2010–2019
O koks didis mūsų Dievo planas!
2016 m. spalis


O koks didis mūsų Dievo planas!

Esame apsupti tokios stulbinančios šviesos ir tiesos gausos, kad klausiu savęs, ar iš tikrųjų įvertiname, ką turime.

Kokie esame palaiminti galėdami vėl susirinkti šioje pasaulinėje konferencijoje, vedami ir vadovaujami mūsų brangaus pranašo ir prezidento Tomo S. Monsono. Prezidente, mes mylime ir palaikome jus visa širdimi!

Savo profesiniame piloto gyvenime visiškai pasiklioviau kompiuterinių sistemų tikslumu ir patikimumu, bet retai kada naudojausi savo asmeniniu kompiuteriu. Kai savo biure ėjau vadovo pareigas, užduotis atlikti man maloniai padėdavo padėjėjai bei sekretorės.

Visa tai pasikeitė 1994 metais, kai buvau pašauktas visuotiniu įgaliotiniu. Mano pašaukimas suteikė man daugelį nuostabių progų tarnauti žmonėms, bet taip pat reikėjo tvarkyti nemažai Bažnyčios dokumentų – daugiau nei kada nors įsivaizdavau.

Nustebau supratęs, kad visus darbus galėsiu atlikti tik naudodamasis asmeniniu kompiuteriu.

Pirmą kartą gyvenime turėjau įžengti į šį keistą, gluminantį, nesuprantamą pasaulį.

Pradžioje mes su kompiuteriu nebuvome geriausi draugai.

Specialistai mėgino mane mokyti, kaip naudotis kompiuteriu. Jie tiesiogine prasme stovėdavo man už nugaros, per mano petį ištiesdavo ranką ir pirštais nesuvokiamai greitai klaviatūroje taukšėdavo kažkokią simfoniją.

„Matote? – išdidžiai pasakydavo. – Štai, kaip tai daroma.“

Aš nematydavau. Pradžia buvo sunki.

Mano mokymosi kreivė labiau panašėjo į plytų sieną.

Viskas reikalavo labai daug laiko, kartojimų, kantrybės, tikrai nemažai vilties ir tikėjimo, daugybės mano žmonos padrąsinimų ir daugelio litrų dietinio gazuoto gėrimo, kurio pavadinimas liks nežinomas.

Dabar, po 22 metų, mane supa kompiuterinė technika. Esu susikūręs el. pašto adresą, „Twitter’io“ paskyrą ir „Facebook’o“ puslapį. Turiu išmanųjį telefoną, planšetinį bei nešiojamąjį kompiuterius ir skaitmeninę kamerą. Ir nors mano technikos naudojimo įgūdžiai atitinka maždaug septynmečio vaiko, kaip į aštuntą dešimtmetį įžengusiam vyriškiui man visai gerai sekasi.

Tačiau pastebėjau kai ką įdomaus. Kuo didesniu technikos žinovu darausi, tuo daugiau imu laikyti ją savaime suprantamu dalyku.

Didelę žmonijos istorijos dalį susisiekimas vykdavo žirgo greičiu. Nusiųsti žinią ir sulaukti atsakymo galėdavo užtrukti dienas ar netgi mėnesius. Šiandien mūsų pranešimai skrieja tūkstančius kilometrų į padanges ar tūkstančius metrų į vandenynų gelmes, kad pasiektų adresatą kitoje pasaulio pusėje, ir jeigu jie vėluoja bent kelias sekundes, mes susierziname ir prarandame kantrybę.

Atrodo, kad tokia žmogaus prigimtis: kai geriau susipažįstame su kuo nors, netgi su kuo nors stebuklingu ar nuostabą keliančiu, prarandame nuostabą ir laikome tai įprastu dalyku.

Ar laikome dvasines tiesas savaime suprantamu dalyku?

