Atgaila – džiaugsmingas pasirinkimas
Dėl mūsų Gelbėtojo atgaila ne tik įmanoma, bet ir džiugi.
Mano brangūs broliai ir seserys, kai man buvo 12 metų, mano šeima gyveno Geteborge, pajūrio mieste pietinėje Švedijoje. Tarp kitko, tai yra gimtasis miestas mūsų brangaus bendradarbio vyresniojo Pero G. Malmo,1 kuris mirė šią vasarą. Mums jo trūksta. Esame dėkingi už jo kilnumą, kilnų tarnavimą ir tokios nuostabios jo šeimos pavyzdį. Tikrai meldžiame jiems didžiausių Dievo palaimų.
Prieš penkiasdešimt metų lankėme bažnyčią, kurios susirinkimai vykdavo dideliame rekonstruotame name. Vieną sekmadienį mano draugas Stefanas2, vienintelis kitas diakonas skyriuje, pasitiko mane bažnyčioje šiek tiek susijaudinęs. Nuėjome į greta sakramento salės esantį kambarį, ir jis iš kišenės išsitraukė didelį fejerverką ir kelis degtukus. Su jaunatvišku noru parodyti drąsą paėmiau fejerverką ir uždegiau ilgą pilką dagtį. Ketinau dagtį užgesinti fejerverkui nesusprogus. Tačiau bandydamas tai padaryti nudegiau pirštus ir fejerverkas iškrito man iš rankų. Mudu su Stefanu išsigandę stebėjome toliau degančią dagtį.
Fejerverkas susprogo ir kambaryje bei sakramento salėje pasklido sieros kvapas. Mes paskubomis surinkome išsibarsčiusias fejerverko liekanas ir, norėdami išvėdinti kvapus, atidarėme langus naiviai tikėdamiesi, kad niekas nepastebės. Laimei, niekas nesusižeidė ir nebuvo padaryta žalos.
Į susirinkimą atėję nariai atkreipė dėmesį į stiprų kvapą. Jo sunku buvo nepastebėti. Tas kvapas atitraukė žmonių dėmesį nuo šventos susirinkimo esmės. Kadangi buvo mažai Aarono kunigystę turinčių asmenų, ir dėl to, kad nesusiejau minčių su veiksmais, aš dalinau sakramentą, tačiau nesijaučiau esąs vertas jo priimti. Kada sakramento padėklas buvo paduotas man, nepriėmiau nei duonos, nei vandens. Jaučiausi siaubingai. Man buvo gėda ir aš žinojau, kad padariau tai, dėl ko Dievas buvo nepatenkintas.
Po susirinkimų skyriaus prezidentas Frankas Lindbergas, garbingas senyvo amžiaus žilaplaukis vyras paprašė, kad užeičiau į jo kabinetą. Man atsisėdus jis švelniai pažiūrėjo į mane ir pasakė pastebėjęs, kad nepriėmiau sakramento. Jis paklausė kodėl. Įtariu, jis žinojo kodėl. Buvau tikras, kad visi žinojo, ką padariau. Kai jam papasakojau, jis paklausė, kaip jaučiuosi. Per ašaras užsikirsdamas pasakiau, kad labai gailiuosi ir žinau, jog nuvyliau Dievą.
Prezidentas Lindbergas atsivertė stipriai aptrintą Doktrinos ir Sandorų knygą ir paprašė manęs perskaityti pabrauktas eilutes. Štai ką garsiai perskaičiau:
„Štai, tam, kuris atgailavo dėl savo nuodėmių, yra atleidžiama, ir aš, Viešpats, jų daugiau nebeprisimenu.
Iš to jūs galite pažinti, ar žmogus atgailauja dėl savo nuodėmių, – štai, jis išpažins ir paliks jas.“3
Niekada nepamiršiu prezidento Lindbergo gailestingos šypsenos, kai baigęs skaityti pakėliau akis. Truputį susijaudinęs jis pasakė man, kad mano, jog vėl galiu priimti sakramentą. Išeidamas iš jo kabineto jaučiau nenusakomą džiaugsmą.
