19 skyrius

Misionieriškas darbas – „Pasiekti kiekvieną širdį“

„Pasiekti kiekvieną širdį yra įmanoma, tad jūsų užduotis yra surasti būdą, kaip patekti į širdis tų žmonių, kuriems pašaukti jūs esate.“

Iš Lorenco Snou gyvenimo

Lorencas Snou buvo pakrikštytas Ohajo valstijos Kirtlando miestelyje, kuriame kartu su Pranašu Džozefu Smitu ir kitais Bažnyčios vadovais jis mokėsi hebrajų kalbos. Jis vylėsi, kad vieną dieną kuriame nors rytinių Jungtinių Valstijų universitete studijuos klasikos mokslus.¹ Tačiau, besiekdamas šio tikslo, jis pajuto trauką kitam tikslui. Vėliau jis prisimindavo:

„[Evangelijos tiesas] priėmiau atvira širdimi ir nusprendžiau nepadėti tam taško. … Mintyse pradėjau nerimauti, ar gavus šį nuostabų pažinimą būtų tinkama apie jį neliudyti. Į misijas išsiųsti ir iš jų sugrįžę vaikinai liudijo apie sulauktus palaiminimus … , tad pradėjau svarstyti, ar, užuot ruošusis studijoms kažkokiame rytų universitete, neturėčiau pradėti liudyti apie tai, su kuo Viešpats mane taip gausiai supažindino. Tačiau tuo pačiu metu nenorėjau palaidoti galimybės studijuoti, apie ką jau ne tik seniai galvojau, bet ir turėjau santaupų tai įgyvendinti.“

Pasimetęs jis kreipėsi patarimo į patikimą savo draugą: „Viską jam išdėsčiau, o jis atsakė: „Broli Snou, niekam kitam tokio patarimo neduočiau, kokį atsižvelgdamas į situaciją duosiu tau. Jeigu aš būčiau tavo vietoje, tai siekčiau savo tikslo ir važiuočiau mokytis.“ Būtent tai man ir buvo maloniausia išgirsti. Kurį laiką dėl to nusiraminau; tačiau žiemą, klausydamasis tų jaunų vyresniųjų, liudijančių apie sėkmingą Evangelijos skelbimą, dar labiau apie tai susimąsčiau. Viešpats man pasakė, kad Jis ateinąs į žemę ir kad būtina pradėti tam ruoštis: man Jis davė viską, ko prašiau, net ir daugiau; nes krikštas, kurį gavau iš Šventosios Dvasios, ir po to man suteiktas tobulas pažinimas buvo daug tikresnis ir įtikinamesnis, nei manęs panardinimas į šaltą vandenį; dėl to jutau, kad turiu tam tikrą pareigą. Taigi, užverčiau visas knygas [ir] atidėjau savo lotynų ir graikų studijas.“²

Po tokio sprendimo Lorencas Snou 1837 metais tarnavo misijoje Ohajo valstijoje. Vėliau jis tarnavo kitose misijose: pirmiausia Misūrio, Ilinojaus, Kentukio ir Ohajaus valstijose, po to Anglijoje, Italijoje, Havajuose, šiaurės vakarinėje Jungtinių Valstijų dalyje ir Vajomingo valstijoje. Būdamas Anglijoje savo tetai jis parašė laišką, kuriame paaiškino, kodėl paliko namus ir išvyko tarnauti misionieriumi: „Pats faktas, kad esu maždaug už septynių tūkstančių kilometrų nuo savo vaikystės namų ir brangių žmonių, natūraliai kelia klausimą: kodėl esu čia? … Esu čia todėl, kad Dievas prakalbo ir išugdė Pranašą, per kurį Jis sugrąžino amžinosios Evangelijos pilnatvę su visomis jos dovanomis, galiomis, apeigomis ir palaimomis; su pareiškimu visiems žmonėms: „Atgalaukite, nes dangaus karalystė jau arti.“ Dievo Apvaizdos dėka esu pašauktas būti ambasadoriumi, nešti šią žinią į žemės tautas; tai yra didelė atsakomybė, kurios be Visagalio pagalbos aš negalėčiau pakelti.“³

Prezidentas Snou visuomet jautėsi dėkingas Viešpačiui už savo sprendimą tarnauti kaip misionierius. 1901 m. rugsėjį, būdamas 87-erių, jis pasakė: „Net ir dabar su džiaugsmu prisimenu savo misionierišką tarnavimą. Šių ypatingų potyrių sužadinti jausmai tapo neatsiejama mano esybės dalimi.“⁴ [Žr. 1 pasiūlymą 221 puslapyje.]