Nieko tokio, jei savaime suprantamais dalykais laikome šiuolaikines technologijas ir patogumus. Bet, deja, kartais panašiai žvelgiame ir į amžinąsias, sielą praplečiančias Jėzaus Kristaus Evangelijos doktrinas. Jėzaus Kristaus Bažnyčioje mums yra tiek daug duota. Esame apsupti tokios stulbinančios šviesos ir tiesos gausos, kad klausiu savęs, ar iš tikrųjų įvertiname, ką turime.

Pagalvokite apie tuos ankstyvuosius mokinius, vaikščiojusius ir kalbėjusius su Gelbėtoju Jo žemiškosios tarnystės metu. Įsivaizduokite dėkingumą ir pagarbą, tikriausiai užliejusius tų mokinių širdis ir pripildžiusius jų protus, kai jie pamatė Jį, prisikėlusį iš kapo, ir palietė žaizdas Jo rankose. Jų gyvenimas daugiau nebuvo toks kaip iki tol!

Pagalvokite apie ankstyvuosius šio Evangelijos laikotarpio šventuosius, pažinojusius Pranašą Džozefą Smitą ir girdėjusius jį skelbiant sugrąžintąją Evangeliją. Įsivaizduokite, kaip jie turėjo jaustis žinodami, kad uždanga tarp dangaus ir žemės vėl praskleista, iš celestialinių namų aukštybėse išliejant šviesos ir pažinimo į pasaulį.

O svarbiausia, pagalvokite, kaip jautėtės pirmąjį kartą įtikėję ir supratę, kad išties esate Dievo vaikai; kad Jėzus Kristus savu noru kentėjo dėl jūsų nuodėmių tam, kad galėtumėte vėl būti švarūs; kad kunigystės galia – reali ir gali sujungti jus su jūsų mylimaisiais laikui ir visai amžinybei; kad šiandien žemėje yra gyvasis pranašas. Argi tai nenuostabu?

Atsižvelgiant į visa tai, kaip gi galėtų būti, kad bažnyčios pamaldas lankytume ne džiaugsmingiau už visus kitus? Arba pavargtume skaityti Šventuosius Raštus? Manau, taip galėtų būti  tik tokiu atveju, jei mūsų širdys taptųbejausmės, nepajėgios jausti dėkingumo ir nuostabos dėl šventų ir didingų Dievo mums suteiktų dovanų. Gyvenimą keičiančios tiesos yra prieš pat mūsų akis ir ranka pasiekiamos, bet mes kartais mokinystės keliu einame tarsi miegodami. Pernelyg dažnai leidžiame, kad mūsų dėmesį atitrauktų kitų narių netobulumai, ir nesekame mūsų Mokytojo pavyzdžiu. Žingsniuojame keliu, padengtu deimantais, bet vos galime atskirti juos nuo paprastų akmenukų.

Girdėta žinia

Kai buvau jaunuolis, draugai klausinėdavo mane apie religiją. Dažnai imdavau jiems aiškinti apie skirtumus, pavyzdžiui, Išminties Žodį. Kitais kartais pabrėždavau panašumus su kitomis krikščioniškomis religijomis. Niekas nedarė jiems labai didelio įspūdžio. Tačiau kalbėdamas apie didį mūsų Tėvo danguje sukurtą laimės planą mums, Jo vaikams, patraukdavau jų dėmesį.

Prisimenu, mėginau nubraižyti laimės planą mūsų maldos namų klasės lentoje Frankfurte, Vokietijoje. Nubraižiau apskritimus, simbolizuojančius ikimirtingąjį ir žemiškąjį gyvenimus ir grįžimą pas mūsų Dangiškuosius Tėvus po šio gyvenimo.

Būdamas paauglys labai mėgau dalintis šia jaudinančia žinia. Kai paprastais žodžiais paaiškindavau tuos principus, mano širdis prisipildydavo dėkingumo Savo vaikus mylinčiam Dievui ir Gelbėtojui, kuris visus mus išpirko iš mirties ir pragaro. Labai didžiavausi šia meilės, džiaugsmo ir vilties žinia.

