2010–2019
Dievo vaikas aš
2016 m. balandis

Dievo vaikas aš

Vyresnysis Donaldas L. Holstromas

Septyniasdešimčių prezidentūros narys

Paveikslėlis

Teisingas mūsų dangiško paveldo supratimas yra būtinas išaukštinimui.

Mūsų pagrindinė doktrina apima žinojimą, kad esame gyvojo Dievo vaikai. Štai kodėl Jo vienas švenčiausių vardų yra Tėvas – Dangiškasis Tėvas. Per amžius šios doktrinos aiškiai mokė pranašai:

  • Kai buvo gundomas Šėtono, Mozė atstūmė jį sakydamas: „Kas tu? Nes štai, aš esu Dievo sūnus.“1

  • Kreipdamasis į Izraelį psalmininkas skelbė: „Jūs visi [esate] Aukščiausiojo sūnūs.“2

  • Paulius atėniečius ant Marso kalvos mokė, kad jie buvo „dieviškos giminės“3.

  • Džozefas Smitas ir Sidnis Rigdonas patyrė regėjimą, kuriame jie matė Tėvą ir Sūnų, ir kuriame dangiškas balsas paskelbė, kad pasaulio gyventojai yra „Dievui užgimę sūnūs ir dukros“4.

  • 1995 metais penkiolika tuo metu gyvenusių apaštalų ir pranašų patvirtino: „Visi žmonės […] yra sutverti pagal Dievo atvaizdą. Kiekvienas yra mylimas dvasinis dangiškųjų tėvų sūnus ar dukra.“5

  • Prezidentas Tomas S. Monsonas liudijo: „Mes esame gyvojo Dievo sūnūs ir dukterys. […] Negalime nuoširdžiai tuo tikėti nepatirdami gilaus naujo stiprybės ir galios jausmo.“6

Ši doktrina yra tokia paprasta, taip dažnai sutinkama ir taip lengvai intuityviai suvokiama, kad gali pasirodyti eilinė, nors iš tikrųjų yra viena nepaprasčiausių žinių, kurias tik galime įgyti. Teisingas mūsų dangiško paveldo supratimas yra būtinas išaukštinimui. Yra svarbu suvokti šlovingą išgelbėjimo planą ir puoselėti tikėjimą Tėvo Pirmagimiu Jėzumi Kristumi ir Jo gailestingu Apmokėjimu.7 Dar daugiau, jis suteikia mums nenutrūkstamos motyvacijos sudaryti ir išlaikyti mūsų būtinas amžinąsias sandoras.

Visi dalyvaujantys šiame susirinkime, su keliomis išimtimis, galėtų tuojau pat, nežiūrėdami į žodžius ar muziką, sudainuoti „Dievo vaikas aš“8. Ši mėgiama giesmė yra viena dažniausiai giedamų giesmių šioje Bažnyčioje. Tačiau esminis klausimas: ar mes tikrai ją suvokiame? Ar mes savo mintyse, širdyje ir sieloje tai suprantame? Ar mūsų dangiškoji kilmė yra mūsų pirma ir svarbiausia tapatybė?

Čia, žemėje, mes įvairiai save apibūdiname, pavyzdžiui, pagal savo gimimo vietą, tautybę ir kalbą. Kai kurie netgi apibūdina save pagal savo profesiją ar pomėgį. Šie žemiški apibūdinimai nėra netinkami, nebent jie nustelbia arba prieštarauja mūsų amžinajai tapatybei – buvimui Dievo sūnumi ar dukterimi.

Kai mūsų jauniausias vaikas buvo šešerių ir ėjo į pirmą klasę, jos mokytoja per pamoką davė mokiniams rašto užduotį. Buvo spalis, Helovino, šventės, švenčiamos kai kuriose pasaulio vietose, mėnuo. Nors tai nėra mano mėgstamiausia šventė, manau, kad yra tam tikri nekalti ir išperkantys Helovino aspektai.

