Viena Kristuje
Tik būdami asmeniškai ištikimi ir mylintys Jėzų Kristų ir tik per Jį galime tikėtis būti viena.
Kaip pastebėjo Prezidentas Dalinas H. Ouksas, šiandien yra Verbų sekmadienis, Šventosios savaitės pradžia, žyminti iškilmingą Viešpaties įžengimą į Jeruzalę, Jo kančią Getsemanėje, o po keleto dienų – mirtį ant kryžiaus bei Jo šlovingą prisikėlimą Velykų sekmadienį. Apsispręskime niekada neužmiršti to, ką Kristus iškentėjo, kad mus išpirktų.1 Ir niekada nepraraskime didžiulio džiaugsmo, kurį vėl pajusime per Velykas, apmąstydami Jo pergalę prieš kapą ir visuotinio prisikėlimo dovaną.
Vakare prieš Jo laukiančius išmėginimus ir nukryžiavimą Jėzus kartu su Savo apaštalais valgė Velykų vakarienę. Šios Paskutinės vakarienės pabaigoje, šventoje užtarimo maldoje, Jėzus kreipėsi į Tėvą šiais žodžiais: „Šventasis Tėve, išlaikyk juos [Mano apaštalus] savo vardu – tuos, kuriuos man davei, kad jie būtų viena kaip ir mes.“2
Tada Gelbėtojas meiliai išplėtė savo prašymą, įtraukdamas visus tikinčiuosius:
„Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės, –
kad jie visi būtų viena; kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse.“3
Tapimas viena yra besikartojanti Jėzaus Kristaus Evangelijos bei Dievo reikalų su Jo vaikais tema. Henocho dienomis apie Sionės miestą buvo sakoma, kad „jie buvo vienos širdies ir vienos minties“4. Naujajame Testamente apie ankstyvuosius šventuosius pirmykštėje Jėzaus Kristaus Bažnyčioje rašoma: „Visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos.“5
Mūsų Evangelijos laikotarpyje Viešpats priminė: „Sakau jums: būkite viena; o jei nesate viena, jūs – ne mano.“6 Viena iš Viešpaties nurodytų priežasčių, kodėl ankstyvieji šventieji Misūryje nesugebėjo įkurti Sionės centro, buvo ta, kad jie nebuvo „vieningi sulig ta vienybe, kurios reikalauja celestialinės karalystės įstatymas“7.
Visose širdyse ir protuose, kuriuose Dievas yra, žmonės apibūdinami kaip „viena – Kristaus vaikai“8.
Kai prisikėlęs Gelbėtojas pasirodė senovės Mormono Knygos tautoms, Jis nepritardamas pažymėjo, kad praeityje tarp žmonių buvo nesutarimų dėl krikšto ir kitų dalykų. Jis nurodė:
„Tarp jūsų nebus nesutarimų, kaip tai buvo ligi šiol; ir tarp jūsų nebus ginčų dėl mano doktrinos punktų, kaip tai buvo ligi šiol.
Nes iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tas, kuris turi nesutarimo dvasią, yra ne iš manęs, bet iš velnio, kuris yra nesutarimo tėvas.“9
Kaip nesutarimų kupiname mūsų pasaulyje galima pasiekti vienybę, ypač Bažnyčioje, kur turi būti „vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“?10 Paulius paaiškina:
„Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. […]
Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!“11
Esame per daug skirtingi ir kartais per daug šiurkštūs, kad gebėtume susivienyti kokiu nors kitu pagrindu ar vardu. Tiktai Jėzuje Kristuje galime iš tikrųjų tapti viena.
Tapimas viena Kristuje vyksta individualiai – kiekvienas pradedame nuo savęs. Esame dvilypės būtybės iš kūno ir dvasios, ir kartais kovojame savyje. Paulius sakė:
„Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu.
Bet savo [kūno] nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose.“12
Jėzus taip pat buvo esybė iš kūno ir dvasios. Jis buvo išbandytas; Jis supranta; Jis gali padėti mums pasiekti vienybę savyje.13 Todėl, pasikliaudami Kristaus šviesa ir malone, stengiamės savo dvasiai ir Šventajai Dvasiai suteikti viršenybę prieš kūną. O kai mums nepavyksta, Savo Apmokėjimu Kristus yra mums davęs atgailos dovaną ir galimybę bandyti dar kartą.
