Atjauta
Metinė SI mokymų transliacija, 2021
2021 m. sausio 26 d.
Vertinu tai, ką pasakė brolis Vilkinsonas apie tuos, kurie per šį laiką prarado artimuosius ar kaip kitaip nukentėjo. Noriu, kad žinotumėte, jog tikrai esate mūsų širdyse.
Taip pat padėkosiu už jūsų pastangas didelių pokyčių metu. Jūsų sunkus darbas efektyviai mokyti internetu buvo nepaprastas. Žinau, kad kartais prarasdavote viltį, kai, esant tiek daug trukdžių, savo mokiniams bandydavote padėti išlaikyti susidomėjimą. Tad dėkojame už jūsų atkaklumą. Taip pat dėkojame už jūsų ryžtą prisitaikyti prie kitų reikšmingų pokyčių, tokių kaip naujo mokymo programos kalendoriaus ir skaitymo reikalavimų. Esu labai dėkingas už jūsų didžiulį gebėjimą ir ryžtą visa tai pasitikti su tokiu nepaprastu tikėjimu.
Pokyčių metu yra vienas gebėjimas, gal net Dvasios dovana, kurį, manau, yra svarbu turėti kiekvienam iš mūsų. Jis kyla iš tikėjimo Jėzumi Kristumi. Tai gebėjimas pasikliauti praeities sėkme, laukiant papildomos šviesos, kurios nori suteikti Viešpats. Vyresnysis Džefris R. Holandas apie tai kalbėjo taip:
„Iš praeities galime pasimokyti, bet ne joje gyventi. […] Ir kai išmokstame tai, ką turime išmokti, ir pasiimame iš patyrimų tai, kas geriausia, tada žvelgiame pirmyn ir prisimename, kad tikėjimas visada žvelgia į ateitį. […]
Tikėjimas statomas iš praeities, tačiau niekada nenori joje užsilikti. Tikėjimas kliaunasi tuo, kad Dievas yra numatęs didžių dalykų.“1
Laikydamiesi visko, kas gera iš praeities, turėtume stengtis remtis tomis pastangomis bandydami suprasti, ką Viešpats norėtų, kad darytume toliau. Turėtume būti pasiryžę savęs klausti „ko dar man trūksta?“2 ir stengtis tobulėti – savo žiniomis, požiūriu, charakteriu ir darbu. Tai irgi yra tikėjimo išraiška.
Galbūt dar pamenate, kai daugiau nei prieš penkerius metus vyresnysis Kimas B. Klarkas mums kalbėjo:
„Kad ir kokį dvasingumo lygį dabar turėtume gyvenime, kad ir kokio lygio būtų mūsų tikėjimas Jėzumi Kristumi dabar, kad ir koks galingas būtų mūsų įsipareigojimas ir pasišventimas, kad ir kokio lygio paklusnumą, viltį ar tikrąją meilę turėtume, kad ir kokią profesinių įgūdžių ir gebėjimų aukštumą būtume pasiekę, to nepakaks darbui, laukiančiam ateityje. […]
Viešpats Jėzus Kristus turi mums paruošęs didelį darbą su augančia karta. Tai didesnis darbas, negu kada nors esame darę anksčiau.“3
Esu dėkingas už jūsų atsaką į jo kvietimą. Mačiau, kad daugelis iš jūsų gilinate savo dvasingumą ir įsipareigojimą bei įgūdžius ir gebėjimus. Matome daugybę priežasčių, kodėl tai taip svarbu ir kodėl ateityje ir toliau reikės tobulinti šiuos gebėjimus.
Ar galėčiau pateikti pavyzdį? Pastaruoju metu kalbėjome apie poreikį labiau orientuotis į Kristų ir daugiau dėmesio skirti besimokantiems. Tai nėra tik populiarus posakis ar mokymo technika. Orientuotis į Kristų ir daugiau dėmesio skirti besimokantiems yra lyg taikyti du didžiuosius įsakymus.4 Tai turėtų formuoti mūsų pastangas kviesti dalyvauti daugiau jaunimo ir jaunų suaugusiųjų. Ir tai turėtų formuoti mūsų pastangas didinti savo mokymo galią.
