Pokyčių palikimas Bažnyčios švietimo sistemoje
Metinė SI mokymų transliacija, 2021
2021 m. sausio 19 d., antradienis
Esu dėkingas už jus ir dabar man malonu kelias minutes praleisti su jumis. Esu dėkingas Čadui ir jo talentingai, atsidavusiai komandai, kuri taip uoliai darbuojasi, kad padėtų vykti šiam Viešpaties darbui. Tikra palaima šiandien mums turėti seserį Džiną B. Bingam, ir nekantrauju pasiklausyti jos pranešimo. Ji yra stipri ir įkvepianti vadovė, tad esame dėkingi, kad ji tarnauja Bažnyčios Švietimo taryboje.
Galvodamas apie svarbius pokyčius seminarijose ir religijos institutuose (SI) mąsčiau ir apie pokyčius per visą švietimo Bažnyčioje istoriją. Anądien pokyčius Bažnyčios švietime netgi palyginau su pokyčiais savo paties šeimos istorijoje. Mano motinos tėvai prie Bažnyčios Šveicarijoje prisijungė dar būdami jauni suaugusieji, taigi toje mano šeimos pusėje mano mamos karta buvo pirmoji, susidūrusi su Bažnyčios švietimu. O kai kurie mano tėvo protėviai Bažnyčios nariai buvo dar anksčiau šiame Evangelijos laikotarpyje. Leiskite man jus supažindinti su pagrindine informacija apie kai kuriuos iš tų protėvių ir taip pat paminėti, kaip jų laikais veikė Bažnyčios švietimas. Keliaudami laiko juosta pamatysite tam tikrų pokyčių, keli iš jų bus net labai dideli.
Sara Džeinė Eindžel, mano pro-prosenelė, vaikystę praleido Kertlande, Misūryje ir Navū. 1848-aisiais, būdama 14-os, ji atvyko į Solt Leiko slėnį ir mokėsi įvairiausiose tuomet veikusiose bendruomeninėse mokyklose.
Džarvis Džonsonas, kuris vėliau vedė Sarą, paauglystę praleido Navū. Tad mokslo ragavo vienoje iš kelių tuo metu mieste veikusių mokyklų. Šventiesiems išvykus iš Navū ir patraukus į vakarus, jis, būdamas 17-os, užsirašė į Mormonų batalioną. Saros ir Džarvio paauglystės ir jaunystės metais Bažnyčia ir keli jų bendruomenėse buvę asmenys teikė švietimo paslaugas, tačiau tuo metu dar nebuvo šiandien mums žinomos Bažnyčios švietimo sistemos.
Saros ir Džarvio sūnus Raisas yra mano prosenelis. Jis užaugo Jutoje ir lankė mokyklą miestelyje, pavadinimu Hanivilis. Tame pačiame pastate vykdavo ir pamokos, ir pamaldos. Šarlotė, kuri vėliau ištekėjo už Raiso, mokyklą lankė netoliese esančiame Kols Forte, nedideliame akmeniniame pastate. XIX a. 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose jiedu dar buvo paaugliai, kai po kelių metų Bažnyčia atvėrė didžiąją dalį savo akademijų. Kadangi nuo XIX a. 9-ojo dešimtmečio vis daugiau mokyklų miesteliuose buvo suvalstybintos, šiose mokyklose nebebuvo leista mokyti religijos. Todėl atsirado Bažnyčios valdomos akademijos, bet Raisas ir Šarlotė jau buvo baigę savo mokyklas.
Raisas užrašė prisiminimus apie tai, kaip pasipiršo Šarlotei, kurią jis tiesiog vadindavo Lote. Jis sakė:
„Kai pirmą kartą pamačiau Lotę, ji važiavo prekybiniu vežimu. Jos tėvas iš to vežimo prekiaudavo šalia savo namų. Ji atrodė tarsi gėlelė. Vėliau ją pamačiau šokiuose, po kurių ėmėme susitikinėti vis dažniau, kol galiausiai jai pasipiršau. Ji atsakė: „Bet aš tau nepatinku.“ Atsakiau: „Patinki.“ Susižadėję išbuvome tris mėnesius.“1
Esu tikras, kad iš Raiso nebūtų išėjęs geras romantiškų dialogų rašytojas, tačiau Šarlotė vistiek už jo ištekėjo ir jie susilaukė 12-os vaikų.
