Krašto prezidentūros žinia
Religijos institutai ir seminarijos – amžinųjų palaiminimų šaltiniai
Gyvename paskutiniuoju laikų pilnatvės evangelijos laikotarpiu. Tai yra didingiausias laikotarpis Žemės ir atkurtos Bažnyčios istorijoje – didelių nesutarimų ir didžių galimybių laikotarpis. Mes nežinome, kada jis baigsis, bet turime mažiau laiko nei kitų laikotarpių žmonės. Šiuolaikinis jaunimas yra tvirtesnis už gyvenusius iki mūsų laikų.
Jėzų labiau žavėjo žmonių tikėjimas nei saulėlydžių grožis, gamtos didybė ar žmogaus rankų kūriniai. Aš taip pat ne kartą esu matęs žmonių tikėjimo pasireiškimą. Mane ypač žavi mūsų jaunimo veiksmai ir tikėjimo darbai. Visada, kai jaunuoliai rodė tikėjimą, augo mano tikėjimas ir noras gyventi pagal Evangeliją, o mano širdyje augo džiaugsmas, susižavėjimas ir pasigėrėjimas. Esu dėkingas už daugelį tikėjimo pavyzdžių, kai ištikimi jauni šventieji, susidūrę su sunkumais, kovojo už Viešpatį ir gyvenime skyrė Jam pirmą vietą.
Vienas jaunuolis mėgo žaisti futbolą ir dažnai jo komandos varžybos vykdavo sekmadienį. Tai buvo iššūkis visai šeimai – jie kartu nusprendė laikytis šabo ir lankyti Bažnyčios susirinkimus. Tėvas pasakė: „Sūnau, futbolo aikštėje tu turi žaisti taip, kad komandos nariams tavęs reikėtų ir kad jie gerbtų tavo pasirinkimą“. Jaunuolis stengėsi įmušti įvarčius kiekvienose rungtynėse, galų gale tapo rezultatyviausias. Komandai tikrai reikėjo tokio puolėjo. Dėl to treneris kreipėsi į futbolo federaciją ir pasirūpino, kad komandos žaidimai būtų perkelti iš sekmadienio į šeštadienį. Iš tikrųjų mačiau mažą stebuklą. Savo tikėjimu ši šeima sustiprino mano tikėjimą ir suteikė man ryžto.
Šešiolikmetė mergina vieną speiguotą sekmadienį stovėjo autobusų stotelėje ir laukė autobuso, kad nuvyktų į skyrių. Ji ėmė šalti. Jai toptelėjo mintis: „Jei tuojau pat neįlipsiu į autobusą, šiandien nevažiuosiu į skyrių.“ Bet tada ji prisiminė šventuosius, kurie keliavo iš Navū į Druskos Ežero slėnį, jų nepriteklius, šaltį, tikėjimą ir aukas dėl ateities kartų. „Ar tikrai šaltis gali mane sustabdyti? Ar man nepakanka tikėjimo? Ne! Pionieriai galėjo tai padaryti ir aš galiu tai dabar padaryti!“ Jos veiksmas mane sužavėjo ir sustiprino mano tikėjimą.
Iš karo tarnybos grįžęs jaunuolis nusprendė gauti vairuotojo pažymėjimą, tačiau kelis kartus neišlaikė baigiamojo egzamino vairavimo mokykloje. Kai kas jam siūlė išvengti vargo ir paprasčiausiai duoti kyšį, tačiau jis tvirtai nusprendė tęsti ir likti sąžiningas. Jis meldėsi ir prašė pagalbos, o ne tik pasitikėjo savo įgūdžiais. Dėl tokios tikėjimo apraiškos jis nusipelno pagarbos. Jo tikėjimas padarė mane laimingą.
Kelios nuostabios neseniai seminariją baigusios seserys, tikėdamos, kad elgiasi teisingai, nutraukė studijas universitetuose ir išvyko tarnauti į misiją. Jos atmetė savo baimes ir „pasaulio supratimą“ ir savo laiką bei energiją paskyrė Gelbėtojui ir Jo žmonėms. Viena iš jų, grįžusi iš misijos, tęsė studijas ir troško sukurti šeimą. Ji susitikinėjo su skirtingais vaikinais, bet nesugebėjo rasti to vienintelio. Kartais ji net verkdavo, bet tvirtai tikėjo, kad tuoktis turėtų tik šventykloje. Laikas ėjo. Pasitikėdama Viešpačiu, ji toliau ieškojo ir buvo palaiminta nuostabiu porininku. Vestuvės buvo suplanuotos rugsėjį, o rugpjūtį ji nuvyko į jaunų vienišų suaugusiųjų konferenciją. Aš jos paklausiau: „Kodėl tu čia vykai, jei jau suradai sau porą?“ Jos atsakymas mane sukrėtė. Ji sakė vykusi ten padėti kitiems. Per konferenciją mačiau, kaip ji globoja tuos, kuriems reikia jos pagalbos, verkia su verkiančiaisiais, apkabina tuos, kuriems reikia apkabinimo, ir liudija tiems, kurių tikėjimą reikia sustiprinti.
