Tiesos mokymas meilės kalba
Metinė SI mokymų transliacija, 2021
2021 m. sausio 19 d., antradienis
Seserys ir broliai, tai buvo nuostabi galimybė klausytis ir mokytis! Nežinau, kiek jūsų prisijungė prie susirinkimo, bet galiu pareikšti savo gilų dėkingumą kiekvienam iš jūsų, beveik 56 000 pašauktų seminarijos ir instituto mokytojų, ir jums, daugiau nei 2 200 BŠS dirbančiųjų, mokančių šią labai svarbią grupę – augančiąją kartą! Dėl jūsų atsidavusios tarnystės ir didvyriškų pastangų daugybė mūsų brangaus jaunimo ir jaunų suaugusiųjų yra ištikimi tikėjime ir lieka sandoros kelyje. Jūsų dvasiniai nurodymai ir patirtis yra labai svarbūs stiprinant jų liudijimus. Ypatingą pripažinimą ir plojimus skiriu jums, nepripažinti didvyriai – šių mokytojų sutuoktiniai. Be jūsų nuolatinės emocinės, dvasinės ir buitinės paramos šis darbas nebūtų sėkmingas. Taigi, labai ačiū kiekvienam iš jūsų, iš visos visos širdies!
Prasidėjus naujiems metams, kurie, tikimės, leis įkvėpti optimizmo, o gal tik su palengvėjimu atsidusti po praėjusiųjų, naudinga iš naujo pažvelgti į tai, ką darome. Žinoma, mes visi norime profesionaliai atlikti savo darbą, bet labiausiai trokštame teigiamai pakeisti savo mokinių gyvenimą.
Dirbdami su augančia karta, norite padėti mokiniams suprasti jų dievišką kilmę, jų tikslą mirtingame gyvenime ir kuo jie gali tapti. Jūsų giliausias noras yra padėti jiems išnaudoti savo dieviškąjį potencialą. Oficialiai nurodytas Seminarijų ir institutų tikslas yra padėti mokiniams mokytis apie Jėzaus Kristaus mokymus bei Apmokėjimą, jais pasikliauti ir paruošti mokinius kunigystės apeigoms šventykloje ir amžinajam gyvenimui. Siekdami tų tikslų, jūs juos apginkluojate nuo „priešo […] ugnin[ių] strėl[ių]“1 ir stiprinate juos ruošdami būti ištikimais pastarųjų dienų šventaisiais, laukiančiais Gelbėtojo atėjimo. Jūs padedate jiems pasirengti būsimiems vaidmenims šeimoje, Bažnyčioje ir bendruomenėje, kad būtų dorais vadovais ir gerais pavyzdžiais.
Svarstydama, kokios temos gali būti naudingos šiandien, pagalvojau, koks didžiulis palaiminimas, kad seminarijos programa yra suderinta su Ateik ir sek paskui mane, ir kaip tai gali sustiprinti jaunimą ir jų šeimas. Galvojau apie jaunus suaugusiuosius, gyvenančius toli nuo namų, ir apie tai, kaip jiems gali būti taikomas „į namus orientuotas“ Instituto Evangelijos studijų metodas. Galvojau apie būdus, kaip mokymus pritaikyti jaunimui ir jauniems suaugusiesiems. Apsvarsčiusi padariau išvadą, kad ieškodami apreiškimo ir konsultuodamiesi su kitais mokytojais bei administratoriais, galite rasti būdus, kaip įgyvendinti tuos „kaip“.
O dabar norėčiau sutelkti dėmesį į keletą principų. Principai, kuriuos norėčiau aptarti, yra iš kategorijos „ką norėčiau, kad aš būčiau žinojusi būdama seminarijos mokytoja“. Šešerius metus dirbti ankstyvo ryto seminarijos mokytoja buvo puiki proga ir palaima. Skyriuje, kuriame mokiau, buvo didelis būrys mokinių iš 10 skirtingų mokyklų. Jie buvo teritoriškai išsibarstę, bet susivieniję bendrystėje. Norėčiau pasakyti, kad buvau puiki mokytoja, bet galiu pasakyti tik tiek, kad per tuos metus išmokau keletą dalykų ir norėčiau pasidalyti dviem iš jų.