Kai kurie mano draugai sakydavo, kad ši žinia atrodo girdėta, nors tokių dalykų jų religiniai auklėtojai niekada nemokė. Buvo taip, tarsi jie visada būtų žinoję, kad tai tiesa, tarsi aš vien apšviesčiau kažką, kas visada buvo giliai jų širdyse.

Mes žinome atsakymus!

Tikiu, kad kiekviena žmogiška esybė širdyje turi vienokių ar kitokių esminių būties klausimų. Iš kur aš atėjau? Kodėl esu čia? Kas nutiks, kai numirsiu?

Tokius klausimus mirtingieji užduoda nuo pat laiko pradžios. Filosofai, mokslininkai ir kiti žinovai praleisdavo visą savo gyvenimą ir turtą ieškodami atsakymų.

Esu dėkingas, kad sugrąžintoji Jėzaus Kristaus Evangelija pateikia atsakymus į sudėtingiausius gyvenimo klausimus. Šių atsakymų mokoma Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Jie yra teisingi, paprasti, aiškūs ir lengvai suprantami. Jie yra įkvėpti, ir mes mokome jų mūsų trimečius vaikučius „Spindulėlių“ klasėje.

Broliai ir seserys, esame amžinosios esybės, be pradžios ir be pabaigos. Egzistavome visada.1 Tiesiogine prasme esame dvasiniai dieviškų, nemirtingų ir visagalių Dangiškųjų Tėvų vaikai!

Atėjome čia iš dangiškųjų Viešpaties, mūsų Dievo, rūmų. Esame iš karališkųjų Elohimo, Aukščiausiojo Dievo, namų. Vaikščiojome su Juo ikižemiškajame pasaulyje. Girdėjome Jį kalbant, matėme Jo didybę, mokėmės Jo kelių.

Jūs ir aš dalyvavome Didžiojoje Taryboje, kurioje mūsų mylimas Tėvas pristatė Savo planą mums: kad ateisime gyventi į žemę, gausime mirtingus kūnus, mokysimės rinktis gera ir pikta ir vystysimės taip, kaip būtų neįmanoma jokiu kitu būdu.

Žinojome, kad perėję uždangą ir įžengę į šį mirtingąjį gyvenimą daugiau neprisiminsime prieš tai buvusio gyvenimo. Kad bus pasipriešinimas, sunkumai ir pagundos. Tačiau taip pat žinojome, kad įgyti fizinį kūną mums yra nepaprastai svarbu. Ak, kaip vylėmės, kad greitai išmoksime rinktis teisingai, atsispirti Šėtono pagundoms ir galiausiai grįžti pas mūsų mylimus Tėvus danguje.

Žinojome, kad nusidėsime ir darysime klaidas, galbūt net labai rimtas. Bet taip pat žinojome, jog mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus prisiekė ateiti į žemę, nugyventi gyvenimą be nuodėmių ir savanoriškai atiduoti gyvybę kaip amžinąją auką. Žinojome, kad, jei atiduosime Jam savo širdį, pasikliausime Juo ir visomis savo sielos jėgomis stengsimės eiti mokinystės keliu, galėsime būti apvalyti, švarūs ir vėl įžengti mūsų mylimo Tėvo danguje akivaizdon.

Todėl tikėdami Jėzaus Kristaus auka, jūs ir aš, savo laisva valia priėmėme Dangiškojo Tėvo planą.

Štai kodėl esame čia, šioje nuostabioje žemėje: nes Dievas pasiūlė mums galimybę, ir mes pasirinkome ją priimti. Mūsų žemiškasis gyvenimas yra tik laikinas ir baigsis mirus mūsų fiziniam kūnui. Tačiau esmė to, kas jūs ir aš esame, nebus sunaikinta. Mūsų dvasios ir toliau gyvens ir lauks prikėlimo, mūsų mylimo Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus nemokamos dovanos visiems.2 Per prisikėlimą mūsų dvasios ir kūnai bus vėl sujungti, be skausmų ir fizinių netobulumų.