Dalis jaunimo turėjo galimybę išvykti iš šalies į užsienį studijuoti ir dirbti bei likti ten gyventi, tačiau, pasitelkę tikėjimą ir sekdami pranašo žodžiais apie šventųjų surinkimą jų pačių kraštuose, jie sąmoningai nusprendė gyventi ir tarnauti ten, kur Viešpats juos nukreipė. Jų tikėjimas nulėmė tokį pasirinkimą. Jie sugebėjo sustiprinti daugelio kitų tikėjimą.
Aiškiai matau, kad šie jauni žmonės yra pasirengę mūsų dienoms, nes jiems teks daug nuveikti, kol ateis Gelbėtojas, ir mes turime padėti jiems tai padaryti. Tikėjimas yra veikimo ir galios principas. Veikdami pagal Kristaus mokymus esame laiminami Jo galia. Mūsų jaunimas siekia tikėjimo ir žinių, asmeninio liudijimo apie tiesą ir apie ateitį.
Visi turėtume atminti, kad Dvasia daro labai didelę įtaką jaunimui ir kad liudijimas, kurio jie siekia, užgimsta ir auga paskatintas kitų liudijimų – net ir mūsų liudijimų. Tikro liudijimo, kad Jėzus yra Kristus ir kad Džozefas Smitas yra Dievo pranašas, įgijimas dievobaimingam žmogui yra vertas tūkstančių knygų ir pamokų. Toks liudijimas labai vertingas.
Religijos institutas ir ypač seminarija ugdo tvirtą jaunimo tikėjimą ir atsidavimą Jėzui Kristui bei padeda jiems įgyti Gelbėtojo galios. Džozefas F. Smitas sakė: „Remdamasis šiuo principu ir galia, Jis visiems [studentams] suteiks pažinimą tiesos, kuri liks su jais, ir tai leis jiems žinoti tiesą taip, kaip ją žino Dievas, ir vykdyti Tėvo valią, kaip tai daro Kristus.“
Aš pastebėjau, kad dauguma studentų, sėkmingai baigę mokslus seminarijoje ar institute, kasdienėmis aplinkybėmis pasikliauja Viešpačiu, sužino tiesą, rodo tikėjimą, vykdo Tėvo valią ir siekia elgtis kaip Kristus, ir palaikyti glaudesnius asmeninius santykius su Gelbėtoju. Ir aš manau, kad Jį žavi jų tikėjimas. Gyvenimas pagal Evangeliją tampa neatsiejamas nuo jų. Deja, taip pat pastebiu, kad tie, kurie nelanko seminarijos ir instituto užsiėmimų ar lanko juos retai, labiau pasikliauja kūnu. Taigi pamažu jų rankos paleidžia geležinę lazdą. Jie rizikuoja nepasiekti gyvybės medžio.
Kartais mums trūksta laiko palaikyti savo vaikus, sužinoti, ko jie nori ir kas jiems patinka, domėtis jų atradimais ir dalytis savaisiais, taip pat padėti jiems atrasti turimas dovanas ir susirasti interesus atitinkantį užsiėmimą. Gali būti sunku pasitikėti jų sprendimais ir padėti jiems įveikti sunkumus, o ne jų vengti. Kartais nesame linkę girti juos už jų pastangas. Mums trūksta laiko, tada nesiseka kasdien su jais melstis ir studijuoti Raštus. Turime ieškoti įkvėpimo iš aukščiau, siekdami parodyti savo vaikams asmeninį tikėjimo ir paklusnumo pavyzdį, nes augindami vaikus ir padėdami jiems ugdyti tikėjimą mes laikome egzaminą prieš Dievą.
Ar turime pakankamai tikėjimo kasdieniams mažiems ir paprastiems darbams su mūsų vaikais?