Pirmasis principas, kurio išmokau, yra duoti mokiniams dvasinės „mėsos“. Šių pastarųjų dienų jaunimui ir jauniems suaugusiesiems reikia dvasinės „mėsos“ mokant juos Evangelijos, kad jie galėtų atsakyti į iškylančius sunkius klausimus ir kad tai padėtų jiems atlaikyti spaudimą, kuris gali išvesti juos iš sandoros kelio. Jie gali tai atlaikyti. Jiems to reikia! Turime skirti laiko melstis ir pasiruošti – ne tik atrinkti medžiagą pamokoms, bet ir skirti laiko mokiniams pažinti, kad galėtume suprasti, ko jiems reikia, ir tada žinoti, ką naudoti iš to, ką paruošėme. Galime pritaikyti mokymą: „Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote.“2 Leiskite pateikti kelis pavyzdžius.
Kai paauglystėje lankiau seminariją rytinėje JAV dalyje, apylinkės nariai gyveno išsibarstę didelėje geografinėje vietovėje. Didelėje vidurinėje mokykloje, kurią lankiau, be mano seserų, buvo tik du kiti Bažnyčios nariai. Visuomenėje buvo stipri neigiama įtaka. Tai buvo audringų ir žmones skaldančių įvykių laikas, įskaitant neramumus mieste, kuriuos dar labiau aštrino konfliktai su valdžios atstovais, išplitusios rasių riaušės, karai kitoje žemės rutulio pusėje ir antikariniai protestai pas mus. „Laisvos meilės“ gyvenimo būdas, liberalus marihuanos vartojimas ir protą veikiantys vaistai sukūrė aplinką, kurioje šlovinamas individualizmas ir atsisakoma moralinių normų. Politinės žmogžudystės ir dideli nuomonių skirtumai, kaip valdžia turėtų veikti, žmones suskaldė į aršiai konkuruojančias nuomonių stovyklas. Neramus dešimtmetis pagaliau baigėsi gera naujiena, kai pirmasis žmogus nusileido ant mėnulio.3 Ar kas nors iš to primena socialinę aplinką, su kuria šiandien susiduria mūsų jaunimas ir jauni suaugusieji?
Man vidurinė mokykla pradėjo atradimų ir pasirinkimų etapą platesniame pasaulyje nei mano namai ir šeima. Susidūriau su daugybe pasaulietiškų filosofijų ir pradėjau abejoti visko, ko vaikystėje mokė mano ištikimi tėvai ir Bažnyčios mokytojai, tikrumu. Pirmoji mano seminarijos mokytoja buvo sesuo Tomander, žilaplaukė rimta moteris, turinti didžiulę patirtį Bažnyčioje ir tvirtą Evangelijos liudijimą. Ji iškėlė iššūkį tais metais perskaityti visą Mormono Knygą ir kiekvieną dieną pasiruošti aptarti tai, ką skaitėme.
Skatinantis mąstyti, įkvėptas sesers Tomander doktrinos mokymas labai paveikė mano liudijimą. Be jokios abejonės žinojau, kad ji žino, jog Bažnyčia yra tikra, nes ji buvo gerai pasirengusi aiškiais būdais paaiškinti mūsų skaitomas eilutes ir liudijo apie tas tiesas. Buvo akivaizdu, kad ji skyrė laiko ruoštis pasidalyti tuo, kas, jos manymu, bus veiksmingiausia. Nepamenu nei žaidimų, nei vakarėlių, nei skanėstų, bet pamenu dvasinius iššūkius ir kad buvau dvasiškai pakylėta ir kasdien dvasiškai pamaitinta. Ne kiekviena pamoka buvo labai įkvepianti ir įdomi, bet kiekviena diena buvo patvirtinanti ir nuraminanti, nes ji kantriai ir padrąsindama atsakydavo į mokinių užduotus nuoširdžius klausimus. Jos tiesmukas kvietimas ir dideli lūkesčiai nepamatuojamai pakeitė mano gyvenimą. Sesuo Tomander yra toks žmogus, kurį noriu sutikti ir padėkoti, kai būsiu kitoje uždangos pusėje!
