Ir nebebus mirties
Vyresnysis Polas V. Džonsonas
Iš Septyniasdešimties
Prisikėlimas yra didžios vilties šaltinis visiems tiems, kurie sielvartavo dėl artimojo mirties.
Prieš savaitę šventėme Velykas, ir mūsų mintys vėl buvo sutelktos į apmokančiąją Viešpaties Jėzaus Kristaus auką ir Prisikėlimą. Per pastaruosius metus apie Prisikėlimą galvojau ir mąsčiau daugiau nei įprastai.
Beveik prieš metus mirė mūsų duktė Alisa. Kone aštuonerius metus ji kovojo su vėžiu, patyrė kelias operacijas, buvo gydoma įvairiais vaistais, sulaukė jaudinančių stebuklų ir skaudžių nusivylimų. Stebėjome, kaip artėjant mirtingojo gyvenimo pabaigai jos fizinė sveikata vis blogėja. Buvo nepakeliamai skaudu matyti, kas vyksta mūsų mylimai dukrai, mūsų mažam gyvybingam kūdikiui, užaugusiam į nuostabią moterį, žmoną ir motiną. Maniau, kad mano širdis neatlaikys.
Praeitais metais, Velykų metą, likus truputį daugiau nei mėnesiui iki mirties, Alisa rašė: „Velykos yra priminimas viso to, ko aš viliuosi. Kad kada nors pasveiksiu ir būsiu pilnavertė. Kada nors manyje nebus nei metalinių, nei plastikinių detalių. Kada nors mano širdis išsilaisvins nuo baimės, o protas nuo nerimo. Nesitikiu, kad tai greit įvyks, tačiau džiaugiuosi, kad nuoširdžiai tikiu nuostabiu gyvenimu po mirties.“1
Jėzaus Kristaus Prisikėlimas užtikrina viską, ko Alisa vylėsi, ir kiekviename iš mūsų įtvirtina „[mumyse] gyvenančią viltį“.2 Prezidentas Gordonas B. Hinklis apie Prisikėlimą kalbėjo kaip apie „reikšmingiausią visų laikų įvykį žmonijos istorijoje“.3
Prikėlimas yra įvykdomas per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą4 ir yra pagrindinis didžio Išgelbėjimo plano elementas. Esame dvasiniai dangiškųjų tėvų vaikai.5 Kai ateiname į šį žemiškąjį gyvenimą, mūsų dvasia yra sujungiama su mūsų kūnu. Patiriame su mirtinguoju gyvenimu susijusių įvairių džiaugsmų ir visokių sunkumų. Kai žmogus miršta, jo dvasia atsiskiria nuo jo kūno. Dėl Prisikėlimo yra įmanoma žmogaus dvasiai vėl susijungti su jo kūnu, tik šiuo atveju tas kūnas bus nemirtingas ir tobulas6: nepajungtas skausmams, ligoms ar kitoms negalioms.
Po prisikėlimo dvasia jau niekad nebebus atskirta nuo kūno, nes Gelbėtojo Prisikėlimas pelnė nepaneigiamą pergalę prieš mirtį. Kad įgyvendintume savo amžinąją lemtį, mums reikia turėti šią nemirtingą amžinai vieningą sielą (dvasią ir kūną). „Džiaugsmo pilnatvę“7 galėsime patirti dėl neatskiriamai sujungtų dvasios ir nemirtingo kūno. Iš tikrųjų, be Prisikėlimo mes negalėtume gauti džiaugsmo pilnatvės, bet būtume amžinai nelaimingi.8 Net ištikimi ir teisūs žmonės savo dvasios atskyrimą nuo kūno laiko nelaisve. Iš šios nelaisvės esame išvaduojami per Prisikėlimą, kuris yra išpirkimas iš mirties pančių ir grandinių.9 Nėra išgelbėjimo atskirai dvasiai ir atskirai kūnui.
Kiekvienas iš mūsų turime fizinių, protinių bei emocinių ribotumų ir silpnybių. Šie sunkumai, kurie dabar kartais atrodo tokie nepakeliami, galiausiai bus išspręsti. Nei viena iš šių problemų nebekamuos mūsų po to, kai būsime prikelti. Alisa išnagrinėjo išgijimo statistiką žmonių, kurie sirgo tokio pat vėžio forma kaip ji. Tie skaičiai daug vilties neteikė. Ji rašė: „Bet yra vaistas, todėl man nebaisu. Jėzus jau išgydė mano ir jūsų vėžį. Aš būsiu geresnė. Džiaugiuosi, kad tai žinau.“10
Galime pakeisti žodį vėžys pavadinimu bet kokios kitos mūsų patiriamos fizinės, protinės ar emocinės negalios. Nes dėl Prisikėlimo jos taip pat jau yra išgydytos. Veiksmingiausias vaistas – prisikėlimo stebuklas – moderniai medicinai nepasiekiamas. Tačiau Dievui jis pasiekiamas. Žinome, kad tai įmanoma, nes Gelbėtojas yra prisikėlęs ir taip pat įgyvendins kiekvieno mūsų prikėlimą.11
Gelbėtojo Prisikėlimas įrodo, kad Jis yra Dievo Sūnus ir kad Jo mokymai yra tikri. „Jis prisikėlė, kaip buvo sakęs.“12 Negali būti tvirtesnio Jo dieviškumo įrodymo, nei Jo Prisikėlimas iš kapo su nemirtingu kūnu.