Lorenco Snou mokymai

Gavę Evangelijos pilnatvę, mes trokštame padėti kitiems pasidžiaugti tomis pačiomis palaimomis

Kai žmogus ką nors sužino, jis nori tuo pasidalinti su kitais; kai žmogus tampa laimingas, jį supanti dvasia moko stengtis laimingus padaryti ir kitus žmones. … Ar nežinant Kristaus Evangelijos žmogui įmanoma tapti laimingam? … [Žmonės] pasaulyje bando tapti laimingi, bet jiems nelabai sekasi tokiems tapti. Laimingi jie taps tik vienu būdu – priimdami Evangelijos pilnatvę, mokinančią, kad laimei patirti neturime laukti amžinybės, kad jau čia visi kartu galime džiūgauti Visagalio palaimomis.

Štai koks turėtų būti mūsų siekis ir tikslas: mokytis būti naudingiems; tapti savo artimojo gelbėtoju; mokytis juos gelbėti; mokyti juos tokių principų, kurie yra būtini, norint jų supratimo lygį pakelti iki mūsų lygio.⁵

Eikite ir susidraugaukite su savo aplinkiniais arba, apsistoję ties vienu žmogumi, įkvėpkite jį taip, kad jis pradėtų jausti, tikėti ir suprasti savo situaciją bei mintis, stenkitės apšviesti nuodėmiautojus, siekite išvaduoti juos iš nuodėmių ir vergovės joms ir atvesti juos į tą šviesą bei laisvę, kurioje esate jūs; tokiu būdu dėl Viešpaties jums suteiktos informacijos jūs galėsite nuveikti gera.⁶ [Žr. 2 pasiūlymą 221 puslapyje.]

Misionieriai pasiryžę aukotis tam, kad padėtų kitiems pažinti tiesą

Vos tik šventieji spėjo įsikurti šiuose [Jutos] slėniuose, Viešpaties tarnai vėl susitelkė į didįjį misionierišką darbą, kurį Bažnyčia turėjo atlikti.

Nors kentėme skurdą ir iš paskutiniųjų stengėmes paversti žemę gyvenama, negalėjome ignoruoti turimos pareigos skelbti Evangeliją kitur; juk Viešpats davė įsakymą paskelbti ją visam pasauliui. Tai yra vienas iš šio darbo dieviškumo įrodymų, kadangi visų savo gainiojimų ir persekiojimų apsuptyje pastarųjų dienų šventieji ištikimai siekė vykdyti šį Viešpaties įsakymą.

1849 m. spalio visuotinėje konferencijoje, vykusioje praėjus vos porai metų po pionierių įžengimo į [Solt Leiko] slėnį, keli vyresnieji buvo pašaukti atidaryti misijas skirtingose pasaulio dalyse. Tam vadovauti buvo paskirti keturi iš Dvylikos apaštalų. Apaštalas Erastas Snou buvo pašauktas vykti į Skandinaviją, Apaštalas Džonas Teiloras – į Prancūziją, aš – į Italiją, o Apaštalas Franklinas D. Ričardsas – į Angliją, kurioje misija jau buvo pradėta. Dėl tuomet mums nepalankių aplinkybių, dėl mūsų beveik nuskurdusių šeimų, visa tai mums buvo milžiniškas įsipareigojimas; tačiau Viešpats pašaukė ir pajutome, kad turime į pašaukimą reaguoti, nepaisydami aukos dydžio.⁷

