Skirkite laiko pasikalbėti ir išklausyti

Rozmari M. Viksom

Visuotinė Pradinukų organizacijos prezidentė

Iš Solt Leik Sičio kuolo konferencijos palydovinės transliacijos, įvykusios 2010 m. spalio 24 d.

Mūsų sąmoningos pastangos geriau bendrauti dabar palaimins mūsų šeimas amžiams.

Paveikslėlis

Rozmari M. Viksom

Tobuluose namuose kiekvienas vaikas, sugrįžęs namo iš mokyklos, būtų šiltai sutiktas su lėkšte ką tik iškeptų sausainių su šokolado gabaliukais ir didele stikline šalto pieno, sutiktas mamos, pasiruošusios skirti laiko pasikalbėti ir išklausyti savo vaiko dienos įspūdžių. Negyvename tobulame pasaulyje, todėl, jei norite, galite atsisakyti sausainių ir pieno, bet neatsisakykite „skirti laiko pasikalbėti ir išklausyti“.

Prieš dvidešimt devynerius metus prezidentas Džeimsas E. Faustas (1920–2007), tarnaudamas antruoju patarėju Pirmojoje Prezidentūroje, su liūdesiu pažymėjo, kad šeimos labai mažai laiko praleidžia drauge. Pagalvokite apie tai – jau prieš 29 metus – visuotinėje konferencijoje jis sakė: „Viena iš pagrindinių šiuolaikinių šeimų problemų yra ta, kad praleidžiame vis mažiau ir mažiau laiko drauge. […] Brangus yra drauge praleistas laikas – laikas skirtas pasikalbėti, išklausyti, padrąsinti ir parodyti, kaip reikia kažką daryti.“¹

Leisdami laiką drauge su savo vaikais ir kalbėdami su jais, mes geriau pažįstame juos, o jie – mus. Taip su kiekvienu vaiku galėsime pakalbėti apie tai, kas mums yra svarbiausia ir ką iš tikrųjų jaučiame.

Kokia yra svarbiausia jūsų širdies žinia, kurią norėtumėte aptarti su savo vaiku?

Pranašas Mozė Pakartoto Įstatymo knygoje moko mus:

„Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.

Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau.

Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.“ (Pakartoto Įstatymo 6:5–7; kursyvas pridėtas.)

Leiskite dar pridėti: „Ir kai valgai drauge prie pietų stalo.“

Jei norime, kad mūsų šeima būtų drauge per amžius, šį procesą pradėkime jau šiandien. Laikas, skirtas pasikalbėti su savo vaikais, yra investicija į mūsų amžiną šeimą, mums drauge einant į amžinąjį gyvenimą.

Viena mama iš Ilinojaus, JAV, taip pasakojo apie tai, kaip jai pavyko rasti laiko pasikalbėti su savo vaikais:

„Kai mūsų vaikai buvo maži, įpratau žiūrėti kelias mėgiamas televizijos laidas. […] Deja, tas laidas rodė tuo metu, kai vaikai eidavo miegoti.

[…] Kartą suvokiau, kad tos programos yra mano prioritetų sąrašo viršuje, o savo vaikus tame sąraše nustūmiau žemiau. Kurį laiką istorijas prieš miegą bandžiau skaityti prie įjungto televizoriaus, bet širdyje žinojau, jog tai nėra geriausias būdas. Pagalvojusi, kiek dienų ir savaičių paaukojau televizoriaus įpročiui, pasijutau kalta ir nusprendžiau pasikeisti. Prireikė laiko įtikinti save, kad iš tikrųjų galiu išjungti televizorių.

Maždaug po dviejų savaičių prie išjungto televizoriaus pajutau, kad man kažkaip palengvėjo. Suvokiau, kad jaučiuosi geriau, kažkokia švaresnė, ir supratau, kad pasirinkau teisingai.“²

Laikas prieš miegą yra geriausias metas pasikalbėti

Apie jaunuosius karius Helamanas sakė: „Ir jie persakė man savo motinų žodžius, sakydami: „Mes neabejojame, kad mūsų motinos tai žinojo.“ (Almos 56:48.)

Juos mokė jų motinų žodžiai. Kalbėdamos savo vaikams, tos motinos mokė Dievo žodžio.

Saugokime asmeninį bendravimą

Iš pokalbio kyla daug gero, ir priešininkas žino apie ištarto žodžio galią. Jis norėtų sumenkinti dvasią, kuri ateina į mūsų namus, kai kalbamės, klausomės, padrąsiname vienas kitą ir kartu kažką darome.

Šėtonas bergždžiai stengėsi užkirsti kelią Jėzaus Kristaus Evangelijos sugrąžinimui šiame Evangelijos laikotarpyje, kai bandė neleisti įvykti lemtingam pokalbiui tarp Džozefo Smito ir Dievo Tėvo bei Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus.

Džozefo žodžiais tariant, „Mane sugriebė kažkokia jėga, kuri visiškai pergalėjo mane ir taip stulbinančiai mane paveikė, kad sukaustė mano liežuvį taip, jog negalėjau kalbėti“ (Džozefas Smitas–Istorija 1:15).

Priešininkas labai norėtų sukaustyti mūsų liežuvius – bet ką, kad tik sutrukdytų mums išsakyti savo širdies jausmus, kalbantis veidas į veidą. Jam patinka nuotolis ir trukdymai. Jam patinka triukšmas. Jam patinka netiesioginis bendravimas – bet kas, kas naikina balso šilumą ir užkerta kelią jausmams, kylantiems kalbantis akis į akį.

