešpaties tikslus. O jei apaštalai ir jais patikėjusieji nebūtų vieningi, tai pasaulis netikėtų Gelbėtojo misija ir tikslais. Tad Jėzus meldė Tėvo, kad Jam Tėvo duoti žmonės galėtų būti viena, kaip Jis su Tėvu yra viena, kad pasaulis įtikėtų, jog Jį atsiuntė pats Tėvas. Tiesą sakant, tokį planą Viešpats norėjo įgyvendinti su iš egiptiečių vergovės išlaisvintais izraelitais; Jis norėjo padaryti iš jų vieningą tautą, ypatingą tautą, tokią tautą, kurią Dievas galėtų gerbti ir dėl to pasaulis galėtų įtikėti, ir gauti tuos palaiminimus, kuriuos Jis norėjo jiems suteikti, nes visa žmonių rasė yra Dievo palikuonys; ir jei izraelitai būtų vykdę Jo reikalavimus, tai pasaulis, be abejonės, būtų buvęs didžiai palaimintas, o Dievo tikslai būtų buvę įvykdyti daug pilniau. Viešpats troško parodyti tiek Savo būdą, tiek ir dangaus būdą; Jis norėjo per izraelitus visai žmonių šeimai išlieti Savo meilę ir palaimas; tačiau izraelitai nebuvo paklusnūs ir nesiklausė Jo balso. …

Jei tarp mūsų bus susiskaldymas, jei mes būsime susiskaldę tiek dvasiškai, tiek materialiai, tai niekada netapsime nei tokiais žmonėmis, kokiais Dievas planavo mus padaryti, nei būsime įrankiai Jo rankose pasauliui įtikinti, kad buvo sugrąžinta šventoji Kunigystė ir kad turime amžinąją Evangeliją. Jei norime įvykdyti Dievo tikslus, tai turime elgtis, kaip elgėsi Jėzus, – savo asmeninę valią pajungti Dievo valiai ne tik viename dalyke, bet visame kame, ir gyventi taip, kad Dievo valia būtų mumyse.⁴ [Žr. 2 pasiūlymą 192 puslapyje.]

Vienybė būtina tiek Bažnyčioje, tiek ir mūsų šeimose

Šiandien mūsų tarpe turėtų būti didesnė vienybė. Dvylikos Kvorume yra tobula vienybė. Ar tame Kvorume neturėtų būti tobulos vienybės? Be jokios abejonės, visi sakytų, kad taip – Dvylikos Kvorume turi būti tobula vienybė. … Pirmojoje Prezidentūroje taip pat turi būti tobula vienybė, ar ne? Visi sakys, kad tikrai ten taip turi būti. … O tarp septynių Septyniasdešimčių prezidentų ar turėtų būti tobula vienybė? Mes visi atsakytume, kad taip, tarp jų tikrai turėtų. Ar tarp įvairių Sionės kuolų aukštųjų tarėjų neturėtų būti tobulos vienybės? Žinoma, kad turėtų taip būti, ir yra būdas tokiai vienybei pasiekti. Taip turėtų būti ir su kitomis organizacijomis bei kvorumais. Ar kuolų prezidentūrose neturėtų būti tobulos vienybės? Žinoma, kad turi, ir jeigu aš būčiau kuolo prezidentas, tai tol nesiilsėčiau nei dieną, nei naktį, kol su savo patarėjais netapsime vieningi. Ar tarp vyskupo ir jo patarėjų neturėtų būti vienybės? Tikrų tikriausiai taip turėtų būti.