Kai mokydami nuoširdžiai stengiamės taikyti pirmąjį didįjį įsakymą, tai Gelbėtoją minime ne tik pamokos pabaigoje. Naudojamės kiekviena proga liudyti apie Jį ir Jam dėkoti. Rečiau kalbame tiesiog apie Jį, bet dažniau Jį minime kaip savo asmeninį Išpirkėją, kurį pažinome, pamilome ir kuriuo pasitikime.
Kai mokydami nuoširdžiai stengiamės taikyti antrąjį didįjį įsakymą, mes nesitelkime tik į visos medžiagos perteikimą ar tam tikrų mokymo metodų panaudojimą mokiniams įtraukti. Mes telkiamės į pavienius asmenis ir jų poreikius, mes norime padėti jiems eiti amžinojo gyvenimo link. Rečiau matome tiesiog mokinių klasę, bet dažniau matome, kad kiekvienas mokinys yra mylimas Dievo vaikas, turintis dievišką potencialą.
Tai nėra naujos idėjos. Visada norėjome taip daryti. Taigi man kyla klausimas, kaip remdamiesi praeities sėkme galėtume dar efektyviau tai daryti ateityje?
Nors jau kalbėjau šiais klausimais, tikėdamasis toliau remtis daromu gėriu, norėčiau pasidalyti tik viena papildoma mintimi apie kiekvieną iš dviejų šio teiginio pusių, pradėdamas nuo didesnio susitelkimo į Kristų. Stengiausi geriau suprasti, ką tai reiškia ir kaip tai galėtų atrodyti tiek mūsų namuose, tiek ir klasėse. Žinoma, turėtume ir toliau stengtis padėti mokiniams dėmesį telkti į Jėzaus Kristaus titulus, savybes ir pavyzdį.5 Ar galėčiau pasiūlyti papildomą būdą? Man, kaip ir jums, Viešpaties pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas, priminė, kad „skaičiuoti malones yra žymiai geriau nei perskaičiuoti problemas“6. Iš jo sužinojau apie Izraelio sandoros žmonėms skirtus palaiminimus, ir kad jei leisime Dievui nugalėti, tai patirsime išgijimą, rasime atsakymų, įgysime drąsos pasitikti pagundą ir stiprybės įvairiose savo kovose. Prezidentas Nelsonas taip pat sakė, kad mes patys patirsime, jog Dievas yra stebuklų Dievas [žr. Mormono 9:11].7 Taigi, kitas būdas sutelkti dėmesį į Gelbėtoją – tai padėti mokiniams suprasti būdą, kuriuo Jis meilingai ir gailestingai padeda visiems Dangiškojo Tėvo vaikams.
Neseniai dalyvavau virtualioje pamokoje. Ruošdamiesi pamokai mokiniai perskaitė Etero 2:25: „Ir štai, aš paruošiu jus šitam; nes jūs negalite persikelti per šitą didžiąją gelmę, jeigu aš neparuošiu jūsų jūros bangoms.“8 Pamokos dalyviai aptarė šią eilutę ir kaip Viešpats ruošė jareditus kelionei. Viena mokinė papasakojo, kad ji buvo bepatirianti išbandymą, kurį ji apibūdino kaip labiausiai gniuždantį dalyką, kokį jai kada nors teko patirti.
O tada buvo užduotas klausimas, kuris, tikiu, buvo įkvėptas Šventosios Dvasios. Kaip Viešpats tave paruošė šiam išbandymui – dar prieš jam įvykstant? Kokių patyrimų Jis tau parūpino ir ko pamokė, kad dabar galėtumei visu tuo pasinaudoti? Koks nuostabus klausimas, verčiantis susimąstyti, kaip Gelbėtojas pasiekia mus per meilę, net jei tai reikštų mūsų poreikių numatymą. Išbandymus patirianti mokinė kalbėjo apie daugybę būdų, kuriais Viešpats ją ruošė. Ji suprato, kad gali pasiremti tais patyrimais ir pagilinti supratimą bei liudijimą apie tuos principus, apie kuriuos reikėjo žinoti tam, kad būtų galima su dideliu tikėjimu reaguoti į tą išbandymą. Nemažai kitų pamokos dalyvių papasakojo apie tai, kaip Viešpats palaikė juos išbandymuose ir kaip jie sužinojo, kad Jis juos myli ir nori palaiminti.