Tuos metus lyginu su kitais, praleistais ankstesnėje klasėje. Seminarijos mokytojas buvo linksmas ir draugiškas, tačiau keista, kad iš tiesų jaučiau mažai tikro ryšio. Savaitės prabėgo jam mokant pagal programą labai atsainiai. Buvo akivaizdu, kad mokiniai į jį žiūrėjo nerimtai – vyresnės merginos, sėdinčios galinėje eilėje, blizgindavo nagus, o berniukai vienas kitam krėsdavo išdaigas, ir mes visi pramogaudavome siuntinėdami vienas kitam raštelius. Nors buvome visiškai tikri, kad jis turėjo liudijimą apie Evangeliją, nes buvo grįžęs misionierius, išmokome neužduoti doktrininių klausimų, nes jo atsakymai dažnai buvo atsainūs ar migloti ir nebuvome tikri, ar jis galėtų ar norėtų į juos atsakyti. Socialiai seminarija atliko svarbų vaidmenį, tačiau tai nebuvo dvasinė patirtis.
Žinote Pauliaus klausimą, užrašytą 1 Korintiečiams: „Jeigu trimitas duotų neaiškų garsą, kas rengtųsi į mūšį?“4 Mes, kaip augančios kartos Evangelijos mokytojai, turime skambėti kaip „aiškų garsą“ skleidžiantis trimitas. Senojo Testamento laikais vietoje trimito buvo šofaras, avino ragas, turintis paprastą, su niekuo nesupainiojamą garsą. Jis buvo naudojamas kviesti Viešpaties tautą rinktis į pamaldas, perspėti apie gresiantį pavojų ir duoti nurodymus karo metu. Senovės mūšiuose karo triukšmas ir klegesys kėlė chaosą. Jei vadovas negalėtų aiškiai bendrauti su kariuomene, kariuomenė tikrai pralaimėtų. Taigi buvo sukurtas instrumentas, kuris skleidė „aiškų garsą“. Kiekvienas karys buvo mokomas atpažinti garsą, todėl net ir sumaišties akimirkomis kiekvienas žinojo, ar žengti pirmyn, ar trauktis, pulti kairįjį ar dešinįjį flangą.5
Man sesuo Tomander buvo tas trimitas. Turime būti tas trimitas, tas patikimas amžinos tiesos užtikrinimo balsas greitai judančių, nuolat kintančių pasaulio vertybių pasaulyje. Turime sakyti savo mokiniams tiesą ir padėti jiems suprasti, kas ir kodėl. Mes galime tai daryti „su švelnumu ir romumu“6, bet privalome tai padaryti. Kaip tai perfrazavo vienas seminarijos mokytojas: „Mes netrimituojame žmogui į ausį ir nekalbame nediskretiškai. Kvietimas turi būti malonus, bet tvirtas ir skambėti aiškiai.“7 Pati mokydama seminarijoje sužinojau, kad tikrai jaunimas mėgavosi smagia mokymosi veikla ir jautė poreikį socialiam bendravimui su bendraamžiais, tačiau taip pat troško tikrų atsakymų į Evangelijos klausimus ir praktinių idėjų, kaip Evangelijos principus taikyti gyvenime.