Mes pašvenčiame savo mums nebrangius gyvenimus tam, kad pasaulis suprastų, jog amžinuosiuose pasauliuose yra Dievas; kad jie galėtų suprasti, jog Dievas šiuo metu įsitraukęs į žmonių reikalus. Pasaulis vis labiau toleruoja netikėjimą, bedievybę. Dalis krikščioniškosios šeimos, net tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių jų, netiki, kad Dievas kažkaip susijęs su žmonių vaikais. Jie tai slepia, nes bijo prarasti populiarumą. Turime pakilti ir aukotis tam, kad toks tikėjimas ir toks žinojimas galėtų pasiekti žmonių vaikus.⁸

Kai misionierius pašaukiame vykti į žemės tautas, jie tai gerai apsvarsto, išklauso iš pasaulio sugrįžusių misionierių patyrimus ir pajunta, kad jų laukia ne patys maloniausi patyrimai, jie mato turėsią pereiti daug išbandymų ir sunkumų. Bet gera jų savybė yra ta, kad jie ryžtasi tai pradėti ir paklusti reikalavimams.⁹

Misijoje yra tam tikrų dalykų, kurie jauniems vyresniesiems nėra patys maloniausi. Jie supranta, kad turi atsisakyti namų jaukumo, kad vyksta pas tokius žmones, kurie ne visada reikš dėkingumą už jiems išsakomas jų mintis; tačiau, pažvelgus iš kitos pusės, jie jaučia turį gyvybės sėklų, ir kad, jeigu jie suras dorą vyrą ar moterį, tai Viešpaties Dvasia paveiks jų širdis taip, kad galbūt jie priims šią vyresniųjų pateikiamą šlovingą žinią. Tai jiems teikia malonumo ir pasitenkinimo. Taip pat jie mato, kad tokia patirtis jiems padės užsitikrinti tai, kas ateityje labai pravers. Keista, bet iš tūkstančių laiškų, kuriuos man atsiuntė į misijas pašaukti žmonės – daugiausia vaikinai – neprisimenu, kad nors viename būtų parašytas atsisakymas tarnauti. Kodėl? Todėl, kad su šiais jaunais vyresniaisiais yra meilės ir nemirtingumo dvasia, Visagalio Dvasia, jie gavo tokius apreiškimus, kurie labiau nei bet koks kitas akstinas įkvėpė juos tai padaryti.¹⁰ [Žr. 3 pasiūlymą 221 puslapyje.]

Misionieriai niekada neturėtų pamiršti, kad jie yra dangaus pasiuntiniai, gerosios ir džiūgiosios žinios nešėjai

Mūsų vyresnieji išsiunčiami skelbti Evangelijos. Kas juos išsiunčia? … Juos išsiunčia Izraelio Dievas. Tai yra Jo darbas. Joks mirtingasis taip nesidomi vyresniojo sėkme skelbiant Evangeliją, kaip tuo domisi pas žmones jį išsiuntęs Viešpats, juk žmonės yra Viešpaties vaikai. Jis pradėjo juos aname pasaulyje, ir į šį pasaulį jie atėjo todėl, kad to norėjo Viešpats.¹¹

Jaučiame, kad jums, [misionieriams], puikiai seksis, nes suvokiame ir žinome, jog esate pašaukti iš Dievo. Jokia žmogaus išmintis nesugalvotų tokio darbo kaip šis. Stebiuosi galvodamas apie jo didingumą. Galiu pasakyti, kad šis darbas yra būtent tas darbas, kurio šiuo metu labai reikia: man atrodo, kad į jį kibsite iš visos širdies. Ugdykite Jėzaus Dvasią, nes iš savęs Jis negalėjo nieko atlikti, išskyrus tai, ką jam pavesdavo Jo Tėvas [žr. Jono 5:30].

Nekreipkite dėmesio į sunkumus ir į akivaizdžias netektis; jei neieškosite sau naudos, tai jūsų sėkmė bus didi ir šlovinga, ir visa Bažnyčia jaus jūsų darbų vaisius.