Klausykime, ką sako mūsų vaikų širdys

Klausytis yra ne mažiau svarbu, nei kalbėti. Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo sakė: „Jei klausysimės su meile, mums nereikės galvoti, ką sakyti. Tai bus mums duota … Dvasios.“³

Kai klausomės, matome aplinkinių širdis. Dangiškasis Tėvas kiekvienam savo vaikui turi planą. Įsivaizduokite, jei galėtume pamatyti kiekvienam vaikui skirtą planą. Kas būtų, jei galėtume žinoti, kaip padidinti jų dvasines dovanas? Kas būtų, jei galėtume žinoti, kaip motyvuoti vaiką siekti savo potencialo? Kas būtų, jei galėtume žinoti, kaip padėti kiekvienam vaikui pereiti nuo vaikiško tikėjimo prie liudijimo?

Kaip galime žinoti?

Pradėti pažinti galime klausydamiesi.

Vienas tėvas, pastarųjų dienų šventasis, sakė: „Klausydamasis savo vaikų, padarau daugiau gero, nei kalbėdamas jiems. […] Palaipsniui supratau, kad mano vaikai nenori mano iš anksto paruoštų, laiko patikrintų ir išmintingų atsakymų. […] Galimybė užduoti klausimus ir pakalbėti apie savo problemas jiems yra svarbiau, nei gauti mano atsakymus. Paprastai, kai viską išsako, jei aš klausiausi pakankamai ilgai ir gerai, iš tikrųjų jiems nebereikia mano atsakymų. Jie jau būna juos radę.“⁴

Reikia daug laiko, kad susitelktume į tai, kas svarbiausia. Kalbėjimas, klausymas ir padrąsinimas neatsiranda staiga. To negalima paskubinti ar suplanuoti – geriausia, kai tai gaunasi savaime. O tai gaunasi, kai darome kažką drauge: dirbame drauge, kuriame drauge ir žaidžiame drauge. Tai gaunasi, kai išjungiame žiniasklaidos priemones, pašaliname pasaulietiškus trukdymus ir visą dėmesį skiriame vienas kitam.

Tai nelengva padaryti. Kai stabtelėjame ir viską išjungiame, turime būti pasiruošę tam, kas tada įvyks. Iš pradžių gali stoti slogi tyla ir nejaukus nesėkmės jausmas. Būkite kantrūs, kelias sekundes palaukite ir tada mėgaukitės. Visą dėmesį skirkite savo aplinkiniams, užduodami klausimus apie juos, ir tada klausykite. Gimdytojai, kalbėkite apie tai, kas domina jūsų vaiką. Juokitės iš praeities ir svajokite apie ateitį. Net tušia kalba gali virsti prasmingu pokalbiu.

Pirmumą skirkime amžiniesiems savo tikslams

Praeitą pavasarį, man lankantis Merginų organizacijos klasėje, mokytoja paprašė mokinių surašyti 10 mums svarbiausių dalykų. Aš greitai ėmiau rašyti. Turiu pripažinti, kad mano pirma mintis buvo: „1. Išvalyti pieštukų stalčių virtuvėje.“ Kai mūsų sąrašai buvo baigti, Merginų vadovė paprašė perskaityti, ką parašėme. Štai, ką parašė šalia manęs sėdėjusi Abė, kuriai neseniai sukako 12:

Įstoti į kolegiją.
Tapti interjero dizainere.
Tarnauti misioniere Indijoje.
Šventykloje susituokti su grįžusiu misionieriumi.
Turėti penkis vaikus ir namą.
Paruošti savo vaikus misijai ir kolegijai.
Tapti sausainius kepančia močiute.
Lepinti vaikaičius.
Daugiau sužinoti apie Evangeliją ir džiaugtis gyvenimu.
Sugrįžti gyventi su Dangiškuoju Tėvu.

Sakau: „Ačiū tau, Abe. Tu pamokei mane apie Dangiškojo Tėvo plano kiekvienam iš mūsų viziją. Kai žinote, kad einate pasirinktu keliu, nepaisant visų galimų nukrypimų, viskas bus gerai. Jeigu jūsų kelias nukreiptas į galutinį tikslą – į išaukštinimą ir sugrįžimą pas Dangiškąjį Tėvą, jūs ten pateksite.“

Iš kur Abė gavo šį suvokimą apie amžinąjį tikslą? Jis prasideda namuose. Jis prasideda mūsų šeimose. Aš jos paklausiau: „Ką tu darai savo šeimoje, kad susikurtum tokius prioritetus?“

Ji atsakė: „Be Raštų skaitymo, mes dar studijuojame Skelbti mano Evangeliją.“ Tada ji pridūrė: „Mes daug kalbamės – per šeimos namų vakarą, per bendrus pietus ir važiuodami automobiliu.“

Nefis rašė: „Mes kalbame apie Kristų, mes džiūgaujame Kristumi, mes pamokslaujame apie Kristų.“ Kodėl? „Kad mūsų vaikai žinotų, į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo.“ (2 Nefio 25:26.)

Kalbėdamiesi, klausydami, padrąsindami vienas kitą ir darydami viską drauge kaip šeima, priartėsime prie mus mylinčio Gelbėtojo. Mūsų sąmoningos pastangos geriau bendrauti šiandien – šiandien pat – palaimins mūsų šeimas amžiams. Liudiju, jog kalbėdami apie Kristų, mes taip pat džiūgaujame Kristumi ir dovanotu Apmokėjimu. Mūsų vaikai sužinos „į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo“.