Antrasis principas, kuris man pasirodė būtinas, yra bendravimas su nuoširdžiu rūpesčiu. Kaip užmegzti ryšį su mokiniais tinkamais ir prasmingais būdais? Kalba tikrai gali būti svarbi. Pavyzdžiui, jei bandysiu kalbėti kekčių kalba su mokiniais, kurie supranta tik tagalų kalbą, man nepavyks perteikti žinios. Laimei, yra dvi visuotinės kalbos, kurias supranta visas jaunimas ir jauni suaugusieji: Dvasios kalba ir meilės kalba.
Pirmąją, Dvasios kalbą, pripažįsta visi, ieškantys tiesos. Vyresnysis Džozefas B. Virtlinas mokė: „Bažnyčioje nėra kalbos barjerų. Yra galinga jėga, pranokstanti vien žodžiais perduodamų pranešimų galią, ir tai yra žinių, kurias Dvasia perteikė mūsų širdims, galia […], nepaisant kalbos ar tarmės. Tai universalus pasiuntinys kiekvienai jį priimančiai širdžiai.“8
Dvasia perduoda iš širdies širdžiai. Apaštalas Paulius priminė šventiesiems Romoje, „Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.“9 Ieškodami, klausydami Šventosios Dvasios raginimų ir jų laikydamiesi, gausime įkvėpimo, kaip kalbėti su mokiniais per Dvasią, jiems suprantamu būdu. Gerai pasiruošę, naudodami įkvėptų mokymo medžiagos rašytojų sukurtą pamokų medžiagą, lengviau galėsime remtis paprasta doktrina, kuri, kaip žinome, yra pajėgiausia pakeisti širdį ir gyvenimą. Svarbiausia ieškoti asmeninio apreiškimo, kuo dalytis ir kaip dalytis tuo, ką paruošėte. Dvasios kalba perduos kur kas daugiau, nei galite pasakyti.
Kita kalba, kuri padės užmegzti ryšį su mokiniais, yra meilės kalba. Meilė, kadangi taip pat yra dieviškos kilmės, irgi kalba iš širdies širdžiai. Gelbėtojo liudytojas Apaštalas Jonas išsakė šią paprastą tiesą: „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo.“10 Tas pats pasakytina ir apie žmonių santykius. Esate girdėję posakį: „Žmonėms nerūpi, kiek suprantate, kol jie nesupranta, kiek jums rūpi.“11 Mūsų, kaip mokytojų, ilgalaikis poveikis tiesiogiai priklausys nuo Kristaus meilės, kurią jaučiame savo mokiniams.
Tikriausiai žinote apie „meilės kalbų“ sąvoką.12 Tai būdai parodyti meilę, kurią supras ir priims kiti, priklausomai nuo jų asmenybės ir praeities patirčių. Skirtingi žmonės gali lengviau reaguoti į vienos rūšies meilės kalbą nei į kitos, tačiau visi mokiniai atpažins jūsų nuoširdų rūpestį bent vienu iš trijų būdų, apie kuriuos šiandien papasakosiu.
Viena iš meilės kalbų yra patikinantys žodžiai. Tai skatinančios ir pakylėjančios frazės, pavyzdžiui, „Tu gali tai padaryti“, „Tau tikrai geriau sekasi“ arba „Aš didžiuojuosi tavimi, kad tu taip stengiesi“. Tokie žodžiai mokiniui praneša, kad jis yra vertinamas ir gabus. Nuostabus tokios meilės kalbos pavyzdys yra švelnus Gelbėtojo patikinimas apie Džordžą Milerį, užrašytas Doktrinoje ir Sandorose. Apibūdinęs jį kaip žmogų „be klastos“, Jėzus Kristus kalbėjo toliau, sakydamas, kad „juo galima pasitikėti dėl širdies dorumo; ir dėl meilės, kurią jis puoselėja mano liudijimui, aš, Viešpats, myliu jį“13 Daugelis iš mūsų neprisimintų šio ankstyvojo atsivertusiojo vardo, bet aš galiu tik įsivaizduoti, kaip šie patikinantys žodžiai turėjo sustiprinti Džordžo liudijimą apie atkurtą Evangeliją ir meilę Gelbėtojui.
