Mūsų erdvė
Ugniagesiai ir Dievo ginkluotė
Džiulijos Jelou iliustracijos
Tai buvo rami mano, kaip ugniagesio savanorio, darbo diena, tad nusprendžiau paskaityti Mormono Knygą. Pamatęs mane skaitant, vienas bendradarbis paklausė, ar žinau, kaip galime užsidėti Dievo ginkluotę šiais laikais. Mums besikalbant pasigirdo aliarmas. Netoli esančioje parduotuvėje kilo gaisras.
Mes greitai užsivilkome ugniagesių aprangą ir nuvykome tenai. Liepsnos buvo didžiulės, ir mums einant prie parduotuvės kažkas sprogo. Mus apėmė liepsna. Dėl sprogimo mudu su porininku kelioms sekundėms praradome orientaciją, bet, dėl amunicijos ir apsauginės aprangos, nenukentėjome.
Kai, užgesinę gaisrą, sugrįžome į ugniagesių stotį, paklausiau savo bendradarbį, ar jis pamena savo klausimą apie Dievo ginkluotę. Jis pasakė, kad pamena, ir aš paaiškinau, kad Dievo ginkluotė yra kaip mūsų apsauginė gaisrininko apranga. Ją privalome vilkėti visada, kad galėtume atlaikyti galingus priešininko puolimus. Jei laikysimės įsakymų, būsime palaiminti saugančia Dievo ginkluotės galia ir mus ves Šventoji Dvasia.
Fernandas de la Rosa Maronas, Meksika
Mano mėgstamiausia Raštų ištrauka
1 Samuelio 16:7. „Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį.“
Prieš prisijungdama prie Bažnyčios save laikiau eiliniu vidutinių gabumų žmogumi. Maniau, kad neturiu ko vertingo pasiūlyti kitiems. Bijojau atsiskleisti žmonėms, nes būgštavau, kad galiu būti atstumta ir užgauta. Maniau, kad visi aplinkui esantys žmonės yra stipresni, sumanesni ir geresni už mane.
Bet šis požiūris pasikeitė, kai tapau Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nare. Sužinojau, kad visi esame Dievo vaikai ir paveldėjome dieviškas savybes. Dabar suprantu, kad neturime varžytis dėl to, kas sumanesnis, turtingesnis ar išvaizdesnis. Viešpaties akyse visi esame lygūs, ir Jis yra tas, kuris teisia – ne pagal mūsų fizines savybes, bet pagal mūsų paklusnumą ir norą sekti Jo nurodytu keliu.
Džoana Azusina, Filipinai
Ar dirbsite sekmadienį?
Džiulijos Jelou iliustracijos
Kai buvau penkiolikos metų, gavau stiprų liudijimą apie Jėzaus Kristaus Evangeliją, taigi džiaugiausi galėdamas prisijungti prie Bažnyčios. Tada dirbau, kad padėčiau išlaikyti savo šeimą. Tačiau netrukus po krikšto praradau darbą.
Man reikėjo greitai jį susirasti, nes manimi pasikliovė mano šeima. Bet visi darbdaviai, į kuriuos kreipiausi, reikalavo, kad dirbčiau sekmadieniais. Atsisakiau daugelio darbo pasiūlymų, nes žinojau, kad sekmadienį turiu būti bažnyčioje (žr. DS 59:9–10).
Po dviejų mėnesių paieškų darbo vis dar neturėjau. Mano mama nebuvo Bažnyčios narė ir, nors tikėjo Dievą, labai pyko, kad atmečiau tiek daug darbo pasiūlymų.
Vieną vakarą ji su ašaromis žiūrėjo į mane ir klausė: „Kodėl Dievas leidžia, kad mums taip nutiktų, kai tu taip ištikimai darai, kas teisu?“
Aš atsakiau: „Mama, aš nežinau, kodėl mums taip nutinka, bet aš žinau, kad elgiuosi teisingai ir kad Dievas už tai palaimins.“
Kitą rytą man buvo pasiūlyti nemaži pinigai už sunkaus krovinio pergabenimą iš vieno namo į kitą. Darbas buvo sunkus, bet, gavęs pinigus, nuėjau tiesiai namo ir meldžiausi iš dėkingumo. Netrukus radau gerą darbą, kuris leido man sekmadieniais nedirbti, ir nuo tada daugiau nesu bedarbis.
Džiaugiuosi, kad pasirinkau laikyti Šabo dieną šventa. Gyvenime yra daug iššūkių, bet žinau, kad, jei nepaisydami jų stengiamės būti stiprūs, Viešpats mus palaimins.
Sahilas Šarma, Indija