Kai kiekvienas asmeniškai „apsivilksime Kristumi“, kartu galime viltis tapti viena, pasak Pauliaus, „Kristaus kūnu“14. Neabejotina, kad „apsivilkti Kristumi“ reiškia ir Jo „pirmąjį ir didįjį įsakymą“ 5 padaryti pirmuoju ir didžiausiu mūsų įsipareigojimu; o jei mylėsime Dievą, laikysimės ir Jo įsakymų.16
Vienybė su mūsų broliais ir seserimis Kristaus kūne auga, kai paklūstame antrajam įsakymui, neatskiriamai susijusiam su pirmuoju, – mylėti kitus kaip save patį.17 Manau, kad tarp mūsų atsirastų dar tobulesnė vienybė, jei mes sektume Gelbėtojo aukštesne ir šventesne šio antrojo įsakymo išraiška – mylėtume vienas kitą ne tik taip, kaip mylime save, bet ir kaip Jis myli mus.18 Trumpai tariant, kiekvienas žmogus turi „siek[ti] naudos savo artimui ir viską dary[ti] su akimi, pašvęsta vien Dievo šlovei“19.
Prezidentas Merionas Dž. Romnis, buvęs patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, aiškindamas, kaip pasiekiama ilgalaikė taika ir vienybė, sakė:
„Jei šėtonui pasiduoda vienas žmogus, jis prisipildo kūno darbų ir kariauja savyje. Jei pasiduoda du žmonės, jie abu kariauja savyje ir tarpusavyje. Jei pasiduoda daug žmonių, visuomenė pjaus didelio streso ir nesutarimų derlių. Jei šalies vadovai pasiduoda, kyla pasaulinio masto nesutarimai.“
Prezidentas Romnis tęsė: „Kaip kūniškieji darbai, taip ir ramybės bei taikos Evangelija yra plačiai taikoma. Jei pagal ją gyvena vienas žmogus, jis savyje atranda ramybę. Jei pagal ją gyvena du žmonės, jie abu atranda ramybę savyje ir tarpusavyje. Jei pagal ją gyvena piliečiai, šalyje viešpatauja vidinė taika. Kai dauguma tautų, vadovaudamos pasaulio reikalams, ima mėgautis Dvasios vaisiais, tada ir tik tada nustoja gaudę karo būgnai“ (Žr. Alfred Lord Tennyson, “Locksley Hall,” The Complete Poetical Works of Tennyson, ed. W. J. Rolfe, Boston, Houghton–Mifflin Co., 1898, p. 93, lines 27–28.)20
Kai „apsivelkame Kristumi“, galime arba išspręsti, arba atidėti į šalį skirtumus, nesutarimus ir ginčus. Gana dramatiškas susiskaldymo įveikimo pavyzdys nutiko mūsų Bažnyčios istorijoje. Vyresnysis Brigamas Henris Robertsas (dar žinomas kaip B. H. Robertsas), gimęs 1857 m. Anglijoje, tarnavo Pirmojoje Septyniasdešimties taryboje, kurią šiandien vadiname Septyniasdešimčių prezidentūra. Vyresnysis Robertsas buvo stiprus ir nenuilstantis atkurtos Evangelijos ir Bažnyčios gynėjas jos sunkiausiais laikais.
Tačiau 1895 m. vyresniojo Robertso tarnystei Bažnyčioje iškilo pavojus dėl kilusio ginčo. B. H. Robertsas, Jutai tapus valstija, buvo jos konstitucijos rengimo suvažiavimo delegatas. Po to jis nusprendė kandidatuoti į JAV Kongresą, bet apie savo sprendimą nepranešė Pirmajai Prezidentūrai ir neprašė jos leidimo. Prezidentas Džozefas F. Smitas, patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, pasmerkė B. H. Robertsą dėl šio veiksmo visuotiniame kunigijos susirinkime. Vyresnysis Robertsas pralaimėjo rinkimus ir manė, kad jo pralaimėjimas daugiausia yra susijęs su prezidento Smito pareiškimais. Jis kritikavo Bažnyčios vadovus politinėse kalbose bei duodamas interviu. Jis pasitraukė iš aktyvaus tarnavimo Bažnyčioje. Ilgai trukusiame Solt Leiko šventykloje vykusiame susirinkime su Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Kvorumo nariais B. H. Robertsas toliau teisino save nekeisdamas nuomonės. „Prezidentas [Vilfordas] Vudrafas davė [vyresniajam Robertsui] tris savaites, kad šis apsvarstytų savo poziciją. Jei neatgailaus, jis bus atleistas iš Septyniasdešimties.“21