Vieni galingiausių žodžių yra „ačiū“ ir kitos padėkos išraiškos. Kaip dėmesingi ir mylintys jaunimo ar jaunų suaugusiųjų mokytojai, galite pastebėti paprastus darbus, kuriuos mokinys daro dėl jūsų ar kitų klasės narių, arba pasiklausyti gerų atsiliepimų apie juos mokykloje ar bendruomenėje ir parodyti savo dėkingumą. Parašykite mokinio tėvams žinutę apie tai, ką pastebėjote mokydami jų paauglį vaiką; tai taip pat padės mokiniui pajusti, kad tobulėja, ir pakels jo savivertę. Visi šie patikinantys komentarai kuria ir stiprina ryšius, stiprina pojūtį, kad mokytojas tikrai rūpinasi mokiniu, o tai savo ruožtu sustiprina Dvasios įtaką jų gyvenime.
Kita meilės kalba yra tarnavimas. Kiekvieną dieną ruošti dvasiškai pakylėjančią ir apšviečiančią medžiagą yra nepaprasta tarnavimo ir meilės apraiška! Jaunimas galbūt ne visada pastebės jūsų skiriamo laiko ir pastangų dovanas, tačiau laikui bėgant jų dvasinis jautrumas didės ir jie vadins jus palaimintais14, kaip aš seserį Tomander.
Leiskite papasakoti, kaip dvi mokytojos rodo savo meilę tarnaudamos. Viena seminarijos mokytoja Zimbabvėje buvo pašaukta prieš pat pasaulinę pandemiją. Mokiniai džiaugėsi, kad kiekvieną dieną susitikdavo prieš mokyklos pamokas, ir vos tik apsiprato su grafiku, jiems buvo uždrausta gyvai rinktis. Mokytoja susidūrė su dilema: dauguma mokinių namuose neturėjo interneto prieigos, todėl pamokos internetu nebuvo įmanomos. Taigi, norėdama įsitikinti, ar jos mokiniai kasdien gauna dvasinio maisto, ji pradėjo kurti pamokas iš Raštų ištraukų, mąstyti skatinančių klausimų, memų ir filmukų, kuriuos siuntė jiems kiekvieną dieną per „WhatsApp“ – socialinę platformą, kuri buvo lengvai pasiekiama jos mokiniams. Jos mokiniai buvo „maitin[ami] geruoju Dievo žodžiu“15 net ir šiuo socialinio atsiribojimo metu.16 Jie pastebi ir vertina šiuos tarnystės veiksmus kaip jos meilės išraišką. Jie atsako savo pačių dvasinėmis įžvalgomis ir nekantriai laukia kasdienės, Šventuoju Raštu pagrįstos, dvasinio vadovavimo ir pakylėjimo dozės.
Mokytoja Norvegijoje turi priešingą iššūkį. Jos pamokos vyksta tik internetu, nes jos mokiniai išsibarstę po visą šalį. Vis dėlto, kad ir kur ji keliautų po pasaulį, kad ir koks ten būtų paros metas, ji yra pasirengusi mokyti tuos ankstyvo ryto mokinius su meile ir nuoširdžiu rūpesčiu. Nepaisant geografinių atstumų tarp jos ir jų – ir retų galimybių pasimatyti asmeniškai – ji žino kai ką apie kiekvieno asmenybę ir interesus. Nesvarbu, ar ji mato jų veidus ekrane, ar ne, ji juos priima ir paprašo jų indėlio. Ji suteikia šiltą saugią vietą, kur mokiniai gali užduoti klausimus, nebijodami, kad pasijaus nepilnaverčiai. Ji skiria jiems turtingą dvasinio maisto dietą kartu su dažnomis galimybėmis išgirsti jos liudijimą apie Evangelijos principus ir kviečia juos dalytis savo dvasiniais atradimais.17 Šie mokytojai, kaip ir jūs, kalba meilės kalba per savo pasiaukojančios tarnystės darbus.