Nekreipkite dėmesio į tai, kad kai kurie žmonės abejingai žiūrės į jūsų darbą; neikreipkite dėmesio ir į mažus jus aplankysiančius nusivylimus; su jumis bus Viešpaties Dvasia, ir jūs pakylėsite dvasias tų žmonių, kuriems tarnausite, ir taip įveiksite jų abejingumą; … būsite patenkinti, atlikę tą darbą, kurį atlikti buvote išsiųsti. …

Jums yra suteiktas visas įmanomas įgaliojimas, tačiau jums visai nebūtina apie tai kalbėti. Galiausiai suprasite, kad nėra reikalo apie tai kalbėti; tai patvirtins Viešpates Dvasia, o žmonės pajus, kad jūs tai turite, tad tas patvirtinimas ir jausmas bus jūsų įgaliojimas.

Sutiksite manančių, kad žino daugiau už jus, bet jei deramai atliksite savo pareigą, tai dar prieš jums atsisveikinant jie pajus, kad už juos žinote truputį daugiau ir kad juos palaiminote ir jiems padėjote. …

Stenkitės būti malonūs tiems žmonėms, pas kuriuos esate išsiunčiami. Jūsų rodomas nuolankumas ir turima Viešpaties Dvasia parodys, kad esate tinkami būti tais, kuo būti esate pašaukti. Stenkitės suvokti žmogiškąją prigimtį ir veikti atitinkamai, kad visi būtų laimingi ir sutartų. …

Pasiekti kiekvieną širdį yra įmanoma, tad jūsų užduotis yra surasti būdą, kaip patekti į širdis tų žmonių, kuriems pašaukti jūs esate. …

Iš visos širdies noriu pasakyti: telaimina jus Dievas. Prieš išvykdami jūs būsite paskirti, o mes melsimės už jus ir labai jumis domėsimės. Būkite romios širdies ir nuolankūs. Žvelgiant į auditoriją, jus turbūt įkvėps šie du motyvai: pirmasis, auditorijai reikėtų kalbėti gerai, kad sudarytumėte gero oratoriaus įspūdį; antrasis, iškils klausimas – dėl ko čia esu? Kad auditorijoje esančių žmonių širdyse pasėtumėte gyvybės sėklas; savo širdyse turėtumėte melstis: „O Viešpatie, tebūnie taip; suteiki man galios, kad tavosios Dvasios dėka galėčiau prisiliesti prie šių tavųjų žmonių širdžių.“ Ši trumpa malda yra viskas, ką vyresnysis turėtų sukalbėti. Jums to visiškai pakaks. „Ar galėčiau kai ką pasakyti, kad išgelbėčiau šias sielas?“ Tai yra viskas, ką Pirmoji Prezidentūra … ir visi jūsų broliai nori, kad jūs darytumėte.¹²

Sutelkite dėmesį į savo dvasinės šarvuotės spindesį. Aš atidedu visus savo materialius reikalus į šalį ir žvelgiu vien dvasiniams reikalams pašvęsta akimi. Broliai, melskitės ir nepamirškite pasninko naudos. … Per daug nejuokaukite [ir] žiūrėkite, kad nenuviltumėte Dvasios. Kai pats tarnavau misijoje, tai jau po savaitės ar dviejų pamiršau namus, o Dievo Dvasia man kėlė nuotaiką. Dvasia veda į laisvę ir džiaugsmą, tačiau nepersistenkite su tokiu džiaugsmu. … Visuomet melskitės, kad Dievo Dvasia būtų su jumis nuo pat jūsų pakaušio iki pat kojų pėdų.¹³

Vynuogyne besidarbuojantys vyresnieji neturėtų užmiršti, kad jie yra dangaus pasiuntiniai, gerosios ir džiaugsmingosios žinios nešėjai Viešpaties nepažįstantiems žmonėms. …

Kai Pranašas Džozefas Smitas į tolimas žemes išsiuntė pirmuosius vyresniuosius, jis numatė, kaip jie bus sutikti, tad jiems pasakė, jog palyginti nedaug žmonių juos palaikys Dievo tarnais, o ištisos minios net nekreips dėmesio į jų žinią. Nuo pat laikų pradžios tokia buvo visų Dievo tarnų dalia, tad turime tenkintis savo ištikimo darbo vaisiais, net tuomet, kai į tiesos pažinimą atvedame tik kelis žmones. …