Vėlesniame privačiame susitikime su apaštalais Hiberiu Dž. Grantu ir Francisu Lymanu B. H. Robertsas iš pradžių buvo nepalenkiamas, tačiau galiausiai meilė ir Šventoji Dvasia nugalėjo. Jo akyse pasirodė ašaros. Abu apaštalai sugebėjo atsakyti į tariamus įskaudinimus ir įžeidimus, kurie nedavė ramybės B. H. Robertsui, ir išėjo nuoširdžiai paprašę susitaikyti. Kitą rytą, po ilgos maldos, vyresnysis Robertsas išsiuntė raštelį vyresniesiems Grantui ir Lymanui, sakydamas, kad yra pasiruošęs vėl būti viena su savo broliais.22
Vėliau, susitikęs su Pirmąja Prezidentūra, vyresnysis Robertsas pasakė: „Aš kreipiausi į Viešpatį ir per Jo Dvasią gavau šviesą ir pamokymą paklusti Dievo valiai.“23 Dievo meilės motyvuojamas B. H. Robertsas iki gyvenimo pabaigos liko ištikimas ir stiprus Bažnyčios vadovas.24
Šiame pavyzdyje taip pat matome, kad vienybė nereiškia tiesiog pritarimo tam, kad kiekvienas „darytų tai, kas jam ar jai svarbu“ arba eitų savo keliu. Negalime tapti viena, nesuvienydami savo pastangų bendram tikslui. Tai, pasak B. H. Robertso, reiškia paklusti Dievo autoritetui. Esame skirtingi Kristaus kūno nariai, skirtingu metu atliekantys skirtingas funkcijas – ausys, akys, galva, rankos, kojos, – tačiau vis vien esame vienas kūnas.25 Todėl mūsų tikslas yra „kad kūne nebūtų susiskaldymų, bet patys nariai rūpintųsi vieni kitais“26.
Vienybė nereikalauja vienodumo, bet ji reikalauja darnos. Galime būti savo širdis sujungę meile, būti viena dėl tikėjimo ir doktrinos, tačiau sirgti už skirtingas komandas, nesutarti dėl įvairių politinių klausimų, diskutuoti dėl tikslų ir kaip teisingai juos pasiekti ir daugelio kitų dalykų. Tačiau niekada negalime nesutikti ar ginčytis piktai ar su panieka vienas kitam. Gelbėtojas sakė:
„Nes iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tas, kuris turi nesutarimo dvasią, yra ne iš manęs, bet iš velnio, kuris yra nesutarimo tėvas, ir jis sukursto žmonių širdis piktai ginčytis vienas su kitu.
Štai, tai ne mano doktrina – kurstyti žmonių širdis pyktis vienas su kitu; bet mano doktrina – kad tai būtų panaikinta.“27
Prieš metus prezidentas Raselas M. Nelsonas kvietė mus šiais žodžiais: „Nė vienas iš mūsų negali valdyti tautų, kitų žmonių veiksmų ar net savo šeimos narių. Bet mes galime valdyti save. Brangūs broliai ir seserys, šiandien raginu baigti konfliktus, siautėjančius jūsų širdyje, jūsų namuose ir jūsų gyvenime. Palaidokite bet kokius polinkius skaudinti kitus: ar tai būtų sunkus charakteris, aštrus liežuvis ar pasipiktinimas tuo, kuris tave įskaudino. Gelbėtojas nurodė mums atsukti kitą skruostą [žr. 3 Nefio 12:39], mylėti savo priešus ir melstis už tuos, kurie nesiskaitydami mus išnaudoja [žr. 3 Nefio 12:44].”28
Dar kartą kartoju, kad tik būdami asmeniškai ištikimi ir mylintys Jėzų Kristų ir tik per Jį galime tikėtis būti viena savyje, viena namuose, viena Bažnyčioje, galiausiai viena Sionėje ir, visų svarbiausia, viena su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia.
Grįžtu prie Šventosios savaitės įvykių ir mūsų Gelbėtojo pergalingo triumfo. Jėzaus Kristaus prisikėlimas liudija Jo dieviškumą ir tai, kad Jis nugalėjo viską. Jo prisikėlimas liudija, kad ir mes, susieti su Juo sandora, galime taip pat viską įveikti ir tapti viena. Jo prisikėlimas taip pat liudija, kad per Jį nemirtingumas ir amžinasis gyvenimas yra realūs.
Šį rytą liudiju apie Jo prisikėlimą ir visa tai, ką jis reiškia, Jėzaus Kristaus vardu, amen.