Tiesiog eik toliau – su tikėjimu
Tikėjimo savo Gelbėtoju Jėzumi Kristumi naudojimas padeda mums įveikti ryžto praradimą, kad ir su kokiomis kliūtimis susidurtume.
Vyresnysis Džordžas A. Smitas, apaštalas, prisiminė patarimą, kurį jam labai sunkiu metu davė pranašas Džozefas Smitas: „Jis man patarė niekada neprarasti ryžto, kad ir kokie sunkumai mane apsuptų. Net jei įkrisčiau į giliausią Naujosios Škotijos tarpeklį ir ant manęs užgriūtų visi Uoliniai kalnai, turiu neprarasti ryžto, bet iš paskutiniųjų laikytis, naudoti tikėjimą bei išlikti drąsus ir galiausiai turėčiau iškopti į viršų.“1
Kaip pranašas Džozefas galėjo tai pasakyti kenčiančiam? Nes jis žinojo, kad tai tiesa! Jis taip gyveno. Džozefas savo gyvenime ne kartą patyrė didelių sunkumų. Tačiau naudodamas tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu ir tiesiog eidamas toliau, jis įveikė, regis, neįveikiamas kliūtis.2
Šiandien norėčiau pakartoti Džozefo prašymą neprarasti ryžto, kai susiduriame su nusivylimu, skaudžiais išgyvenimais, savo trūkumais ar kitais iššūkiais.
Kalbėdamas apie ryžto praradimą, omenyje turiu ne sekinančias klinikines aplinkybes: klinikinę depresiją, nerimo sutrikimus ar kitas ligas, kurioms reikia specialaus gydymo.3 Kalbu tik apie paprastą seniai žinomą ryžto praradimą, kuris ateina su gyvenimo pakilimais ir nuosmukiais.
Mane įkvepia mano herojai, kurie tiesiog eina toliau – su tikėjimu, kad ir kas nutiktų.4 Mormono Knygoje skaitome apie Zoramą, Labano tarną. Kai Nefis gavo skaistvario lakštus, Zoramas turėjo pasirinkimą sekti Nefiu ir jo broliais į dykumą arba galbūt netekti gyvybės.
Koks pasirinkimas! Iš pradžių Zoramas norėjo pabėgti, bet Nefis jį sulaikė ir prisiekė, kad, jei eis su jais, jis bus laisvas ir turės vietą su jų šeima. Zoramas sukaupė drąsą ir nuėjo su jais.5
Zoramas savo naujame gyvenime patyrė daug kančių, tačiau su tikėjimu veržėsi pirmyn. Nėra jokių užuominų, kad Zoramas būtų įsikibęs į savo praeitį ar jautęs pasipiktinimą Dievu ar kitais.6 Jis buvo tikras Nefio, pranašo, draugas ir jis bei jo palikuoniai gyveno laisvi ir klestėjo pažadėtoje žemėje. Tai, kas buvo didžiulė kliūtis Zoramo kelyje, galiausiai atnešė gausius palaiminimus dėl jo ištikimybės ir noro tiesiog eiti toliau – su tikėjimu.7
Neseniai klausiausi drąsios sesers pasakojimo, kaip ji ištvėrė sunkumus.8 Ji, turėdama tam tikrų sunkumų, vieną sekmadienį sėdėjo Paramos bendrijos pamokoje ir klausėsi mokytojos, kuri, kaip ji manė, gyveno tobulą gyvenimą – visiškai kitokį nei jos. Ji buvo pavargusi ir praradusi ryžtą. Ji jautė, kad neprilygsta ar net nepriklauso [šiai bendrijai], todėl atsistojo ir išėjo, ketindama daugiau niekada nebegrįžti į bažnyčią. Eidama prie automobilio ji pajuto aiškų dvasinį raginimą: „Eik į bažnyčią ir išklausyk, ką sakys sakramento susirinkimo kalbėtojas.“ Ji suabejojo tuo raginimu, bet vėl stipriai jį pajuto, taigi nuėjo į tą susirinkimą.
Ta kalba buvo būtent tai, ko jai reikėjo. Ji pajuto Dvasią. Ji suprato, kad Viešpats nori, kad ji liktų su Juo, būtų Jo mokinė ir lankytų bažnyčią, todėl ji tai padarė.
Žinote, už ką ji buvo dėkinga? Kad nepasidavė. Ji tiesiog ėjo toliau – su tikėjimu į Jėzų Kristų, net kai tai buvo sunku, ir ji bei jos šeima yra gausiai laiminami jai besiveržiant pirmyn.
Dangaus ir žemės Dievas padės mums įveikti nusivylimą ir bet kokias kliūtis, su kuriomis susidursime, jei žvelgsime į Jį, seksime Šventosios Dvasios raginimais9 ir tiesiog eisime toliau – su tikėjimu.
Laimei, kai esame silpni ar nepajėgūs, Viešpats gali sustiprinti mūsų tikėjimą. Jis gali padidinti mūsų galimybes, kad pranoktų mūsų turimas. Pats tai patyriau. Daugiau nei prieš 20 metų buvau netikėtai pašauktas tarnauti krašto Septyniasdešimties nariu ir jaučiausi labai netinkamas. Gavęs mokymo užduotis, turėjau pirmininkauti savo pirmajai kuolo konferencijai.10 Su to kuolo prezidentu kruopščiai suplanavome kiekvieną smulkmeną. Prieš konferenciją prezidentas Boidas K. Pakeris, tuomet ėjęs Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidento pareigas, paskambino norėdamas sužinoti, ar galėtų mane lydėti. Nustebau ir, žinoma, sutikau. Paklausiau, kaip jis norėtų, kad elgtumės toliau, nes jis pirmininkaus. Jis pasiūlė atšaukti planus ir pasiruošti sekti Dvasia. Laimei, dar turėjau 10 dienų mokytis, melstis ir pasiruošti.
