Mes kalbame apie Kristų
Tikėjimo galia
Autorė gyvena Oregono valst., JAV.
Jei Dangiškasis Tėvas atleistų mus nuo išbandymų vien dėl to, kad mes to prašome, Jis atimtų iš mūsų galimybę patirti tai, kas būtina mūsų išgelbėjimui.
Kartą koledže egzamino metu man įsiskaudėjo sprandas. Skausmas nepraėjo net atslūgus egzamino įtampai. Pasikonsultavau su gydytojais ir išbandžiau įvairias gydymo priemones, bet skausmas nepraėjo. Kitais metais, stengdamasi įveikti tą skausmą, stengiausi stiprinti ir savo tikėjimą. Daug meldžiausi, studijavau Raštus ir prašiau kunigystės palaiminimų. Maniau, kad, jei tik turėčiau pakankamai tikėjimo, būčiau išgydyta.
Jėzus Kristus gydė ligonius, aklus, luošus ir raupsuotus „pagal jų tikėjimą“ (Mato 9:29). Žinojau, kad Jis turi galią išgydyti ir mane, kaip gyvendamas žemėje išgydė daugelį kitų. Nusprendžiau, kad negaliu išgyti tik dėl savo silpno tikėjimo, taigi padvigubinau savo pastangas. Toliau tęsdama fizioterapinį gydymą meldžiausi, pasninkavau, studijavau ir tikėjau. Tačiau skausmas nepraėjo.
Raštai mus moko, kad tikėdami galime daryti stebuklus (žr. Mato 17:20), o aš negalėjau išsivaduoti iš šios nedidelės kančios. Tad kurgi mano tikėjimo galia? Galiausiai tyliai susitaikiau su savo padėtimi, išmokau įveikti savo nepatogumą ir tikėjau, kad iki galo suprasti tikėjimą ir išgydymą man bus duota vėliau.
Po kelerių metų kalbėjau su drauge, kuri pirmo nėštumo metu dėl siaubingo pykinimo buvo ne kartą atsidūrusi ligoninėje. Erin norėjo dar vieno vaikelio, bet bijojo, kad jai teks kęsti tokį nepatogumą, kokį patyrė pirmo nėštumo metu. Ji man sakė, kad pasninkavo ir meldėsi, ir tikrai tiki, jog Dangiškasis Tėvas nepareikalaus to iš jos dar kartą.
Mums besikalbant prisiminiau Raštų eilutę „[Nusiraminkite] ir žinokite, kad aš esu Dievas (Psalmyno 46:10). Pagalvojau apie savo patirtį mokantis išlikti ramiai varguose ir paraginau Erin toliau tikėti, nepriklausomai nuo to, ar antrojo nėštumo metu ji patirs pykinimą ar ne.
Toliau studijuodama tikėjimo principą, atsiverčiau Almos pamokslą apie tikėjimą, kuriame jis moko, kad „jei tikitės, jūs viliatės to, kas nematoma, kas yra tikra“ (Almos 32:21).
Mąstydama apie šią ištrauką, supratau, kad neteisingai supratau tikėjimą. Alma moko, kad tikėjimas yra viltis tikrais principais. Tikėjimas nereiškia, kad mūsų Dangiškasis Tėvas visada duos mums tai, ko prašome, vos mums paprašius. Tikėti, kad Kristus išgydys mano sprandą ar padarys, kad Erinos nepykintų nėštumo metu – tai ne tikėjimas teisingais principais. Tačiau mes galime tikėti, kad Kristus turi galią išgydyti, kad Jis rūpinasi mumis, kad Jis stiprins mus, ir kad gerai ištverdami galime pasiruošti amžinajam gyvenimui.
Viešpats pažadėjo: „Ko tik prašysi tikėjime, tikėdamas, kad gausi, Jėzaus Kristaus vardu, tu tai gausi“ (Enoso 1:15). Manau, kad šio pažado galia glūdi patarime tikėti Kristaus vardu. Biblijos žodyno įraše apie maldą rašoma: „Mes tikrai meldžiamės Kristaus vardu tuomet, kai mūsų mintys yra Kristaus mintys, o mūsų norai yra Kristaus norai – tada Jo žodžiai pasilieka mumyse (žr. Jono 15:7). Tada prašome to, ką Dievas galėtų duoti. Daugelis maldų lieka neatsakytos, nes jos visai nėra Kristaus vardu; jos jokiu būdu neatspindi Jo minties, o kyla iš žmogaus širdies savanaudiškumo.“
Kai tikėdami prašome to, kas sutinka su Dievo valia, Jis suteiks mums pagal mūsų norus. Dangiškasis Tėvas pažįsta mus, myli mus ir nori suteikti mums viską, kas būtina mums sugrįžti gyventi Jo akivaizdoje. Kartais tai reiškia išbandymus, vargus ir sunkumus (žr. 1 Petro 1:7). Jei Dangiškasis Tėvas atleistų mus nuo išbandymų vien dėl to, kad mes to prašome, Jis atimtų iš mūsų galimybę patirti tai, kas būtina mūsų išgelbėjimui. Turime išmokti pasitikėti Dievo planu ir savo valią palenkti Jo valiai. Kai savo norus suderiname su Jo ir pripažįstame esą visiškai priklausomi nuo Jo, galime gauti „savo tikėjimo siekinį – sielų išganymą“ (1 Petro 1:9).