Toks džiaugsmas yra vienas iš atgailai būdingų rezultatų. Žodžio atgailauti prasmė yra „po to suvokti“ ir tai reiškia „pasikeisti“.4 Švedų kalboje tas žodis yra omvänd, kuris paprastai reiškia „apsisukti“.5 Krikščionis rašytojas K. S. Liuisas rašė apie poreikį keistis ir keitimosi būdą. Jis pabrėžė, kad į atgailą įeina „sugrąžinimas į teisingą kelią. Neteisingą sumą galima ištaisyti, bet tik grįžus atgal iki tos vietos, kurioje yra klaida, ir iš naujo pradėjus nuo to taško, o ne paprasčiausiai einant pirmyn.“6 Mūsų elgesio pakeitimas ir grįžimas į „teisingą kelią“ yra atgailos dalis, tačiau tik dalis. Tikroji atgaila taip pat apima mūsų širdžių ir valios atgręžimą į Dievą ir nuodėmės išsižadėjimą.7 Kaip yra paaiškinta Ezechielio knygoje, atgailauti reiškia nusigręžti nuo nuodėmės ir daryti, kas teisinga ir teisu, sugrąžinti užstatą ir laikytis gyvenimo nuostatų, nedarant pikta.8
Bet net ir tai nėra išsamus apibrėžimas. Jis tinkamai nenusako galios, dėl kurios atgaila yra įmanoma, – apmokančios mūsų Gelbėtojo aukos. Tikroji atgaila reikalauja tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi, tikėjimo, kad jis gali pakeisti mus, tikėjimo, kad Jis gali mums atleisti, ir tikėjimo, kad Jis padės mums išvengti tolimesnių klaidų. Toks tikėjimas padaro Jo Apmokėjimą veiksmingą mūsų gyvenime. Kada mes Gelbėtojui padedant „po to suvokiame“ ir „apsisukame“, galime jausti Jo pažadų teikiamą viltį ir atleidimo džiaugsmą. Be Išpirkėjo, atgailai būdinga viltis ir džiaugsmas pranyktų ir atgaila taptų tik apgailėtinu elgsenos pakoregavimu. Bet panaudodami tikėjimą Juo atsigręžiame į Jo gebėjimą ir norą atleisti nuodėmę.
2015 m. balandį prezidentas Boidas K. Pakeris paskutinėje jam visuotinėje konferencijoje patvirtino viltingus atgailos pažadus. Jis pateikė Gelbėtojo Apmokėjimo galios išgydyti apibūdinimą, kurį aš laikau per pusę šimtmečio apaštališkos tarnystės sukauptos išminties santrauka. Prezidentas Pakeris sakė: „Apmokėjimas nepalieka jokių vėžių ar pėdsakų. Ką jis sutaiso, yra sutaisyta. […] Jis tiesiog išgydo, ir tai, ką jis išgydo, lieka išgydyta.“9
Jis tęsė:
„Apmokėjimas, kurį kiekvienas iš mūsų galime gauti, nepalieka randų. Tai reiškia, kad nepaisant to, ką esame padarę ar kur esame buvę, nepaisant to, kaip tai nutiko, jei tikrai atgailaujame, [Gelbėtojas] yra pažadėjęs apmokėti. Tai buvo įtvirtinta, kai Jis atliko Apmokėjimą. […]
Apmokėjimas […] gali nuplauti kiekvieną nuodėmę, kad ir kokia ji sunki, ilga, kad ir kiek kartų kartota.“10
Gelbėtojo Apmokėjimo įtaka jums ir man yra be galo plati ir gili. Tačiau ji niekuomet nebus mums primesta. Kaip paaiškino pranašas Lehis, po to, kai esame „pakankamai išmokyti“ žinoti, „kas gera ir kas pikta“11, mes esame „laisvi pasirinkti laisvę ir amžinąjį gyvenimą per didįjį visų žmonių Tarpininką arba pasirinkti nelaisvę ir mirtį“12. Kitaip sakant, atgaila yra pasirinkimas.
Mes galime rinktis, o kartais ir renkamės skirtingai. Tokie pasirinkimai gali neatrodyti iš esmės blogi, bet jie neleidžia mums tapti tikrai norintiems atgailauti ir todėl užkerta kelią siekti tikros atgailos. Pavyzdžiui, mes galime pasirinkti kaltinti kitus. Būdamas 12 metų Geteborge galėjau kaltinti Stefaną. Tai jis į bažnyčią atsinešė didelį fejerverką ir degtukų. Tačiau kaltindami kitus, net jei turime tam pagrindo, teisiname savo elgesį. Taip darydami atsakomybę už savo veiksmus perkeliame ant kitų. Kai atsakomybė yra perkelta, mes sumenkiname tiek poreikį, tiek ir savo gebėjimą veikti. Užuot buvę veikėjai, gebantys nepriklausomai veikti, mes paverčiame save nelaimingomis aukomis.13
Kitas atgailą apsunkinantis pasirinkimas – savo klaidų menkinimas. Per tą įvykį su fejerverku Geteborge niekas nebuvo sužeistas, nebuvo padaryta nepataisoma žala, o susirinkimas vis tiek įvyko. Būtų buvę lengva pasakyti, kad nebuvo prasmės atgailauti. Tačiau savo klaidų menkinimas, netgi nesant akivaizdžių tiesioginių pasekmių, panaikina motyvą keistis. Tokia mąstysena neleidžia mums matyti, kad mūsų klaidos ir nuodėmės turi amžinas pasekmes.