Taigi, kas svarbiau? Ar šeimoje neturėtų būti vienybės? … Tikrų tikriausiai taip. Kodėl kuris nors vyras turėtų būti patenkintas, kodėl kuris nors šeimos vyras ir tėvas turėtų būti patenkintas tol, kol neįgyvendino tobulos vienybės, tokios tobulos, kokią bebūtų įmanoma pasiekti? O kad tai pasiektų, tai šiame gyvenime tėvui reikės tapti tokiu tobulu vyru, kiek beįmanoma būti tobulam savo šeimoje. Taip pat ir žmona turi tapti tokia tobula moterimi, kokia tik įmanoma tapti šiame gyvenime. O tuomet jie bus pasiruošę savo vaikus išugdyti tokius tobulus, kokie jie benorės ir beįstengs būti tobuli. O tėvas ir motina turėtų būti labai atsargūs. Žmona savo vaikų akivaizdoje niekada neturėtų nepagarbiai kalbėti apie savo vyrą. Jeigu, jos manymu, jos vyras pasielgė (ar galimai pasielgė) netinkamai, tai ji apie tai niekada neturėtų kalbėti vaikų akivaizdoje. Ji turėtų pasivesti jį atokiau nuo vaikų ir tik tada jam išsakyti jo klaidas, maloniai – bet jokiu būdu apie tėvą ji neturėtų nepagarbiai kalbėti vaikų akivaizdoje. Su tėvais tas pats. Jis neturi jokios teisės apie savo žmoną kalbėti nepagarbiai jos vaikų akivaizdoje. Aš meldžiu Dievo, kad vyrams ir žmonoms Jis suteiktų tokią dvasią ir supratimą, kad šiuo klausimu jie galėtų pasitaisyti. Žinau, kad didelė dauguma dabar kylančių problemų ir tarp jaunimo paplitusios nepagarbos kunigijai atsirado todėl, kad tų jaunuolių namuose yra problemų, jų akivaizdoje buvo rodomas nepagarbumas – motina tai rodė tėvui arba tėvas – motinai. Žinau, kad taip yra.⁵ [Žr. 3 pasiūlymą 192 puslapyje.]

Vieningais tampame tada, kai vienas kitam padedame įgyti ramybę ir laimę

Mes daug kalbame apie principą mylėti savo artimą kaip save patį; mes apie tai kalbame ir kartais apie tai pamąstome, tačiau kiek tokių dalykų dvasios mes įsisaviname ir pamatome, kad problema slypi mumyse? Turime suvokti, kad jei norime susivienyti kaip žmonės, jei norime susivienyti jausmais ir taip tapti viena, tai turime veikti pagal tam tikrus principus; to niekada nepasieksime, jei nedarysime tam tikrų dalykų ir jei patys asmeniškai dėl to nesistengsime.

Ką darysite, kad susijungtumėte kartu? Ką žmogus turėtų padaryti, kad susijungtų su savo artimu? Jei du žmonės, anksčiau vienas kito nepažinoję, imtų bendrauti, ką jie darytų, kad užsitikrintų vienas kito draugystę, prieraišumą ir atsidavimą? Reikėtų kažką daryti, tik ne pavieniui, o kartu. Nebūtų gerai veikti pavieniui; nebūtų naudos, jei tik viena pusė veiktų ir reikštų jausmus, nes, kad būtų abipusis prieraišumas ir sentimentalumas, yra būtinas abipusis veikimas. …

… [Abi] pusės turi ką nors daryti – tik taip jos susidraugaus, tik taip mūsų bendruomenė taps vieninga. …

… Praplėskite savo mintis, kad suprastumėte ir siektumėte savo aplinkinių draugų gerovės, ir, jei tik turėsite tokių galimybių, padėkite jiems, nes taip darydami suprasite, kad tai, ko jums reikia, jūsų rankose atsidurs daug greičiau, nei tai galėtumėte įgyti vien tik savo pastangomis ir negalvodami apie savo draugų gerovę. Žinau, kad tai yra geras ir svarbus principas. …

… Turime žinoti, kad mūsų pareiga yra užtikrinti aplinkinių ramybę ir laimę ir niekada nepaminti savo artimo jausmų ir teisių. Jei žmogus pamintų savo brolio teises, kiek laiko prireiktų sunaikinti tarp jų iki tol egzistavusį abipusį pasitikėjimą? O kai tai sunaikinama, kiek laiko prireiktų susigrąžinti kadaise tarp jų egzistavusį abipusį pasitikėjimą? Prireiktų nemažai laiko. Štai į ką turėtume žvelgti; aš taip manau; visu savo protu, visais savo veiksmais ir savo slaptose meditacijose turime mąstyti apie aplinkinių gerovę; galvoti, kad jie turi tokias pat teises ir privilegijas, kokias turime ir mes; visa tai turime tvirtai įtvirtinti savo mąstyme.

