Sakramentas gali padėti mums tapti šventiems
    Footnotes

    Sakramentas gali padėti mums tapti šventiems

    Siūlau penkis būdus, kaip pagerinti mūsų nuolatinio dalyvavimo sakramento apeigose poveikį ir galią.

    Vienas iš mano ankstyviausių prisiminimų – mūsų namuose Varnambule, Australijoje, vykę sakramento susirinkimai. Mūsų skyrių lankė 10–15 žmonių, o mano tėvui, vienam iš trijų, turėjusiųjų kunigystę, tekdavo reguliariai laiminti sakramentą. Pamenu, ką jausdavau jam nuolankiai ir atidžiai skaitant sakramento maldų žodžius. Dažnai, jam pajutus Dvasią, balsas sudrebėdavo. Kartais jam tekdavo sustoti, kad, prieš užbaigdamas maldą, suvaldytų jausmus.

    Būdamas penkiametis negalėjau suprasti viso to, kas buvo sakoma arba daroma, prasmės, tačiau žinojau, kad vyksta kažkas ypatingo. Mano tėvui mąstant apie Gelbėtojo meilę mums, galėjau jausti tylų, raminantį Šventosios Dvasios poveikį.

    Gelbėtojas mokė: „Ir tai jūs visuomet darysite tiems, kurie atgailauja ir yra pakrikštyti mano vardu; ir jūs tai darysite mano kraujui, kurį aš praliejau dėl jūsų, atminti, kad galėtumėte paliudyti Tėvui, jog visuomet prisimenate mane. Ir jeigu visuomet prisiminsite mane, mano Dvasia bus su jumis“ (3 Nefio 18:11).

    Siūlau apsvarstyti penkis būdus, kaip pagerinti mūsų nuolatinio dalyvavimo sakramento apeigose – apeigose, kurios gali mums padėti tapti šventiems, – poveikį ir galią.

    1. Pasiruoškite iš anksto

    Pasiruošimą sakramentui galime pradėti gerokai prieš sakramento susirinkimo pradžią. Šeštadienis gali tikti apmąstymams apie mūsų dvasinį progresą ir pasirengimą.

    Pasiruošimas sekmadieniui

    Mirtingasis gyvenimas tai svarbi dovana mūsų kelyje link tapimo panašiems į mūsų Dangiškąjį Tėvą. Kadangi tai būtina, jame yra išbandymų ir sunkumų, suteikiančių galimybę keistis ir tobulėti. Karalius Benjaminas mokė, kad „prigimtinis žmogus yra Dievo priešas […] ir bus per amžių amžius, nebent jis pasiduos Šventosios Dvasios vilionėms ir nusivilks prigimtinį žmogų, ir taps šventuoju per Viešpaties Kristaus apmokėjimą“ (Mozijo 3:19). Dalyvavimas sakramento apeigose suteikia galimybę savo širdimis ir sielomis labiau atsiduoti Dievui.

    Kai ruošdamiesi rodome dėkingumą už Kristaus Apmokėjimą, atgailaujame už padarytas klaidas ir ydas ir prašome Tėvo pagalbos mūsų panašėjimo į Jį kelionėje, mūsų širdys tampa sudužusios. Tada galime siekti sakramento teikiamos galimybės prisiminti Jo auką ir atnaujinti savo įsipareigojimą laikytis visų sudarytų sandorų.

    2. Atvykite anksčiau

    Per sakramentą galime patirti daugiau, kai atvykstame gerokai prieš susirinkimą ir, grojant preliudo muzikai, pasineriame į apmąstymus.

    Ankstyvas atėjimas į sakramento susirinkimą

    Prezidentas Boidas K. Pakeris mokė: „Pagarbiai grojama preliudo muzika yra atgaiva dvasiai. Ji atneša įkvėpimą.“1 „Šis laikas, – paaiškino prezidentas Raselas M. Nelsonas, – skirtas ne pokalbiams ar žinučių siuntinėjimui, o pamaldžiam apmąstymui, nes vadovai ir nariai dvasiškai ruošiasi sakramentui.“2

    3. Giedokite ir mokykitės iš sakramento giesmės žodžių

    Sakramento giesmė yra ypač svarbi mūsų dalyvavimo sakramente dalis. Muzika pakylėja mūsų mintis ir jausmus. Sakramento giesmė mus dar labiau veikia, kai susitelkiame į jos žodžius ir mokomas galingas doktrinas. Daug sužinome iš tokių žodžių kaip „Tu kryžių kentei“3, „mes turim būt išties tikri, kad esam švarūs ir tyri“4 ir „teisybės, malonės, meilės darna – tai dieviška mūsų lemtis“5.

    Giedokite giesmes ir mokykitės iš jų
    Įsigilinkite į giesmių žodžius

    Kai, ruošdamiesi priimti sakramento simbolius, giedame giesmę, žodžiai gali tapti mūsų sandoros įsipareigojimais. Pavyzdžiui: „O Viešpatie, mylim Tave mes karštai ir žengsim tavuoju keliu.“6

    4. Dvasiškai dalyvaukite sakramento maldose (žr. Moronio 4–5)

    Neleiskime pažįstamiems sakramento maldų žodžiams praskrieti pro mūsų ausis, nes daug ko išmoksime ir dar daugiau pajausime, jei dvasiškai dalyvausime apmąstant tose maldose minimus įsipareigojimus ir su jais susijusias palaimas.