Jei jūs ir jūsų mokiniai pamatysite, kaip Viešpats laimino iš Raštų mums pažįstamus žmones, galėsite jiems padėti suprasti, kokį vaidmenį Jis šiuo metu atlieka jų gyvenime. Kaip raginama Mormono Knygoje, galime jiems padėti „prisimint[i], koks gailestingas buvo Viešpats žmonių vaikams“9.
Na, o dabar apie antrąją to teiginio dalį: apie poreikį daugiau dėmesio skirti mūsų mokiniams. Gyvename laikais, kuomet daugelis jaunuolių vargsta su neišspręstais klausimais ir jaučiasi sutrikę dėl daugybės pasaulio balsų. Norėdami sumažinti tą triukšmą, jie turi suprasti tikrąją doktriną. Kaip visada, jiems reikia, kad turėtume moralinės drąsos mokyti ir liudyti apie amžinąją tiesą. Taigi, kaip galėtume to laikytis ir tuo remtis, kad patenkintume jų poreikius? Kaip galėtume geriau ne tik mokyti tiesos, bet padėti savo mokiniams jos mokytis?
Vienas iš būdų tai daryti yra panaudoti Kristaus savybę atjausti. Atjauta – tai gebėjimas suprasti kito žmogaus jausmus ir juos atliepti. Tikroji atjauta žmones suartina; ji sužadina ryšius ir padeda žmonėms pajusti, kad jie nėra vieniši. Tai yra labai svarbi bendrumo jausmo kūrimo dalis. Ši savybė – raktas į tai, kaip efektyviai reaguoti į klausimą turintį mokinį ir kaip efektyviai pravesti grupės diskusiją, kurioje daugelis mokinių atidžiai klausytųsi be jokių klausimų.
Tyrimai rodo, kad turintieji tikėjimo sunkumų paprastai nepasitraukia dėl doktrinos. Jie pasitraukia, nes užduoda klausimus paskatinti asmeninės patirties, dėl kurios šias problemas jie gali matyti per tam tikrą prizmę – dažnai per nepritapimo ar per širdgėlos, ar per nepateisintų lūkesčių prizmę. Jei į jų klausimus atsakysime be atjautos, nesuprasdami konteksto, tai galbūt ir nesuteiksime jiems reikalingos pagalbos. Dar blogiau, jei rimtai nežiūrėsime į jų problemas, juos teisime ar patys imsime nuo jų gintis, tai prarasime jų pasitikėjimą ir galimybę jų gyvenime padaryti kokią nors teigiamą įtaką.
Gelbėtojas parodė tobulą pavyzdį, kaip „kalbė[t]i tiesą meilėje“10. Jo bendravimas buvo kupinas atjautos, visuomet pritaikytas individualiems poreikiams ir supratimui. Todėl tie, kurie manė esantys netinkami ar neatitinkantys idealaus mokinio sampratos, vis tiek galėjo jausti Jo meilę ir Jis traukė juos. Jie suvokė, kad jiems Jo reikia.