Vienas iš tų 12-os vaikų, Alfalas, kurį tiesiog vadino „Alfu“, yra mano senelis, kuris Logane, Jutoje, studijavo Brigamo Jango koledže. Mano močiutė vardu Blanše taip pat studijavo Brigamo Jango koledže – vienoje iš pirmųjų Bažnyčios akademijų. Tuomet, kai jiedu studijavo, tas koledžas buvo lyg vidurinės mokyklos paskutinių metų ir pirmųjų universiteto metų junginys. Šiose akademijose studentai mokėsi tiek pasaulietinių dalykų, tiek religinių, o taip pat turėjo pačių įvairiausių užsiėmimų. Mano senelis žaidė beisbolo ir krepšinio komandose, o močiutė buvo šuolininkė su kartimi.
Pirmoji suderinto laiko seminarija prasidėjo Solt Leik Sityje 1912 metais, o iš ten ši programa ėmė plisti į kitus miestus. Pamačius, kad šios seminarijos duoda gerą religinį pagrindą valstybinėse mokyklose besimokantiems mokiniams, Bažnyčia priėmė sprendimą atsisakyti daugumos akademijų, įskaitant Brigamo Jango koledžą. Dėl šios priežasties vėlesnė mano šeimos karta jau lankė valstybines mokyklas ir seminariją.
Vienas iš Alfo ir Blanše sūnų, Veras, yra mano tėvas. Savo seminarijos mokytojus jis prisiminė visą gyvenimą. Mano mama Vinifred taip pat lankė vidurinę mokyklą bei seminariją ir taip pat galėjo prisiminti savo mokytojus.
1926 m. Moskau mieste, Aidahe, prasidėjo religijos instituto programa, o 1928 m. Logane, Jutoje, buvo įkurtas antrasis institutas. Abu mano tėvai XX a. 5-e dešimtmetyje studijavo dabartiniame Jutos Steit universitete Logane. Tuo metu instituto programa jau buvo gerai įsitvirtinusi Logane, o mano tėvai pirmą kartą susitiko vienoje instituto veikloje. Jiedu galiausiai susituokė, o po vestuvių Logano Jutos šventykloje savo vestuvių vakarėlį surengė instituto pastate.
Aš pats užaugau Logane, Jutoje, ir lankiau tą pačią vidurinę mokyklą bei seminariją, kaip ir mano mama. Ta vidurinė mokykla iš tikrųjų anksčiau buvo Brigamo Jango koledžas. Vieną mokslo metų dalį praleidau Montiselo mieste, Jutos valstijoje, ir lankiau tą pačią seminarijos klasę kaip ir nuostabiausia mergina, metais jaunesnė už mane. Jos vardas buvo Džilė. Tiesą sakant, jos vardas vis dar yra Džilė; ir nors nesu tikras, ar romantiškuose pokalbiuose man sekėsi geriau nei mano proseneliui Raisui, tačiau už manęs ji vis dėlto ištekėjo.
Seminariją lankiau XX a. 7-o dešimtmečio pabaigoje ir 8-o dešimtmečio pradžioje. Būtent tuo metu pagal seminarijos ir instituto programas buvo pradėta mokyti ir kitose pasaulio šalyse. Kadangi jau buvo turėta patirties su ankstyvo ryto seminarijos klasėmis, o taip pat buvo eksperimentuojama su seminarijos studijomis iš namų, visa tai prisidėjo prie programos plėtimosi visame pasaulyje. Seminarijoms ir religijos institutams tai buvo iššūkių kupini laikai. Suderinto laiko seminarijos programas ir universitetuose vykstančias religijos instituto paskaitas teko pritaikyti pačioms įvairiausioms aplinkybėms visame pasaulyje. Tomis ankstyvosiomis dienomis jie turėjo įveikti milžiniškus vertimo ir spausdinimo iššūkius.
Tiesą sakant, kai 1970 m. pradžioje buvau misionieriumi Norvegijoje, seminarija ten prasidėjo mano atvykimo į misiją metais. Pamenu, kai padėjau vienam vaikinui, Tomui Rujui, kuris seminarijos pamokose dalyvavo iš namų – to dar nebuvau matęs. Tąkart pirmą kartą supratau, kad seminarija gali būti kitokia nei eilinė pamoka seminarijos pastate šalia vidurinės mokyklos.