Po prisikėlimo bus Teismo diena. Nors galiausiai visi bus išgelbėti ir paveldės šlovės karalystę, pasikliaunantieji Dievu ir besistengiantieji laikytis Jo įstatymų ir apeigų paveldės gyvenimą amžinybėse, neįsivaizduojamai šlovingą ir pribloškiančiai didingą.

Ta Teismo diena bus gailestingumo ir meilės diena – diena, kai sudužusios širdys bus pagydytos, sielvarto ašaras pakeis dėkingumo ašaros, kai viskas bus atitaisyta.3

Taip, bus didžiulis sielvartas dėl nuodėmės. Taip, bus apgailestavimų ir net širdgėlos dėl savo klaidų, kvailumo ir užsispyrimo, dėl kurių praleidome galimybę turėti daug didingesnę ateitį.

Tačiau esu tikras, kad mes ne tik būsime patenkinti Dievo teismu, bet taip pat būsime apstulbinti ir priblokšti Jo begalinės malonės, gailestingumo, dosnumo ir meilės mums, Jo vaikams. Jei mūsų troškimai ir darbai geri, jei tikime gyvąjį Dievą, tuomet galime nekantraudami laukti to, ką Moronis pavadino „maloningąja didžiojo Jehovos, Amžinojo […] Teisėjo pertvara“4.

Pro Tanto Quid Retribuamus

Mano mylimi broliai ir seserys, mano brangūs draugai, ar šie mūsų Dangiškojo Tėvo mums paruošto didžiojo laimės plano apmąstymai mūsų širdžių ir protų nepripildo susižavėjimo ir nuostabos? Ar jie mūsų nepripildo neapsakomo džiaugsmo mąstant apie tą šlovingą ateitį, paruoštą visiems, kurie laukia Viešpaties?

Jei niekada nejautėte tokios nuostabos ir džiaugsmo, kviečiu jus ieškoti, studijuoti ir apmąstyti paprastas, bet daug apimančias sugrąžintosios Evangelijos tiesas. „Tegul didingi amžinybės dalykai būna jūsų protuose.“5 Tegul jie liudija jums apie dievišką išgelbėjimo planą.

Jei esate tai jautę anksčiau, klausiu jūsų šiandien: „Ar galite taip jaustis dabar?“6

Neseniai turėjau galimybę nukeliauti į Belfastą Šiaurės Airijoje. Būdamas ten pastebėjau Belfasto herbą, kuriame užrašytas devizas „Pro tanto quid retribuamus“, arba „Ką duosime atsilygindami už tiek daug?“7

Kviečiu visus mus apsvarstyti šį klausimą. Ką duosime atsilygindami už tą Dievo ant mūsų išlietą šviesos ir tiesos srautą?

Mūsų mylimas Tėvas teprašo, kad gyventume pagal tiesą, kurią gavome, ir kad eitume Jo parodytu keliu. Todėl būkime drąsūs, pasikliaukime Dvasios vedimu. Žodžiais bei darbais dalinkimės su savo aplinkiniais susižavėjimą ir nuostabą keliančia žinia apie Dievo laimės planą. Mūsų motyvas tebūna mūsų meilė Dievui ir Jo vaikams, nes jie yra mūsų broliai ir seserys. Tai pradžia to, ką galime daryti atsilygindami už tiek daug.

Kurią nors dieną „kiekvienas kelis klaupsis ir kiekvienas liežuvis išpažins“, kad Dievo keliai teisingi, o Jo planas tobulas.8 Jums ir man ta diena tebūna šiandien. Tad skelbkime, kaip senovės Jokūbas: „O koks didis mūsų Dievo planas!“9

Apie tai su nuoširdžiu dėkingumu mūsų Dangiškajam Tėvui liudiju palikdamas jums savo palaiminimą, Jėzaus Kristaus vardu, amen.