Dar vienas nuostabus pavyzdys ateina iš šių metų Doktrinos ir Sandorų studijavimo. 88 skyriuje užrašyti su Pranašų mokykla susiję Viešpaties nurodymai. Mokytojas turėdavo atvykti dar prieš pradedant rinktis mokiniams, pasiruošti pats ir paruošti klasę. Jam taip pat buvo nurodyta mokinius pasveikinti tokiais žodžiais:
„Aš sveikinu [jus] Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, ženklan, arba atminimui, nesibaigiančios sandoros, pagal kurią aš priimu [jus] bendrystėn, tvirtai, nepajudinamai ir neatšaukiamai apsisprendęs būti [jūsų] draugas ir brolis per Dievo malonę meilės raiščiais, vaikščioti pagal visus Dievo įsakymus nepriekaištingai, su dėkingumu, per amžių amžius.“11
Nors taip pradėti kiekvieną seminarijos ar instituto pamoką dabar būtų netinkama, tačiau toks pasveikinimas yra labai pamokantis ir kupinas prasmės. Kaip paklausė sesuo Virginija Pyrs: „Ar galite įsivaizduoti mokymosi aplinką, kuri būtų grindžiama tokiu abipusiu meilės patvirtinimu ir pasišventimu tarp jūsų ir jūsų bendramokslių? Ar galite įsivaizduoti, kokie saugūs jie galėdavo pasijusti ir kiek energijos tai suteikdavo, kuri antraip būtų panaudota ne mokymuisi, augimui ir keitimuisi, o gynimuisi ar saugojimuisi? Ar galite įsivaizduoti, kaip stipriai toje klasėje turėjo būti jaučiama Šventoji Dvasia, kurios veikiamas kiekvienas mokinys turėjo prisiekti būti draugu ir broliu per Dievo malonę meilės raiščiais?“12
Tik pagalvokite, kaip tai pakeistų mūsų pamokas ir palaimintų pavienius mokinius. Pavyzdžiui, įsivaizduokime vaikiną, vardu Aleksas, klausiantį: „Ką daryti, jei sutinku ne su visomis Bažnyčios taisyklėmis?“ Kaip atsakytumėte jam parodydami meilę ir atjautą? Žinoma, jam reikėtų suprasti pranašų vaidmenį ir kodėl svarbus paklusnumas. Tačiau tai galbūt nebūtų pats vertingiausias greitas atsakymas, galbūt net ir ne visai pakankamas žmogui, kurį nuoširdžiai toks klausimas kamuoja. Prieš pateikiant atsakymą ar prieš diskusijos pravedimą mums būtų labai pravartu pirmiausia bandyti suprasti klausiantį asmenį arba diskusijoje dalyvaujančią grupę. Taigi, jei turėtumėte progą nuoširdžiai pasikalbėti su Aleksu, ką dar turėtumėte žinoti ir ko dar jam reikėtų iš jūsų?
Pirmiausia galėtume klausytis ir melsti gebėjimo įsijausti į jo padėtį ir pabandyti įsivaizduoti, ką jis jaučia. Aleksas šį klausimą greičiausiai užduoda ne tam, kad tiesiog pamankštintume savo smegenis ar tiesiog norėdamas suprasti doktriną. Aleksas klausia dėl tam tikros patirties. Toji jo patirtis ir santykiai buvo tiek teigiami, tiek ir nelabai teigiami. Kalbant konkrečiai apie šį atvejį, eidamas į bažnyčią ir institutą Aleksas jaučiasi lyg balta varna. Evangelinių diskusijų metu jis turi kitokią nuomonę nei kiti kalbantieji. Jam kyla klausimas, ar kas nors kitas irgi turi tokią pačią nuomonę, – bet, rodos, niekas kitas neužduoda jam asmeniškai kylančių klausimų. Dėl tokių potyrių bažnyčioje jis ėmė jaustis vienišas. O kai bandydavo paaiškinti savo nuomonę, jis pasijusdavo neišgirstas arba nesuprastas. Kartą mokytojas net davė pastabą apie jo barzdą. Vėliau, vienas jo bendramokslis gana paviršutiniškai pažvelgė į vieną problemą, kuri Aleksui buvo labai aktuali. Jis ėmė jaustis teisiamas, o kartais jam net kildavo pyktis.