O dabar nuo savo protėvių pereisiu prie savo ainijos. Mūsų vaikai lankė suderinto laiko seminarijos pamokas, išskyrus du vaikus, kurie, kuomet vykdėme pavedimą Čilėje, seminariją lankė anksti rytais. Nuo to laiko, kai mudu su Džile patys lankėme seminariją, mokymo programa pasikeitė. Kai buvau jaunas seminarijos mokytojas, iš Raštų buvo pradėta mokyti nuosekliai. Buvo šioks toks iššūkis bandant suprasti, kaip geriausia mokyti tokiu būdu. Tai nebuvo automatinis pokytis. Tačiau rezultatai buvo kaip tik tai, ko reikėjo tai mokomai kartai. Jie geriau susipažino su Raštais, todėl Raštai jiems natūraliai darė didesnę įtaką ir stiprino pasitikėjimą jais. Turime keletą garso įrašų, darytų su mano tėvais, likus keliems metams iki jų mirties; mano mama kalbėjo apie jos pastebėtą skirtumą.
Pasiklausykite jos komentarų:
„Seminarijoje mūsų nemokė taip gerai, kaip moko vaikus dabar, ir neturėjome įpročio skaityti Raštus, kaip jie skaito dabar. Mano mama turėjo knygeles Šventųjų Raštų pasakojimai ir jas skaitė. Bet nepamenu, kad skaitytume Raštus. Mūsų vaikai, o gal net ir vaikaičiai, turi stipresnį liudijimą, nes jie labiau supranta evangeliją; jie turi ir pradeda ją skaityti būdami gerokai jaunesni ir iš tiesų skaito Raštus. Manau, kad tai jiems pridėjo tokios stiprybės.“2
Vieni mano anūkai dabar yra seminarijos amžiaus, o kiti, vyresni, – instituto. Jie dabar mato tokius SI pokyčius, kaip seminarijos mokymo programos derinimas su Ateik ir sek paskui mane studijavimu namuose. Dėl dabartinės pandemijos turėjome daug ko išmokti apie pamokų medžiagos dėstymą nuotoliniu būdu. Džiaugiuosi dėl jūsų visų, kartu įgyvendinančių tokius pakeitimus, kurie bus tinkamiausi augančiosios kartos „aplinkybėms“.3 O dar labiau džiaugiuosi dėl to, kad toji augančioji karta yra mūsų anūkai.
Reikšmingi pakeitimai dažniausiai nėra lengvi. Kartais tikslas yra aiškus, tačiau jo įgyvendinimas gali tapti tikru iššūkiu. Prisiminkime Mozijo sūnus. Jie turėjo aiškų siekį: „kad išgelbėjimas būtų skelbiamas kiekvienam kūriniui“4 ir „kad galbūt [jie galės] išgelbėti keletą […] sielų“5. Lengva susitelkti vien į stebuklingą sėkmę ir pamiršti, kiek iššūkių buvo įveikta. Jie išbandė viską. Įgyvendinti savo siekį jie stengėsi ištisus 14 metų, per kuriuos kentė visokius nepriteklius; jie mokė gatvėse, namuose, šventyklose ir sinagogose; jie buvo išmetami lauk, išjuokiami, apspjaudomi ir mušami, apmėtomi akmenimis, surišami ir įmetami į kalėjimą.6 Tačiau jie neatlyžo, toliau siekė savo tikslo ir iš Viešpaties gavo stiprybės savo misijai įvykdyti.
Neseniai vėl skaičiau apie tuometinio vyresniojo Raselo M. Nelsono potyrius Europoje, konkrečiai Rytų Europoje. Už tą pasaulio dalį jis buvo atsakingas nuo 1985-ųjų iki 1990-ųjų. Tuo metu jis tarnavo Dvylikos Apaštalų Kvorume. 1985-aisiais, kuomet jam buvo pavesta rūpintis Europa ir Afrika, jam buvo duota ypatinga užduotis Rytų Europos tautas (kurios tuo metu buvo po komunizmo jungu) atverti Evangelijos skelbimui.7 Toji užduotis buvo duota likus keturiems metams iki Berlyno sienos griūties ir likus šešeriems metams iki oficialios Tarybų Sąjungos pabaigos.
