Kaip padėjau mamai jos kelionėje į blaivybę

Onastasija Koul

Eiti pasveikimo keliu drauge su tais, kurie kovoja su priklausomybe, nėra lengva, bet tikrai verta.

Kai pakankamai paaugau, kad suprasčiau, kas yra alkoholis, suvokiau, jog mano mamai dėl jo kyla sunkumų. Nuo mudviejų su seserimi šeimos nariai šią jos problemą mėgino slėpti, bet dangstyti ankstyvo ryto išgertuves ir pagirias jiems pavyko tik tam tikrą laiką.

Mūsų mama buvo alkoholikė, ir jokie pateisinimai ar sudėtingi pasakojimai negalėjo to pakeisti.

Kai buvau maža, maniau, kad priklausomybė yra pasirinkimas. Jaučiausi įskaudinta kas kartą, kai mama pro namų duris įeidavo su iš burnos sklindančiu alkoholio kvapu po to, kai būdavo pažadėjusi daugiau nebegerti. Atrodė, kad ji nenori keistis. Tačiau daugybė skausmingų jos ašarų, nepavykusių mėginimų ir triuškinančio abstinencijos sukelto skausmo kupinų metų parodė man, kad yra kitaip.

Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, ėmiau suvokti, kad mamos priklausomybė „neišei[s] švelniai į nakties tamsą“, kaip kažkada rašė poetas Dylanas Tomasas¹, ir ne todėl, kad ji nenori pasikeisti. Priežastis buvo ne valios trūkumas ir ne tai, kad ji rinkosi alkoholį, o ne savo šeimą. Ji pateko į priklausomybės pinkles.

Kaip prezidentas Raselas M. Nelsonas paaiškino: „Priklausomybė vėliau apriboja pasirinkimo laisvę. Dėl cheminių preparatų žmogus gali tiesiogine prasme atsijungti nuo savo valios laisvės!“² Jai siekiant pasveikti, metų metus tarp jos kūno ir dvasios vyko kova.

Ištverti nuolatinius atkryčius

Po to, kai ji išbuvo blaivi šešis mėnesius, vėl ėmiau atpažinti mamą – žmogų, kuris šokdavo automobilyje, rašydavo puikius eilėraščius ir visoms mano draugėms sakydavo nurausti verčiančius juokelius. Atrodė, tarsi kažkas užkulisiuose staiga vėl įjungė šviesą jos akyse ir darbavosi viršvalandžius, kad ta šviesa ir toliau degtų. Taip ilgai ji nebuvo blaivi jau daug metų – buvo gera ją tokią matyti.

Tačiau tai truko neilgai. Vieną vakarą, jai dar nepratarus nė žodžio, mudvi su seserimi jau supratome. Viską pasakė jos stiklinės akys ir paraudę skruostai: po šešių mėnesių ir keturių dienų ji vėl atkrito. Akimirką svarstėme, ar nevertėtų tiesiog išeiti pro duris, tolyn nuo nerimo ir baimės, bet mes žinojome, kad ji nori keistis. Negalėjome už ją nustoti vartoti alkoholio, bet galėjome padėti jai eiti keliu į pasveikimą.

Nutraukti priklausomybės tylą

Kitus kelis mėnesius mudvi su seserimi ieškojome būdų, kaip padėti mamai toliau judėti pirmyn ir siekti ilgalaikio blaivumo. Tai nebuvo lengva, bet kartą jai jau buvo pavykę, todėl žinojome, kad ji ir vėl gali tai padaryti.

Jau anksčiau matėme, kaip mama kenčia dėl abstinencijos sindromo, ir žinojome, ko tikėtis, todėl surinkome visus, kiek radome, alkoholinių gėrimų butelius ir viską išpylėme. Tada parduotuvėje pripirkome mineralinio vandens ir gerai išvalėme namus – tai buvo viskas, ką galėjome padaryti, kad atskirtume mamą nuo aplinkos, kurioje ji atkrito.

Po kelių dienų mama jautėsi pakankamai gerai, kad grįžtų į darbą, tačiau žinojome, kad kova dar nebaigta. Iki pat tos akimirkos dauguma mūsų giminių ir draugų nematė, kokia stipri buvo jos priklausomybė. Metams bėgant tai tapo kažkokia paslaptimi – gėdos šaltiniu – tuo, kas, anot socialinių mokslų tyrinėtojos Brenės Broun, „įgyja galios dėl to, kad yra neišsakoma“³. Jei norėjome, kad ji išliktų blaivi, turėjome nutraukti tą tylą.

Nuspręsti atsiverti savo šeimai ir kai kuriems patikimiems draugams buvo sunku, bet tai išlaisvino. Gėda „graužia būtent tą mūsų dalį, kuri tiki, kad galime pasikeisti ir elgtis geriau“⁴, todėl pats kalbėjimosi apie savo priklausomybę faktas mamai (ir man!) vėl suteikė vilties. Nebebuvome vienišos ir pirmą kartą per daugelį metų ėmėme įsivaizduoti gyvenimą, kurio nedarkė jos priklausomybė.