Jauniesiems mokiniams mokytoja padalijo popieriaus lapus. Lapo viršuje buvo labai paprastai nupiešta pasakų ragana (jau minėjau, kad tai nėra mano mėgstamiausia šventė), stovinti prie verdančio katilo. Ant lapo buvo užrašytas vaikų vaizduotei lavinti ir pagrindiniams rašymo įgūdžiams patikrinti skirtas klausimas: „Jūs ką tik išgėrėte puodelį raganos viralo. Kas jums nutiko?“ Prašau suprasti, kad šiuo pasakojimu nereikėtų dalintis kaip rekomendacija mokytojams.

„Jūs ką tik išgėrėte puodelį raganos viralo. Kas jums nutiko?“ Geriausiai, kaip tik gali pradedanti rašyti, mūsų mažoji dukrelė parašė: „Aš mirsiu ir būsiu danguje. Man ten patiks. Man ten bus labai gerai, nes tai yra geriausia vieta būti, kadangi esi su savo Dangiškuoju Tėvu.“ Šis atsakymas tikriausiai nustebino jos mokytoją; tačiau, kai mūsų duktė parnešė pabaigtą užduotį namo, pamatėme, kad ji buvo gavusi žvaigždutę – aukščiausią įvertinimą.

Realiame gyvenime mes susiduriame su realiais, o ne įsivaizduojamais sunkumais. Yra fizinis, emocinis ir dvasinis skausmas. Yra sielvartas, kai aplinkybės labai skiriasi nuo to, ko mes tikėjomės. Yra neteisybė, kai atrodo, kad mes nenusipelnėme tokios padėties. Yra nusivylimai, kai kas nors, kuo pasitikėjome, mus nuvylė. Yra sveikatos ir finansinės kliūtys, dėl kurių galime sutrikti. Gali būti akimirkų, kai kyla klausimų dėl mums nesuprantamos doktrinos ar istorijos.

Kai atsiranda sunkumų mūsų gyvenime, kokia pirma mūsų reakcija? Ar tai sumišimas, abejonė ar dvasinis atsitraukimas? Ar netikėtas mūsų tikėjimo sukrėtimas? Ar mes kaltiname Dievą ar kitus dėl mūsų aplinkybių? Ar pirmiausia prisimename, kas esame – mylinčio Dievo vaikai? Ar tai lydi visiškas pasitikėjimas, kad Jis leidžia kai kurias žemiškas kančias, nes žino, kad jos kaip grynintojo ugnis palaimins mus, kad taptume panašūs į Jį ir įgytume savo amžiną paveldą?9

Neseniai buvau susitikime su vyresniuoju Džefriu R. Holandu. Vyresnysis Holandas mokydamas principo, kad mirtingasis gyvenimas gali būti skausmingas, bet mūsų sunkumai turi amžinąjį tikslą – net jei mes tuo metu to nesuprantame, – pasakė: „Jūs galite turėti, ką norite, arba galite turėti kai ką geresnio.“

Prieš penkis mėnesius aš su savo žmona Diana ir vyresnysis Deividas A. Bednaris su žmona nuvykome į Afriką. Šešta ir paskutinė šalis, kurią mes aplankėme, buvo Liberija. Liberija yra nuostabi šalis su kilniais žmonėmis ir turtinga istorija, tačiau gyvenimas ten nėra lengvas. Politinio nestabilumo ir pilietinių karų dešimtmečiai pasunkino skurdo negandą. Prie viso to, bauginanti Ebolos liga per paskutinį protrūkį pražudė beveik 5000 žmonių. Mes buvome pirmoji Bažnyčios vadovų grupė iš kito krašto, aplankiusi sostinę Monroviją, nuo to laiko, kai po Ebolos krizės Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad tai yra saugu.