Turėdami laisvą darbotvarkę, likus 20 minučių iki vadovų susirinkimo pradžios, sėdėjome ant pakylos. Pasilenkiau prie kuolo prezidento ir sušnibždėjau: „Tai nuostabus kuolas.“
Prezidentas Pakeris švelniai niuktelėjo mane alkūne ir pasakė: „Nekalbėkite.“
Lioviausi kalbėti ir prisiminiau visuotinėje konferencijoje pasakytą jo kalbą „Pagarbumas skatina apreiškimą“11. Pastebėjau, kad prezidentas Pakeris rašo Raštų nuorodas. Dvasia man patvirtino, kad jis gauna dvasinius nurodymus dėl susirinkimo. Mano mokymasis ką tik prasidėjo.
Prezidentas Pakeris kalbėjo pirmas 15 minučių ir pabrėžė, kaip svarbu visus susirinkimus vesti pagal Šventosios Dvasios vedimą.12 Tada jis pasakė: „Dabar išklausysime vyresnįjį Kuką.“
Pakeliui link sakyklos paklausiau, kiek laiko jis norėtų, kad kalbėčiau, ir ar yra tema, kuria jis norėtų, kad kalbėčiau. Jis pasakė: „Kalbėkite 15 minučių ir pagal įkvėpimą.“ Kalbėjau apie 14 minučių ir išsakiau visas turėtas mintis.
Prezidentas Pakeris vėl atsistojo ir kalbėjo dar 15 minučių. Jis pasidalijo šia Raštų ištrauka:
„Kalbėkite mintis, kurias aš įdėsiu į jūsų širdis, ir jūs nebūsite sugėdinti prieš žmones;
„nes […] tą pat akimirką, jums bus duota, ką sakyti.“13
Tada jis tarė: „Dabar išklausysime vyresnįjį Kuką.“
Buvau sukrėstas. Niekada nepagalvojau, kad per vieną susirinkimą galiu būti paprašytas kalbėti du kartus. Neturėjau ką pasakyti. Karštai melsdamasis ir pasikliaudamas Viešpaties pagalba, kažkaip buvau palaimintas mintimi, Raštų ištrauka ir sugebėjau kalbėti dar 15 minučių. Atsisėdau visiškai išsekęs.
Prezidentas Pakeris vėl 15 minučių kalbėjo apie sekimą Dvasia ir dalijosi Pauliaus mokymais, kad turime kalbėti „ne žodžiais, kurių moko žmogiškoji išmintis, bet tais, kurių moko Šventoji Dvasia“14. Kaip galite įsivaizduoti, buvau visiškai priblokštas, kai jis trečią kartą gavo dvasinį paraginimą pasakyti: „Dabar išklausysime vyresnįjį Kuką.“
Buvau tuščias. Neturėjau, ką pasakyti. Supratau, kad atėjo laikas parodyti didesnį tikėjimą. Lėtai ėjau prie sakyklos, maldaudamas Dievą padėti. Kai priėjau prie mikrofono, Viešpats stebuklingai palaimino mane, kad kažkaip pasakyčiau dar vieną 15 minučių kalbą.15
Pagaliau susirinkimas baigėsi, bet greitai suvokiau, kad po valandos prasidės suaugusiųjų sesija. O, ne! Kaip ir Zoramas, aš nuoširdžiai norėjau pabėgti, bet žinojau, kad, kaip jį pagavo Nefis, mane pagaus prezidentas Pakeris. Suaugusiųjų sesija vyko pagal tą patį modelį. Kalbėjau dar tris kartus. Kitą dieną per bendrą sesiją kalbėjau dar kartą.
Po konferencijos prezidentas Pakeris su meile pasakė: „Kada nors tai pakartokime.“ Myliu prezidentą Boidą K. Pakerį ir dėkoju už viską, ko išmokau.
Žinote, už ką esu dėkingas? Kad nepasidaviau ir nesipriešinau. Jei būčiau pasidavęs savo beviltiškam troškimui pabėgti iš tų susirinkimų, būčiau praleidęs progą sustiprinti savo tikėjimą ir sulaukti meilės bei paramos gausos iš Dangiškojo Tėvo. Sužinojau apie Jo gailestingumą, stebuklingą įgalinančią Jėzaus Kristaus ir Jo Apmokėjimo galią bei galingą Šventosios Dvasios poveikį. Sužinojau, kad, nepaisydamas savo silpnumo16, galiu tarnauti; kai Viešpats su manimi, aš galiu įnešti savo indėlį, jei tik eisiu toliau – su tikėjimu.
Kad ir kokio dydžio, masto ir rimtumo būtų iššūkiai, su kuriais susiduriame gyvenime, visi kartais norime sustoti, palikti, pabėgti ar galbūt pasiduoti. Tačiau tikėjimas savo Gelbėtoju, Jėzumi Kristumi, padeda mums įveikti ryžto praradimą, kad ir su kokiomis kliūtimis susidurtume.
Kaip Gelbėtojas užbaigė Jam duotą darbą, taip Jis turi galią padėti mums užbaigti mums duotą darbą.17 Galime būti palaiminti galimybe toliau judėti pirmyn sandoros keliu, kad ir koks jis būtų akmenuotas, ir galiausiai gauti amžinąjį gyvenimą.18
Kaip sakė pranašas Džozefas Smitas: „Tvirtai stovėkite, jūs Dievo šventieji, išsilaikykite dar truputėlį, ir gyvenimo audra praeis, o jums atlygins tas Dievas, kuriam tarnaujate.“19 Jėzaus Kristaus vardu, amen.