Paskutinė meilės kalba, apie kurią kalbėsiu, tai kokybiško laiko skyrimas. Pamokos laiką padaryti kuo vertingesnį – dėmesį sutelkiant į dvasinius patyrimus – tai išliekanti dovana. Užuot skyrę laiką tiesiog socialiniams žaidimams ar skyrę daug laiko pasiruošimui, kad sukurtumėte sudėtingą dalijamąją medžiagą, kuri, mokiniams išėjus, galimai liks ant grindų, pasistenkite mokinius įtraukti į mokymąsi atpažinti Dvasią ir taikyti Evangeliją savo gyvenime – taip gausite didžiausius dividendus. Kai jūsų atsakymai į klausimus prasmingi ir apgalvoti, jūsų pastangos neabejotinai perteikia meilę. Vertindami mokinių indėlį – pagarbiai klausydami jų komentarų ir klausimų bei atsakydami pagrįstomis pastabomis – padėsite mokiniams žinoti, kad jums svarbūs jų rūpesčiai ir poreikiai, o ne susitelkimas į tai, kaip tą dieną turite pateikti medžiagą. Noras nukrypti ir atsakyti į nestandartinį klausimą arba paprastą atsakymą pakartoti kitaip, kad principas pagaliau būtų suprastas, rodo kad nuoširdžiai trokštate, jog jie dvasiškai augtų. Kitaip tariant, tai rodo, kad juos mylite Kristaus meile.
Kita vertus, man, kaip seminarijos mokytojai, vienas didžiausių palaiminimų buvo mokytis ir sužinoti daugiau apie Evangeliją iš puikios Bažnyčios švietimo sistemos medžiagos. Tačiau to mokymosi esmė buvo visiškas pasirengimas suteikti mokiniams tai, ko jiems reikia, o ne entuziastingai išdėstyti asmeninius savo atradimus. Jus palaimino ir toliau laimins galimybės mokytis ir mokyti Evangelijos seminarijoje ir institute, tačiau jūsų mokinius dar labiau palaimins jūsų dėmesys jų, o ne savo mokymuisi.
Suprantu, kaip kiekvienam pavieniam seminarijos mokytojui ir jums visiems sunku žongliruoti įsipareigojimais šeimoje, darbe ar bendruomenėje. Suprantu iššūkį rasti pakankamai laiko pasiruošti ir rasti pakankamai laiko miegui ir viskam kitam, kas jums aktualu! Liudiju, kad Viešpats jums padės, kai prašote, ieškote ir beldžiate. Kai melsitės, studijuosite ar veiksite pagal gautus dvasinius raginimus, savo brangiems mokiniams galėsite suteikti Evangelijos „mėsos“ – dvasinio maisto, kurio jiems reikia norint tapti vadovais, tėvais ir motinomis, kuriais jie nori ir turi tapti šiomis paskutinėmis dienomis. Galėsite perteikti tiesą Dvasios kalba ir meilės kalba. Galėsite užmegzti ryšį rodydami tikrą rūpestį, rodydami Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus meilę jiems patikinančiais žodžiais, tarnystės veiksmais ir kokybišku laiku, kurį skiriate išklausydami ir atsakydami į jų paieškų klausimus.
Mokykite toliau tiesos ir dovanokite meilę būdais, kurie sustiprins augančios kartos liudijimus apie Jėzaus Kristaus Evangeliją. Stenkitės ruošti juos panaudoti savo dieviškąjį potencialą renkant Izraelį šiomis paskutinėmis dienomis, tai mano karšta malda ir kvietimas Jėzaus Kristaus vardu, amen.