Paimkime tokį žmogų, kuris nuolatos siekia aplinkinių gerovės ir trokšta, kad jie būtų palaiminti viskuo, ką turi jo broliai, – taip jis pelnys asmeninę laimę ir suteiks laimės aplinkiniams. Paimkime tokį žmogų, kuris elgtųsi priešingai ir, užuot laiminęs ir darbavęsis kitų labui, ieškotų priekabių ir juos žemintų, – ar toks žmogus pasiektų tokį patį rezultatą? Tikrai ne.

… Jei manome, kad turime pareigą darbuotis dar ambicingiau, nei darbavomės iki šiol, kad užsitikrintumėme pasitikėjimą, tuomet turime iš visų jėgų pradėti darbuotis ir atsisakyti materialių palaimų bei malonių tam, kad užsitikrintumėme aplinkinių draugystę. Tik taip, o ne kitaip, mes galime susivienyti ir parodyti savo gerus ir broliškus jausmus. Tuos jausmus turime išreikšti darbais … nevalia, paspaudus žmogui ranką, linkėti draugužiui Dievo palaimos, o kitą dieną, pamiršus tokį linkėjimą, sutrypti jo šilčiausius jausmus.⁶

Jei žmogus nenori aukotis savo brolių labui ir jeigu jis žino, kad pamina savo brolių jausmus, … toks žmogus nėra teisus Viešpaties akyse. Kur gi yra to asmens meilė savo broliui?

Jei vienas brolis nenori kentėti už savo brolį, kaip tuomet jis sugebės tam broliui parodyti savo meilę? Sakau jums, kad tik dėl savo kvailumo ir silpnumo mes neiškenčiame kartu su savo broliais, jiems pamynus mūsų teises, mes tuojau atsilyginame, jiems užmynus mums ant kojos, mes nedelsiant šokame ant kojų jiems. … Matydamas, kai užgautas brolis apsisukęs puolą užgavėją, klausiu savęs, kaip toli tas brolis nusigręžė nuo savo pareigos; tuomet jam sakau, kad jis turi išmokti valdyti save, nes kitaip niekada nebus išgelbėtas Dievo karalystėje.⁷

Perskaitysiu kelias pastraipas iš Doktrinos ir Sandorų knygos:

„Mano mokiniai senovės dienomis ieškodavo dingsties vienas prieš kitą ir neatleisdavo vienas kitam savo širdyse; ir dėl šio blogio jie būdavo spaudžiami ir skaudžiai drausminami.

Todėl sakau jums, kad jūs turite vienas kitam atleisti; nes tas, kuris neatleidžia savo broliui jo prasižengimų, stovi pasmerktas priešais Viešpatį; nes jame pasilieka didesnė nuodėmė.“[DS 64:8–9.] …

Iš to matome, kad Gelbėtojo mokiniai nepasiekė vieno tikslo – jiems nepavyko pasiekti tokios dvasios ir jausmų vienybės, kokią jie turėjo pasiekti, ir už tai Viešpats juos drausmino. Viešpats reikalauja, kad žmonės vieni kitiems atleistų net septynis kart po septyniasdešimt. Net jei kita pusė neprašo atleidimo, mes vis tiek turime atleisti. … Nes tas, kuris neatleidžia savo broliui, mums pasakyta, savyje turi didesnę nuodėmę, t. y. jis bus padaręs didesnę nuodėmę už tą, kuris jam nusikalto. Viešpats reikalauja, kad savo artimą mylėtume taip, kaip mylime save – daugumoje atvejų tai labai sunku padaryti; bet mes turėsime pasiekti tokį tobulumo laipsnį, ir mes jį tikrai pasieksime.⁸ [Žr. 4 pasiūlymą 192 puslapyje.]