Tikrai viliuosi ir meldžiuosi, kad nė vienas vyresnysis … besidarbuodamas visiškai neužsimirš ir nepasiduos pasaulio kerams. Vienintelis saugiausias būdas to išvengti yra vengti blogio, taip, net paties blogio pasireiškimo. Jiems kils vienokia ar kitokia pagunda. Taip darbuojasi mūsų išgelbėjimo priešas; tačiau Izraelio vyresniųjų darbas yra pakilti virš pagundų, o kad tai jiems sektųsi, jie turi stengtis nesusitepti pasauliu. … Kol jie ugdys ir brangins savo misijos dvasią, kol jie suvoks savo aukšto pašaukimo Jėzuje Kristuje svarbą ir pagal tai gyvens, tol jie bus žmonių vedliai ir gelbėtojai, tol jie atspindės jiems dangaus šviesą ir nebus panašūs į kitus žmones; tačiau jei jie įžengs į priešo teritoriją ir paragaus pasaulio dvasios, jie nebeteks savosios stiprybės ir taps panašūs į kitus žmones, jiems beliks tik sugrįžti namo, ragauti ten puolusiojo skausmo ir dėl savo veiksmų nuvilti mylimuosius. … Jei per savo nuolankumą jie be perstojo sieks Viešpaties valios, jų akis bus pašvęsta vien Jo garbei ir šlovei, širdimis trokš žmonių sielų išgelbėjimo ir dėl jų išgelbėjimo darys viską, ką gali, tai jie patirs neapsakomą džiaugsmą dėl savo žemiškų darbų ir galiausiai kartu su Tėvu ir Sūnumi ragaus to, ko mirtingasis negali nei suvokti, nei suprasti.¹⁴ [Žr. 4 ir 5 pasiūlymus 221 puslapyje.]

Kai padedame kitiems priimti Evangelijos pilnatvę, mūsų širdys džiūgauja

Manome, kad šiam darbui atlikti reikia daug kantrybės, tikėjimo, stropumo ir atkaklumo; kai kuriuose miestuose, kurių gyventojai jau yra priėmę Evangeliją, mums rodėsi, jog bergždžiai darbuojamės jau daug mėnesių, tačiau gyventojai galiausiai atkreipė dėmesį ir pradėjo laikytis tų principų. … Kai kuriais [atvejais] mums prireiks ne tik mėnesių, bet galbūt ir metų; tačiau mes jaučiame patikinimą, kad su tikėjimu, malda, darbais ir Viešpaties palaiminimu mes galiausiai viską įveiksime ir nugalėsime visus tuos sunkumus Dievo garbės ir šlovės labui; o be to, mes taip pat jausime pasitenkinimą, kad atlikome savo pareigą ir nuo savo apdarų nusivalėme žmonių kraują.¹⁵

Kartą, prieš išvykdamas į Italiją, aplankiau Mančesterį, Meklsfildą, Birmingemą, Čeltenhemą, Londoną, Southemptoną ir Pietų Konferencijas [Anglijoje]. … Turėjau malonią progą susitikti su daugeliu žmonių, kurie mano dėka [prieš aštuonerius metus] atėjo į Bažnyčią; neverta jums net sakyti, kad susitikimas su tais žmonėmis man suteikė daug džiaugsmo, ir aš su pasigerėjimu apie tai prisimenu. Dar būdamas gyvas, Apaštalas Jonas pasakė: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius.“ [1 Jono 3:14.] Mūsų Bažnyčios misionierių širdyse glūdinti meilė svetimų tautų gyventojams ir Evangelijos žinią priėmusių žmonių širdyse glūdinti meilė vyresniesiems yra liudijimas, pakankamas įtikinti nuoširdžius žmones, kad liudijimas yra iš Dievo ir kad Dievas yra su mumis. Šis Šventosios Dvasios sužadintas šventas jausmas mus, kaip bendruomenę, jau išskyrė iš visos žmonijos šeimos; ir būtent šis jausmas dar sukels perversmą visame pasaulyje, netikintį žmogų įtikindamas, kad Dievas yra ne tik mūsų visų Tėvas, bet ir kad mes esame Jo draugai ir tarnai.¹⁶