Vieną karštą ir drėgną sekmadienio rytą vykome į nuomojamas susirinkimo patalpas miesto centre. Visos papildomos kėdės buvo suneštos – iš viso 3500 vietų. Galutinis susirinkusiųjų skaičius buvo 4100. Beveik visi, kurie susirinko, atvyko pėsčiomis ar kokiu nors nepatogiu viešuoju transportu; šventiesiems nebuvo lengva susirinkti. Bet jie atvyko. Daugelis atvyko likus kelioms valandoms iki paskirto susirinkimo laiko. Mums įėjus į salę, dvasinė atmosfera buvo jaudinanti! Šventieji buvo pasiruošę būti mokomi.

Kai kalbėtojas cituodavo Raštus, susirinkusieji garsiai atmintinai pasakydavo eilutę. Ir nesvarbu, trumpa ar ilga Raštų ištrauka, visi susirinkusieji atsakydavo choru. Tai nereiškia, kad mes rekomenduojame taip daryti, bet buvo tikrai įspūdinga, kad jie gebėjo tai padaryti. O choras buvo galingas! Diriguojant entuziastingam choro dirigentui ir akompanuojant 14-os metų vaikinui, nariai dainavo energingai ir galingai.

Po to kalbėjo vyresnysis Bednaris. Tai, žinoma, buvo laukiamiausias susirinkimo momentas – išgirsti apaštalo mokymus ir liudijimą. Akivaizdžiai vadovaujamas Dvasios, įpusėjęs įžanginį žodį, vyresnysis Bednaris sustojo ir paklausė: „Ar žinote giesmę „Koks pagrindas tvirtas“?

Atrodė, jog 4100 balsų sugriaudėjo atsakydami: „TAIP!“

Tada jis paklausė: „Ar žinote septintą eilutę?“

Ir vėl visa grupė atsakė: „TAIP!“

Galingos giesmės „Koks pagrindas tvirtas“ aranžuotėje, kurią paskutinius dešimt metų atlieka Mormonų Tabernakulio choras, yra septinta eilutė, kuri anksčiau retai buvo giedama. Vyresnysis Bednaris nurodė: „Giedokime 1, 2, 3 ir 7 eilutes.“

Choro dirigentas nedvejodamas pašoko iš vietos, o Aarono kunigystę turintis akompaniatorius nedelsdamas pradėjo energingai groti įvadinius akordus. Su tokiu tikėjimu, kokio anksčiau niekada nebuvau jautęs giedant susirinkimo giesmę, mes giedojome 1, 2 ir 3 eilutes. Garsas ir dvasinė jėga išaugo, kai 4100 balsų giedodami septintą eilutę pareiškė:

„Tos sielos, kur Jėzum tikėjo karštai,

tikrai neapleisiu, kai priešai ateis.

Nors kiltų Šėtono galybė juoda,

aš jos nepaliksiu, aš jos nepaliksiu,

aš jos nepaliksiu tikrai niekada!“10

Tą dieną per vieną nuostabiausių dvasinių įvykių mano gyvenime, aš gavau svarbią pamoką. Mes gyvename pasaulyje, kuris gali priversti mus pamiršti, kas mes išties esame. Kuo daugiau blaškančių dalykų mus supa, tuo lengviau su tuo elgtis atsainiai, tada imti ignoruoti, o vėliau pamiršti mūsų ryšį su Dievu. Šventieji Liberijoje turi nedaug materialiųjų dalykų, tačiau, atrodo, kad dvasinių jie turi su kaupu. Tą dieną Monrovijoje mes pamatėme grupę Dievo sūnų ir dukterų, kurie žinojo jais esą!

Šiandieniniame pasaulyje, nesvarbu, kur gyvename ir kokios mūsų aplinkybės, yra gyvybiškai svarbu, kad mūsų pirminė tapatybė būtų Dievo vaikas. To žinojimas leis mūsų tikėjimui klestėti, skatins mus nuolat atgailauti ir suteiks stiprybės būti „tvirt[iems] ir nepajudinam[iems]“ mūsų mirtingoje kelionėje.11 Jėzaus Kristaus vardu, amen.