Vienydamiesi Evangelijoje mes gauname daugiau šviesos ir sąmonės ir ruošiamės gyventi Dievo akivaizdoje

Mes turėtumėme prisirišti vienas prie kito ir būti lyg Dovydas su Jehonatanu – vienos širdies [žr. 1 Samuelio 18:1]; jau geriau tegul mums nukerta ranką, nei įžeidinėtume vieni kitus. Kokia galinga tauta mes būtume, jei taip elgtumėmės; mes turime taip elgtis, kad ir kaip mažai draugiškumo mumyse būtų šiuo metu. Galiu pasakyti tik tiek, kad ateina diena, kuomet Dievo akivaizdon pateksime tik tapę vieningi. Turėsime išmokti savo artimą mylėti taip, kaip mylime save. Turime tokie tapti, ir visai nesvarbu, kaip toli nuo to dabar esame, šių principų turime mokytis ir diegti juos į savo širdis. Visus šiuos dalykus aš aiškiai matau ir būtent todėl apie juos kalbu tokiu tonu; aš tenoriu įskiepyti tai į šventųjų protus, kad jie kiekvieną dieną tai jaustų.⁹

Visagalio balsas pašaukė mus iš sumaišties vidurio, kas yra Babilonė, kad sujungtų mus į grupę ir į mielą broliją, kurioje vienas kitą mylėtume taip, kaip mylime save. Kuo toliau tolstame nuo šio tikslo, tuo toliau nuo mūsų tolsta ir Dievo Dvasia. Bet jeigu mes darbuojamės sulig savo sandoromis, kurias sudarėme, priėmę Evangeliją, tai tiek augame šviesa ir sąmone ir tokiu būdu galingai ruošiamės tam, kas ateis. O dėl mūsų ištikimybės ir sudarytų sandorų laikymosi, tai pagrindas, ant kurio stovime, tampa lyg dangaus kolonos – nepajudinamas.¹⁰ [Žr. 5 pasiūlymą 192 puslapyje.]

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.

Peržiūrėkite pasakojimą apie Lorencą Snou ir Nuolatinį Emigravimo Fondą (p. 185–186). Kaip šiandien Bažnyčioje galime aukoti pinigus ar produktus, kad padėtume kitiems? Kaip mums tai gali padėti tapti viena?
Apmąstykite Prezidento Snou mokymus apie tai, kodėl Viešpats nori mūsų vienybės (p. 186–187). Kodėl, jūsų manymu, kiti žmonės greičiau įgys liudijimą apie Viešpatį ir Jo atstatytąją Bažnyčią, kai matys mus vieningus? Kaip keisis jų nuostatos, jei matys mus susiskaldžiusius?
Išnagrinėkite 187 puslapyje prasidedantį skyrelį. Kaip šis patarimas taikomas mūsų namams? Apmąstykite, ką galėtumėte padaryti dėl to, kad jūsų šeimos santykiuose būtų daugiau vienybės.
Kaip Paramos Bendrijoje ir kunigijos kvorume jausti vienybę tuomet, kai turime skirtingus tikslus ir skirtingas nuomones? (Kelis pavyzdžius rasite p. 188–191.) Kaip jums padėjo vienybė jūsų šeimoje? Bažnyčioje? Bendruomenėje?
Kodėl, jūsų manymu, meilė vienas kitam gali padaryti mus „galinga tauta“? Kaip mūsų meilė kitiems formuoja mūsų pačių gyvenimą? Apmąstydami ar diskutuodami šiais klausimais, peržiūrėkite dvi paskutines šio skyriaus pastraipas (p. 191).

Susijusios Raštų ištraukos: Psalmių 133; Jono 13:34–35; Romiečiams 12:5; Mozijo 18:21; 4 Nefio 1:15–17; DS 51:9; Mozės 7:18

Pagalba mokytojui: „Vainikuojančią, įtikinamiausią, didžiausią atvertimo galią Evangelijos mokyme turi šie įkvėpti mokytojo žodžiai: „Šventosios Dvasios galia, Šventosios Dvasios apreiškimų mano sielai dėka, žinau, kad mano mokomos doktrinos yra tikros.“ (Bruce R. McConkie citata iš Teaching, No Greater Call, p. 43.)

Prieš šventiesiems paliekant Navū miestą, kunigijos vadovai sudarė sandorą padėti visiems emigruoti norintiems šventiesiems

„Ar šeimoje neturėtų būti vienybės? … Tikrų tikriausiai taip, turėtų būti“