Dar viena klaida yra manyti, kad mūsų nuodėmės nėra svarbios, nes Dievas myli mus nepriklausomai nuo to, ką darome. Yra pagunda tikėti taip, kaip Zarahemlos žmones mokė melagis Nehoras: „Kad visa žmonija bus išgelbėta paskutiniąją dieną ir kad jiems nereikia nei bijoti, nei drebėti […] ir galiausiai visi žmonės turės amžinąjį gyvenimą.“14 Bet ši gundanti mintis yra klaidinga. Dievas tikrai mus myli. Tačiau Jam ir mums yra svarbu, ką darome. Jis davė aiškius nurodymus dėl to, kaip turime elgtis. Mes juos vadiname įsakymais. Jo pritarimas ir mūsų amžinasis gyvenimas priklauso nuo mūsų elgesio, taip pat nuo noro nuolankiai siekti tikros atgailos.15
Be to, mes nepasiekiame tikros atgailos, kai pasirenkame atskirti Dievą nuo Jo įsakymų. Galiausiai, jeigu sakramentas nebūtų šventas, būtų nesvarbu, kad fejerverko kvapas trukdė Geteborgo sakramento susirinkimui. Turime saugotis, kad nenuvertintume nuodėmingo elgesio silpnindami arba nepaisydami dieviškos Jo įsakymų autorystės. Tikroji atgaila reikalauja Gelbėtojo dieviškumo ir pastarųjų dienų Jo darbo tikrumo pripažinimo.
Užuot ieškoję pasiteisinimų, rinkimės atgailą. Per atgailą galime pagalvoti apie save, kaip palaidūnas tame palyginime,16 ir apmąstyti amžiną savo veiksmų svarbą. Kai suprantame, kaip mūsų nuodėmės gali paveikti mūsų amžinąją laimę, tampame ne tik tikrai atgailaujantys, bet taip pat stengiamės tapti geresni. Susidūrę su pagunda būsime labiau linkę paklausti savęs Viljamo Šekspyro žodžiais:
Kokia nauda man gauti tai, ko ieškau?
Sapną, įkvėpį, blėstančio džiaugsmo putas,
Tai, kas nuperka minutę linksmybių ir savaitę raudų,
Arba parduoda amžinybę mainais už žaislą?17
Jeigu dėl žaislo iš akiračio pametėme amžinybę, galime rinktis atgailauti. Dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo turime dar vieną šansą. Metaforiškai kalbant, galime iškeisti tą žaislą, kurį įsigijome dėl netinkamo patarimo, ir vėl įgyti amžinybės viltį. Gelbėtojas taip paaiškino: „Štai Viešpats, jūsų Išpirkėjas, iškentėjo mirtį kūne; taigi jis iškentėjo visų žmonių skausmą, idant visi žmonės galėtų atgailauti ir ateiti pas jį.“18
Jėzus Kristus gali atleisti, nes Jis sumokėjo kainą už mūsų nuodėmes.19
Mūsų Išpirkėjas pasirenka atleisti dėl Savo neprilygstamos užuojautos, gailestingumo ir meilės.
Mūsų Gelbėtojas nori atleisti, nes tai yra viena iš Jo dieviškų savybių.
Ir būdamas Gerasis Ganytojas Jis džiūgauja, kai mes pasirenkame atgailauti.20
Kai liūdime pagal Dievo valią dėl savo veiksmų21, kai pasirenkame atgailauti, mes iš karto į savo gyvenimą pakviečiame Gelbėtoją. Amulekas taip mokė: „Ei[kite] ir daugiau nebeužkietin[kite] savo širdžių; nes štai, dabar jūsų išgelbėjimo metas ir diena; ir todėl jei atgailausite ir neužkietinsite savo širdžių, didysis išpirkimo planas nedelsiant bus įvykdytas jums.“22 Dėl savo veiksmų galime liūdėti pagal Dievo valią ir tuo pat metu džiaugtis, kad Gelbėtojas mums padeda.
Tai, kad galime atgailauti, yra geroji Evangelijos žinia!23 Kaltė gali būti nušluota.24 Mes galime būti pripildyti džiaugsmo, gauti savo nuodėmių atleidimą ir turėti „sąžinės ramybę“25. Galime būti išvaduoti iš nevilties jausmų ir nuodėmės vergovės. Galime būti pripildyti nuostabios Dievo šviesos ir „daugiau nebesikankinti“26. Dėl mūsų Gelbėtojo atgaila ne tik įmanoma, bet ir džiugi. Vis dar pamenu jausmus, kurie užliejo mane tame skyriaus prezidento kabinete po nutikimo su fejerverku. Žinojau, kad man atleista. Mano kaltės jausmas pranyko, niūri nuotaika išsisklaidė ir širdis palengvėjo.
Broliai ir seserys, mūsų konferencijai baigiantis kviečiu jus savo gyvenime daugiau džiaugtis – džiaugtis žinojimu, kad Jėzaus Kristaus Apmokėjimas yra realus, džiaugtis Gelbėtojo sugebėjimu, noru ir troškimu atleisti ir džiaugtis dėl pasirinkimo atgailauti. Sekime nurodymu „džiaugsmingai sem[tis] vandens iš išganingųjų versmių“27. Rinkimės atgailauti, išsižadėti savo nuodėmių, atgręžti savo širdį ir valią sekti savo Gelbėtoju. Liudiju, kad Jis gyvas ir realus. Esu Jo neprilygstamos užuojautos, gailestingumo ir meilės liudytojas ir nuolatinis gavėjas. Meldžiu, kad gelbstintys Jo Apmokėjimo palaiminimai lydėtų jus dabar ir toliau visą jūsų gyvenimą,28 kaip jie lydėjo mane. Jėzaus Kristaus vardu, amen.