    Duonos palaiminimas

    Duona ir vanduo yra palaiminami ir pašventinami mūsų sieloms. Jie mums primena Gelbėtojo auką ir tai, kad Jis gali mums padėti tapti šventiems.

    Maldos paaiškina, jog duoną priimame, kad atmintume Sūnaus kūną, kurį Jis atidavė kaip išpirką, kad visi galėtų būti prikelti, o vandenį geriame, kad atmintume Sūnaus kraują, kurį Jis savanoriškai praliejo, kad galėtume būti išpirkti, jei atgailausime.

    Sandoros maldose pristatomos fraze „kad jie pasiryžę“ (Moronio 4:3). Ši frazė mus gali labai stipriai paveikti. Ar esame pasiryžę tarnauti ir dalyvauti? Ar esame pasiryžę keistis? Ar esame pasiryžę kovoti su savo silpnybėmis? Ar esame pasiryžę padėti kitiems ir laiminti juos? Ar esame pasiryžę pasikliauti Gelbėtoju?

    Kai išsakomi pažadai ir kai priimame sakramentą, širdyse patvirtiname, kad esame pasiryžę:

    • Prisiimti Jėzaus Kristaus vardą.

    • Stengtis laikytis visų Jo įsakymų.

    • Visuomet Jį atminti.

    Maldą užbaigia didingas kvietimas ir pažadas: „Kad jo Dvasia visuomet būtų su jais“ (Moronio 4:3).

    Paulius rašė: „Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas [ir] susivaldymas“ (Galatams 5:22–23). Laikydamiesi sandorų galime gauti nuostabių palaimų ir dovanų.

    5. Kai dalijami sakramento simboliai, mąstykite apie Jį ir prisiminkite Jį

    Tos šventos minutės, kai turintieji kunigystę dalija sakramentą, gali tapti mums šventos.

    Duonos dalijimas

    Kai dalijama duona, galime galvoti, jog atlikdamas aukščiausią meilės mums veiksmą, Gelbėtojas paėmė „ant savęs mirtį, kad galėtų atrišti mirties pančius, surišusius jo žmones“ (Almos 7:12).

    Galime prisiminti šlovingą prisikėlimo palaiminimą, kuris „bus visiems: tiek seniems, tiek ir jauniems, tiek vergams, tiek ir laisviesiems, tiek vyrams, tiek ir moterims, tiek nelabiems, tiek ir teisiems. Ir netgi tiek, kaip galvos plaukas, neprapuls, bet viskas bus atstatyta į savo tobulą kūno pavidalą“ (Almos 11:44).

    Vandens dalijimas

    Kai dalijamas vanduo, galime prisiminti Gelbėtojo pareiškimą:

    „Nes štai, aš, Dievas, iškentėjau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus. […]

    Kentėjimą, dėl kurio net aš, pats Dievas, didžiausias iš visų, drebėjau iš skausmo ir kraujavau iš kiekvienos poros, ir kentėjau tiek kūnu, tiek ir dvasia – ir aš norėjau negerti tos karčios taurės ir atsitraukti“ (DS 19:16, 18).

    Atmename, jog Jis paėmė „ant savęs jų silpnybes, kad jo vidus prisipildytų gailestingumo, pagal kūną, kad jis savo kūnu sužinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms [mūsų] silpnybėse“ (Almos 7:12).

    Galvodami apie tai, kaip priimame sakramentą, galime paklausti savęs:

    • Ką padarysiu kitą savaitę, siekdamas geriau pasiruošti sakramentui?

    • Ar galiu prisidėti prie pagarbos ir apreiškimo, kurie gali lydėti sakramento susirinkimo pradžią?

    • Kokios doktrinos buvo mokoma sakramento giesmėje?

    • Ką išgirdau ir pajutau klausydamasis sakramento maldų?

    • Apie ką galvojau, kai buvo dalijamas sakramentas?

    Vyresnysis Deividas A. Bednaris mokė: „Sakramento apeigos yra šventas ir nuolatinis kvietimas į nuoširdžią atgailą ir dvasinį atsinaujinimą. Pats savaime sakramento priėmimas neatleidžia mūsų nuodėmių. Tačiau jei šioms šventoms apeigoms ruošimės sąmoningai ir jose dalyvausime su sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia, tai mums pažadama, kad su mumis visuomet bus Viešpaties Dvasia. Šventosios Dvasios – mūsų nuolatinės bendražygės – galia galime visuomet išlaikyti savo nuodėmių atleidimą.“7

    Liudiju apie gausybę palaimų, kurias galime patirti geriau pasiruošę ir dvasingiau dalyvaudami sakramento apeigose. Taip pat liudiju, kad šios palaimos mums yra prieinamos dėl mūsų Dangiškojo Tėvo meilės ir begalinės apmokančiosios Jo Mylimo Sūnaus Jėzaus Kristaus aukos. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.