7. Apeigos ir sandoros

mergaitė priima krikštą

Apeigos

7.1. Apeigos – šventi veiksmai, atliekami kunigystės įgaliojimu. Visos apeigos yra sukurtos Dievo, kad būtų mokoma dvasinių tiesų, dažniausiai simboliškai.

7.2. Kai kurios apeigos yra būtinos išaukštinimui ir yra vadinamos gelbėjančiomis apeigomis. Tik priimdami gelbėjančias apeigas ir laikydamiesi susijusių sandorų galime gauti visus dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galimus palaiminimus. Be šių gelbėjančių apeigų negalime tapti panašūs į mūsų Dangiškąjį Tėvą ir grįžti gyventi Jo akivaizdoje per amžius (žr. DS 84:20–22). Gelbėjančios apeigos yra atliekamos vadovaujant tiems, kurie turi kunigystės raktus.

7.3. Pirmosios gelbėjančios Evangelijos apeigos, atliekamos įgaliojimą turinčio asmens, yra krikštas panardinant vandenyje. Krikštas yra būtinas žmogui, kad šis galėtų tapti Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariu ir įžengtų į celestialinę karalystę (žr. Jono 3:5).

7.4. Asmeniui pasikrikštijus, vienas arba daugiau turinčiųjų Melchizedeko kunigystę patvirtina jį Bažnyčios nariu ir suteikia jam Šventosios Dvasios dovaną (žr. 3 Nefio 27:20). Šventosios Dvasios dovana skiriasi nuo Šventosios Dvasios įtakos. Prieš krikštą asmuo gali jausti Šventosios Dvasios įtaką ir gauti liudijimą apie tiesą. Gavęs Šventosios Dvasios dovaną sandorų besilaikantis asmuo turi teisę į nuolatinę Šventosios Dvasios bendrystę.

7.5. Kitos gelbėjančios apeigos – įšventinimas į Melchizedeko kunigystę (vyrams), šventyklos endaumentas ir santuokos užantspaudavimas. Šventykloje šios gelbėjančios apeigos taip pat gali būti vikariškai atliekamos už mirusiuosius. Vikarinės apeigos galioja tik tuomet, jeigu miręs žmogus priima jas dvasių pasaulyje ir gerbia susijusias sandoras.

7.6. Kitos apeigos, tokios kaip sakramento priėmimas atnaujinant mūsų krikšto sandoras, patarnavimas ligoniams ar vardo suteikimas vaikui, taip pat yra svarbios mūsų dvasinei raidai.

Susijusios nuorodos: Malachijo 4:5–6; Mato 16:15–19; 1 Petro 4:6; DS 131:1–4

Susijusios temos: Dievybė. Šventoji Dvasia; Išgelbėjimo planas. Gyvenimas po mirties; Jėzaus Kristaus Apmokėjimas; Kunigystė ir kunigystės raktai

Sandoros

7.7. Sandora – tai šventas susitarimas tarp Dievo ir žmogaus. Dievas nustato sandoros sąlygas, o mes sutinkame daryti tai, ko Jis mūsų prašo; tuomet Dievas už paklusnumą mums pažada tam tikrus palaiminimus (žr. Išėjimo 19:5–6; DS 82:10). Jeigu nesilaikome savo sandorų, negausime pažadėtų palaiminimų.

7.8. Visas gelbėjančias kunigystės apeigas lydi sandoros. Pavyzdžiui, per krikštą mes sudarome sandorą su Viešpačiu (žr. Mozijo 18:8–10). Priimdami Melchizedeko kunigystę vyrai su priesaika sudaro kunigystės sandorą. Sudarytas sandoras atnaujiname priimdami sakramentą.

7.9. Kitas sandoras sudarome priimdami gelbėjančias endaumento ir santuokos užantspaudavimo apeigas šventykloje. Gyvendami pagal Viešpaties nustatytus vertumo standartus mes ruošiamės dalyvauti apeigose ir sudaryti sandoras šventykloje (žr. Psalmynas 24:3–4). Itin svarbu, kad būtume verti įžengti į šventyklą, nes šventykla tiesiogine prasme yra Viešpaties namai. Ji yra švenčiausia iš visų garbinimo vietų žemėje.