Mes žinome apie Prisikėlimo liudytojus Naujojo Testamento laikais. Be pavienių moterų ir vyrų, apie kuriuos skaitome evangelijose, Naujasis Testamentas užtikrina mus, kad šimtai žmonių tikrai matė prisikėlusį Viešpatį.13 O Mormono Knyga pasakoja apie daugelį šimtų kitų: „Minia priėjo ir įkišo rankas į Jo šoną,[…] ir savo akimis [jie] pamatė, ir savo rankomis palietė, ir tikrai sužinojo ir paliudijo, kad tai tikrai Jis, apie kurį pranašai rašė, jog ateisiąs“.14
Šalia senovės liudytojų stoja pastarųjų dienų liudininkai. Šio Evangelijos laikotarpio pradžioje Džozefas Smitas matė prisikėlusį Gelbėtoją su Tėvu.15 Gyvieji pranašai ir apaštalai liudijo apie prisikėlusio ir gyvojo Kristaus realumą.16 Tad galime sakyti, jog „ir mes [esame] šitokio debesies liudytojų apsupti“.17 Kiekvienas iš mūsų galime būti dalimi to debesies liudytojų, kurie per Šventosios Dvasios galią žino, kad tai, ką švenčiame per Velykas, iš tiesų įvyko, kad Prisikėlimas yra realus.
Gelbėtojo Prisikėlimo realumas įveikia mūsų sielvartą ir pakeičia jį viltimi, nes su prisikėlimu gauname patvirtinimą, kad visi kiti ne mažiau stebuklingi nei prisikėlimas Evangelijos pažadai yra tokie pat tikri. Žinome, kad Jis turi galią apvalyti mus nuo visų mūsų nuodėmių. Žinome, kad Jis paėmė ant savęs visus mūsų skausmus, negalias ir patiriamą neteisybę.18 Žinome, jog Jis prisikėlė „iš mirusiųjų su išgydymu savo sparnuose“.19 Žinome, kad Jis gali pataisyti mus, nesvarbu, kas mumyse buvo sugedę. Žinome, kad Jis „nušluostys kiekvieną ašarą nuo [mūsų] akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“.20 Žinome, kad galime būti „padaryti tobuli per […] Jėzų, kuris atliko šį tobulą apmokėjimą“21, jei tik pasitikėsime ir seksime Juo.
Hendelis, įkvepiančios oratorijos Mesijas pabaigoje, įkomponavo nuostabią muziką, kurią palydėjo apaštalo Pauliaus džiaugsmingi žodžiai apie Prisikėlimą.
„Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti, –
Staiga, vieną akimirką, gaudžiant paskutiniam trimitui:[…] Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti.
Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe.
[…] tuomet išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį!
Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?![…]
Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“22
Esu dėkingas už mums dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus Apmokėjimo ir Prisikėlimo suteiktus palaiminimus. Prisikėlimas yra didžios vilties šaltinis visiems tiems, kurie guldė savo vaiką į kapą, raudojo prie sutuoktinio karsto, sielvartavo dėl gimdytojo ar kito mylimo žmogaus mirties. O koks didingas tai bus patyrimas juos ir vėl pamatyti, ne tik kaip dvasias, bet kaip prikeltuosius.
Trokštu vėl pamatyti savo mamą, pajusti jos švelnų prisilietimą ir pažvelgti į mylinčias akis. Noriu pamatyti savo tėvo šypseną, išgirsti jo juoką ir matyti jį prikeltą ir tobulą. Su tikėjimu akyse įsivaizduoju Alisą, nepasiekiamą žemiškiems vargams ar mirties geluoniui: prikeltą, tobulą ir pergalingą Alisą džiaugsmo pilnatvėje.
Prieš keletą Velykų ji kukliai rašė: „Jo vardu įmanomas gyvenimas. Tiek daug vilties. Visada. Per viską. Man patinka, kad Velykos man tai primena.“23
Liudiju apie Prisikėlimo realumą. Jėzus Kristus gyvas, ir Jo dėka mes visi vėl gyvensime. Jėzaus Kristaus vardu, amen.