Vyresniojo Nelsono tikslas buvo aiškus, tačiau užduotis buvo labai sudėtinga. Šiai ypatingai užduočiai atlikti jis dėjo savo didžiausias pastangas. „Buvusioje TSRS jis lankėsi dvidešimt septynis kartus, o […] kitose Rytų bloko šalyse lankėsi net keliasdešimt kartų.“8 Savo knygoje Įžvalgos iš pranašo gyvenimo. Raselas M. Nelsonas Šeri Dju jo darbą aprašė taip:
„Jo niekas nepageidavo ir buvo retai laukiamas. Daugelis vyriausybės vadovų net nesiteikdavo susitikti su žmogumi, kuris išpažino tikėjimą Dievu. Laikui bėgant vienos jo pastangos žlugdavo, o kitos, kam nors padedant, būdavo įgyvendinamos; vienu atveju su juo būdavo elgiamasi blogai, bet kitu atveju – gerai; jį sekė slaptoji policija, tačiau vėliau, geriau susipažinus su tam tikrais pareigūnais, jis buvo laukiamas kaip draugas; vienur į jį žvelgė įtariai, kitur – prašydavo pakonsultuoti medicinos klausimais. Vienos kelionės atrodydavo visiškai bevaisės, tačiau kitų kelionių metu atsiverdavo tokios durys, kurių atverti jis nė nesitikėjo ar neplanavo.“9
„Kai vyresnysis Nelsonas buvo atšauktas iš tarnavimo Europoje, jis ir vyresnysis Ouksas, kuris perėmė vyresniojo Nelsono užduotį, pateikė ataskaitą Bažnyčios prezidentui Ezrai Taftui Bensonui, kad Bažnyčia dabar yra įkurta kiekvienoje Rytų Europos šalyje.“10 Apie prezidento Nelsono potyrius toliau sesuo Dju rašo:
„Kai vėliau jo pasiteiravo, ko jis pasimokė iš užduoties Rytų Europos šalis atverti Evangelijos skelbimui, ypač atsižvelgiant į daugybę stabdžių ir startų, neįvykusius susitikimus, sėkmes ir nesėkmes, vyresnysis Nelsonas tiesiog atsakė: „Viešpačiui patinka pastangos. Mozei jis galėjo pasakyti: „Susitiksime pusiaukelėje.“ Tačiau Mozė turėjo vienas kilti į Sinajaus kalno viršūnę. Iš Mozės, Jozuės ir Džozefo Smito bei visų vėlesnių Bažnyčios prezidentų Jam tereikėjo pastangų. […] Ar esate pasiryžę nuveikti labai sudėtingus darbus? Jis jums padės, tik parodykite ryžtą atlikti savąją dalį.“11
Teisios vyresniojo Nelsono pastangos labai prisidėjo prie reikšmingų pokyčių, lėmusių tai, kad Evangelija tapo prieinama milijonams Dievo vaikų.
Stebuklams reikia sunkaus darbo. Jei norime kokių nors stebuklų, turime įdėti milžiniškų pastangų.
Kartais, kad padarytume būtinus pokyčius, reikia laiko suvokti visą savo įdėtų didelių pastangų rezultatą. Tam tikrais atvejais galbūt net nepamatysime visų savo ir Viešpaties įdėtų pastangų vaisių. Tačiau judėti pirmyn yra labai svarbu, tad galime ir stengsimės daryti tuos pokyčius, palaiminsiančius gyvenimą tų, kuriems tarnaujame. Tai taip pat kloja pamatus ateities kartai – mūsų proanūkiams. Mudu su Džile jų dar neturime, tačiau greitai jie pradės keliauti čia į žemę ir net nepastebėsime, kaip jie atsidurs jūsų pamokose.
SI siekis yra aiškus – jis nepasikeitė. Mes stengsimės palaiminti šiuos jaunuolius ir padėti jiems „suprasti Jėzaus Kristaus mokymus bei Apmokėjimą ir pasikliauti jais; padėti išlikti vertiems šventyklos palaiminimų; pasiruošti patiems ir paruošti savo šeimas bei aplinkinius amžinajam gyvenimui su savo Tėvu danguje“12. Būtent dėl šios priežasties mes ir nevengiame keisti savo programų, tobulinti mokymo metodų, įvesti naujovių institute ir kitaip tobulėti. Kadangi mylime jaunuolius, tai ryžtamės stropiai darbuotis, išbandyti naujoves ir prašyti Viešpaties nukreipimo bei stiprybės visose savo pastangose.
Telaimina jus Viešpats ne tik jūsų pastangose laiminti augančios kartos gyvenimą, bet ir jūsų asmeniniuose iššūkiuose. Myliu jus ir liudiju apie Dangiškąjį Tėvą ir Jo Sūnų, Jėzų Kristų. Jie gyvena.
Jėzaus Kristaus vardu, amen.