Tačiau yra dar vienas su Aleksu susijęs dalykas, kurį turite žinoti ir atminti. Jis vis dar čia. Jis atėjo į pamoką. Jis ateina, nes myli Evangeliją ir Bažnyčią. Jis bando laikytis tikėjimo ir elgtis teisiai. Iš viso to, ką girdėjo ir patyrė Bažnyčioje, jis dar bando suprasti, kas yra tikroji doktrina, o kas – kultūrinė norma ar net netikslumai, kuriuos perdavė gero linkintys nariai. Taip įsitraukęs į emocinę kovą Jis stengiasi pažinti Viešpaties valią. Kaip galėsime visiškai suprasti Aleksą, jei į jį neįsiklausysime ir nebandysime atjausti? Taigi, geriau pažinę Aleksą suvokiate, kad iš tikrųjų jis klausia ne apie Bažnyčios taisykles. Jis neklausia „Ar Bažnyčia yra tikra?“ Jis nori žinoti „Ar Bažnyčia yra gera?“ „Ar joje yra vietos man?“ ir „Kaip man joje pritapti, kai, rodos, esu vienintelis, kuriam kyla abejonės ir klausimai?“
Galite Aleksui padėti apmąstyti jo klausimus ir juos performuluoti iš amžinosios perspektyvos. Kad gautume atsakymų iš Tėvo Danguje, kartais reikia teisingai užduoti klausimą. Tačiau per adekvačią meilę ir atjautą galėsite ne tik jį suprasti ir suvokti jo klausimo kontekstą, bet ir deramai jį palaikyti ir nukreipti. Tai nėra lengva ir net gali šiek tiek bauginti. Neprašau jūsų tobulai pravesti kiekvieną diskusiją ar tobulai atsakyti į kiekvieną klausimą. Teprašau įsiklausyti, atjausti ir padėti jiems pajusti Dangiškojo Tėvo meilę. Ar galite įsivaizduoti, kokie saugūs Aleksas ir jo bendraklasiai jaustųsi ir kiek energijos tai suteiktų, kuri antraip būtų panaudota ne mokymuisi, augimui ir keitimuisi, o gynimuisi ar saugojimuisi? Ar galite įsivaizduoti, kaip stipriai klasėje būtų jaučiama Šventoji Dvasia, draugystės ir meilės raiščių galia?
Ar prisimenate vyresniojo Deilo Dž. Renlando praeitoje visuotinėje konferencijoje duotą patarimą? Jis pasakojo apie vieną pacientą, kuris jau anksčiau buvo ne kartą hospitalizuotas ir gydytas nuo alkoholio sukeltos ligos. Dar besimokanti gydytoja pasakė, kad būtų nesąžininga, jei ji turėtų daugybę valandų slaugyti pacientą, kuris pats sau sukėlė sveikatos problemų.
Vyresnysis Renlandas išgirdo kaip į tai sureagavo kitas gydytojas: „Gydytoja tapote, kad rūpintumėtės žmonėmis ir stengtumėtės juos išgydyti. Gydytoja tapote ne tam, kad juos teistumėte. Jei nesuprantate šio skirtumo, neturite teisės mokytis šioje įstaigoje.“13
Jūs ir aš Jėzaus Kristaus Evangelijos mokytojais tapome ne tam, kad teistume mokinius. Tapome mokytojais, nes norime juos nukreipti į Didįjį Gelbėtoją. Teisti gali tik Jėzus Kristus ir Jis vienintelis gali išgydyti. Tik kasdien skirdami dėmesį Jam, Jo pavyzdžiui, Jo mokymams ir Jo pažadams galėsime jiems padėti atrasti reikalingą išgijimą ir kryptį. Kad ir kaip keistųsi mūsų mokymo metodika ar bendravimas su mokiniais, viena niekada nesikeis. Vienintelis svarbiausias būdas, kaip galime padėti stiprinti augančios kartos tikėjimą, – tai mokyti ir patiems mokytis kuo labiau orientuotis į Jėzų Kristų, padedant jiems pažinti Jį, mokytis iš Jo ir sąmoningai stengtis tapti tokiems kaip Jis. O jei prie savo liepsnojančio liudijimo dar pridėsite meilės mokiniams, tai visai nesudėtingai gebėsite jiems paaiškinti Jo mokymus, Jo Apmokėjimą ir kaip tuo pasikliauti, o taip pat – kaip jie galėtų gauti Jo pažadėtuosius palaiminimus. Jėzaus Kristaus vardu, amen.
O dabar norėčiau prisijungti prie brolio Bigelou ir brolio Smito.