2015
Privalome vykti į šventyklą tuoj pat!
balandis 2015


Privalome vykti į šventyklą tuoj pat!

Merė Holms Yven, Kalifornija, JAV

Paveikslėlis
drawing of elderly woman sitting and talking to another woman

Bredlio H. Klarko iliustracijos

Sekmadienio rytą apylinkei buvo pristatyta neseniai pakrikštyta narė. Jos varas buvo Lidija. Mes iš karto ją pamilome.

Lidija buvo pagyvenusi ir po ilgametės kovos su diabetu netekusi regėjimo. Ji greit išmoko pažinti apylinkės narius pagal jų balsus ir žingsnius. Ji mus vadindavo vardais ir spausdavo mums rankas, tad mes net nejautėme, kad ji akla.

Po privalomo metų laukimo Lidija susitiko su vyskupu ir kuolo prezidentu, kad galėtų gauti šventyklos rekomendaciją. Vieną sekmadienį Paramos bendrijos klasėje ji palenkė mane prie savęs ir garsiai tarė: „Kuolo prezidentas man pasakė, kad privalau vykti į šventyklą kaip galėdama greičiau. Ar padėsite man?“

Tai buvo pirma gruodžio savaitė – visiems mums užimtas laikas. Bandžiau, kaip įprasta, atsiprašyti: „Ar negalėtume palaukti iki sausio?“

„Ne, privalome vykti tuoj pat!“

Grupelė apylinkės moterų vykdavo į šventyklą kiekvieną mėnesį, tad paklausiau jų, ar nepadėtų nuvykti ir Lidijai. Jos taip pat buvo labai užsiėmusios. Bet Lidija su ašaromis akyse vėl pasakė mums, kad kuolo prezidentas liepė jai vykti kaip galima greičiau.

Tada visos sutarėme atlikti tą apie 240 kilometrų kelionę kitą savaitę. Kelionės metu mūsų automobilis buvo pilnas aštuonių moterų kalbų ir draugystės. Lidija be galo džiaugėsi šventyklos potyriais i priimto endaumento palaima.

Pirmą sausio savaitę Lidijos būklė pablogėjo, ir ji atsigulė į ligoninę skubiam gydymui. Po savaitės Lidija mirė. Bet ji iškeliavo su amžinais palaiminimais, kuriuos gavo šventykloje vos prieš kelias savaites.

Vėliau aš papasakojau kuolo prezidentui apie mūsų kelionę ir pasakiau, jog esu sužavėta, kad jis pajuto raginimą pasakyti Lidijai, kad ji privalo skubiai vykti į šventyklą .

„Iš tikrųjų, neturėjau omenyje, kad ji privalo vykti tuoj pat, – atsakė jis. – Gavusiems rekomendaciją visada sakau vykti į šventyklą kuo greičiau. Dvasia tai pasakė Lidijai, ne aš!“

Lidija visus mus pamokė klausytis Dvasios ir nedelsiant veikti pagal Jos nurodymus. Esu jai dėkinga, kad priminė klausyti to ramaus tylaus balso.