Nesiliauti viltis

Nemėginsiu visko nudailinti: išlaikyti viltį ne visada lengva. Daugelį metų aš padėjau mamai, jai bandant nustoti gerti, bet meluočiau, jei sakyčiau, kad visą tą laiką nepatyriau liūdesio, nusivylimo ir susierzinimo. Kalbėdamas apie sunkią kelionę, kurią turi nukeliauti norintis įveikti priklausomybę, prezidentas Nelsonas aiškino: „Kiekvienas, kas pasiryžo kopti tuo stačiu keliu į pasveikimą, turi pasiruošti visą gyvenimą truksiančiai kovai. Bet gyvenimas yra tas apdovanojimas, kuris vertas savo kainos.“⁵

Jei kada nors mylėjote kovojantį su priklausomybe žmogų, žinote, kaip sunku matyti, kai jis save naikina. Bet netgi prasidėjus atkryčiui nereikia prarasti vilties. Dėl Savo apmokančiosios aukos Gelbėtojas žino, „kaip pagelbėti [mums mūsų] silpnybėse“ (Almos 7:12). „Su išgydymu savo sparnuose“ (3 Nefio 25:2) Jis pakelia mus, kai esame per daug pavargę eiti toliau, „laikydamas ir drąsindamas mus, atsisakydamas mus paleisti, kol saugiai sugrįšime namo“⁶.

Todėl nesvarbu, ar su žmogumi, kuriam padedate, žengėte vos pirmą žingsnį ar jau nuėjote tūkstančio mylių kelionę link jo pasveikimo, štai ką per visus tuos metus išmokau, kas galėtų būti naudinga ir jums:

Padėkite jam vengti situacijų, kuriose suveikia dirgiklis.

Nesvarbu, ar žmogus, kuriam padedate kovoti su priklausomybe, yra draugas, šeimos narys ar bendraamžis, labai svarbu padėti jiems vengti situacijų, kuriose suveikia jų dirgiklis! Pavyzdžiui, visada, kai mano šeima drauge su mama eina valgyti į restoraną, prašome staliuko kuo toliau nuo baro. Jei tokio staliuko laisvo nėra, šnekučiuojamės laukdami, kol jis atsiranda.
Užtarkite jį viešojo gyvenimo situacijose.

Vien tai, kad jūsų padedamas žmogus jums atsivėrė ir papasakojo apie savo priklausomybę, dar nereiškia, kad jis pasiruošęs apie tai pasakyti visam pasauliui. Ankstyvosiomis sveikimo stadijomis gali būti labai sunku paaiškinti, ypač pašaliečiams, kodėl žmogus vengia tam tikrų situacijų ar priima tam tikrus sprendimus. Tokiose situacijose, jei aplinkybės susikomplikuoja, palengvinkite jam gyvenimą padėdami pasiaiškinti.
Padėkite jam susirasti kitų pagalbos šaltinių.

Kad ir kiek esate įsitraukę į sveikimo procesą, vieni visko padaryti nepajėgsite. Kartais mamai tereikia pakalbėti su kuo nors, kas patyrė ką nors panašaus, kas ją supranta, ir tai normalu! Geri specialistai, programos ar paramos grupės (pavyzdžiui, Bažnyčios pagalbos kenčiantiems nuo priklausomybės ligų programa, išsivadavimo nuo priklausomybės grupės, priklausomybės ligų ir elgesio specialistai) tiesiogine prasme keičia gyvenimą, todėl nedvejodami skatinkite žmogų, kuriam padedate, pasinaudoti šiomis priemonėmis.
Jeigu jis suklumpa, padėkite jam vėl atsistoti.

Jei gyventume tobulame pasaulyje, atkryčių nebūtų, tačiau čia – mirtingasis gyvenimas. Jei žmogus, kuriam padedate, atkrito, priminkite jam, kaip toli jis jau nuėjo. Skatinkite jį „nepasiduoti, jei iš karto kas nors nepavyksta ir dėl to pasijunt[a] neįstengiantis atsisakyti nuodėmių ir įveikti priklausomybę“⁷. Kaip vyresnysis Ulisis Soaresas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo sakė: „[Jis] negal[i] sau leisti liautis bandyti“⁸ (ir jūs negalite). Atkrytis nesugrąžina jo į pačią pradžią. Suklupdamas žmogus nepanaikina visų įdėtų pastangų ir įgyto pagreičio. Jis visada turi gauti kitą galimybę grįžti į teisingą kelią, siekti Gelbėtojo pagalbos ir judėti toliau.
Nesiliaukite viltis.

Stebėdami, kaip mylimas žmogus vargsta stengdamasis įveikti priklausomybę, kartais galite suabejoti, ar jis iš viso kada nors pasveiks. (Patikėkite manimi, žinau tai. Tai patyriau daugiau kartų, nei norėčiau pripažinti.) Net Mormonas klausė: „Ir ko gi jūs vilsitės?“ Bet kad ir kaip tampa sunku, viltis „per Kristaus apmokėjimą“ (Moronio 7:41) visada prieinama.

Per mano gyvenimą mama yra suklupusi daugiau kartų, nei galiu suskaičiuoti, bet su pasididžiavimu sakau, kad šiuo metu ji nevartojo alkoholio jau šešerius metus. Nors man prireikė daug metų mokytis ir vis iš naujo mokytis, kaip geriausiai jai padėti, matydama ją sveikstant suvokiau, kad niekas niekada nenuklysta per toli. Kad ir kiek kartų jūsų mylimas žmogus atkrenta, tęskite kovą: toliau kaip galėdami stenkitės jį palaikyti. Pasveikimas yra įsipareigojimas visam gyvenimui – tai ašarų, pergalių, nuopuolių ir triumfo kupina kelionė – ir dėl jo verta kovoti.