Savo gyvenimą pašvenčiau Viešpaties tarnystei; ant atnašų aukuro padėjau visą savo gyvenimą, kad galėčiau Jį pagerbti, noriai vykdyti Jo valią ir tarp žmonių vaikų skleisti gyvenimo principus. Kai mąstau apie praeitį ir atseku Viešpaties ranką, kuri stebuklingai atverdavo man kelią ir visų šių misijų metu palaikydavo mane daug labiau, nei galėdavau įsivaizduoti, aš dvigubai entuziastingiau noriu veržtis pirmyn į ateitį; tikrai jokia kalba neįmanoma apsakyti šio gilaus mano širdies dėkingumo už Jo palaimas. Tegul taip pat dosniai Aukščiausiasis išlieja palaimų tiems broliams ir šventiesiems, kurių dosniosios sielos ir dosnus dėmesys Dievo darbui buvo ypač pastebimas šiose misijose; o kada po daugelio metų jie išgirs malonų tūkstančių, dešimčių tūkstančių tų tautų žmonių balsus, šlovinančius Visagalį už apreiškimo šviesą, tuomet jų širdys irgi džiūgaus dėl to, kad prisidėjo prie šio šlovingojo išpirkimo įgyvendinimo.¹⁷ [Žr. 6 pasiūlymą 221 puslapyje.]

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.

Perskaitykite 213–214 puslapius ir apgalvokite Lorenco Snou atsakymus ir klausimą „Kodėl esu čia?“ Kaip šis klausimas gali paveikti visus Bažnyčios narius, besistengiančius pasidalinti Evangelija?
Apgalvokite Prezidento Snou patarimą, pateiktą 214 puslapio apačioje prasidedančiame skyrelyje. Pamąstykite, kaip galėtumėte vadovautis šiuo patarimu padėdami kitiems būti tikrai laimingiems.
Prezidentas Snou pasakojo apie savo ir kitų žmonių pasiaukojimą dėl galimybės dalintis Evangelija (p. 215–216). Kokių aukojimosi dėl galimybės dalintis Evangelija pavyzdžių esate matę? Kodėl, jūsų manymu, žmonės noriai dėl to aukojasi?
Kaip 216–219 puslapiuose esantys patikinimai gali padėti nuolatiniam misionieriui? Kaip jie kiekvienam iš mūsų gali padėti dalinantis Evangelija? Kokiais būdais, pasinaudodami šiais mokymais, galime padėti žmogui, nedrįstančiam tarnauti misijoje?
Peržiūrėdami 216–219 puslapiuose esančius Prezidento Snou patarimus pamąstykite, kaip juos gali pritaikyti visi Bažnyčios nariai. Pavyzdžiui, Ką, jūsų manymu, reiškia „neieškoti sau naudos“? Kokiais būdais galime „pasiekti kiekvieną širdį“?
Perskaitykite paskutinę skyriaus pastraipą, kurioje Prezidentas Sou pasakoja apie ilgalaikį džiaugsmą misionierišku darbu. Kada esate patyrę misionieriško darbo džiaugsmą? Kodėl prieš pilnai patirdami tokį džiaugsmą kartais turime būti kantrūs?

Susijusios Raštų ištraukos: Almos 26:1–8, 35–37; DS 12:7–8; 18:10–16; 84:88

Pagalba mokytojui: „Paprašykite pamokos dalyvių pasirinkti vieną šio skyriaus skyrelį ir tyliai jį persiskaityti. Pasirinkusius tuos pačius skyrelius pakvieskite susiskirstyti grupelėmis po du ar tris ir jose aptarti sužinotus dalykus“ vii šios knygos puslapio).

„Kai žmogus ką nors sužino, jis nori tuo pasidalinti su kitais; kai žmogus tampa laimingas, jį supanti dvasia moko stengtis laimingus padaryti ir kitus žmones“

„Jei neieškosite sau naudos, tai jūsų sėkmė bus didi ir šlovinga, ir visa Bažnyčia jaus jūsų darbų vaisius“