Prieglobstis nuo audros
Vyresnysis Patrikas Kyronas
Iš Septyniasdešimties kvorumo
Ši akimirka pabėgėlių necharakterizuoja, tačiau mūsų atsakas padės charakterizuoti mus.
„Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte,
buvau nuogas – mane aprengėte […]
Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“1
Šios dienos duomenimis, visame pasaulyje yra maždaug 60 milijonų pabėgėlių – tai reiškia, kad „1 iš kas 122 žmonių […] buvo priverstas bėgti iš namų“2, pusė iš jų yra vaikai.3 Šie skaičiai šokiruoja, taip pat šokiruoja pagalvojus, ką tai reiškia kiekvieno iš jų gyvenime. Šiuo metu esu paskirtas tarnauti Europoje; per pastaruosius metus į ją atvyko daugiau nei milijonas pabėgėlių iš karo nusiaubtų Vidurinių Rytų ir Afrikos teritorijų.4 Matome, kad dauguma iš jų atvyko turėdami tik tai, ką tuo metu dėvėjo ir kas tilpo į vieną mažą krepšį. Dauguma jų yra gerai išsilavinę, visi jie buvo priversti palikti namus, mokymo įstaigas ir darbovietes.
Vadovaujama Pirmosios Prezidentūros Bažnyčia bendradarbiauja su 75-iomis organizacijomis 17-oje Europos šalių. Tai organizacijos nuo didžiulių tarptautinių institucijų iki mažų bendruomenės iniciatyvų, nuo vyriausybinių agentūrų iki religinių ir pasaulietinių labdaros organizacijų. Mums pasisekė, nes bendradarbiaujame ir mokomės iš tų, kurie dirba su pabėgėliais jau daug metų.
Mes, kaip Bažnyčios nariai ir kaip tiesiog žmonės, galime prisiminti ne tokį seną istorijos laikotarpį, kai patys buvome pabėgėliai, tie, kurie ne kartą buvo priversti palikti namus ir ūkius. Praėjusį savaitgalį kalbėdama apie pabėgėlius sesuo Linda K. Burton paprašė Bažnyčios moterų pagalvoti: „Kas, jei jų istorija būtų mano istorija?“5 Jų istorija yra mūsų istorija, ir tai nutiko ne taip jau seniai.
Vyriausybėse ir visuomenėse yra intensyviai diskutuojama apie tai, kas yra pabėgėliai ir kaip turėtų būti jiems padedama. Šiame pasisakyme išreikštos mintys jokiu būdu neprisideda prie šios įtemptos diskusijos ir nėra imigracijos politikos komentaras, jos veikiau skirtos susitelkti į žmones, kurie buvo išvaryti iš savo namų ir šalių dėl karų, kurių jie nepradėjo.
Gelbėtojas žino, ką reiškia būti pabėgėliu – kartą Jis pats juo buvo. Vaikystėje Jėzus ir Jo šeima pasitraukė į Egiptą bėgdami nuo žudikiškų Herodo kalavijų. Kelis kartus Jo tarnystės metu Jėzus buvo pavojuje, ir Jam grėsė mirtis, ir galiausiai Jis atsidavė į piktas rankas tų, kurie suplanavo Jo mirtį. Galbūt dėl to mes dar labiau stebimės tuo, kad Jis mus pakartotinai mokė vienam kitą mylėti, mylėti taip, kaip myli Jis, mylėti artimą ir mylėti save patį. Tikra tiesa, kad „tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte“6 ir „rūpin[tis] vargšais ir beturčiais bei suteik[ti] jiems pagalbą, kad šie nekentėtų“.7
Buvau įkvėptas stebėdamas kaip Bažnyčios nariai iš viso pasaulio dosniai aukojo, kad padėtų šiems tiek daug netekusiems asmenims ir šeimoms. Būtent Europoje mačiau daugybę Bažnyčios narių, kurie patyrė džiaugsmingą nubudimą ir praturtino sielą atsiliepdami į šį gilų, įgimtą troškimą pagelbėti ir tarnauti taip sunkiai vargstantiems aplinkiniams. Bažnyčia parūpino pastogę ir medicininę pagalbą. Kuolai ir misijos surinko tūkstančius higienos reikmenų rinkinių. Kai kurie kuolai parūpino maisto ir vandens, rūbų, neperšlampamų apsiaustų, dviračių, knygų, kuprinių, skaitymo akinių ir dar daug ko.
Žmonės nuo Škotijos iki Sicilijos prisidėjo įvairiausiais būdais. Daktarai ir seselės savanoriavo ten, kur pabėgėliai atvykdavo permirkę, sužvarbę ir dažnai patyrę kokių nors dėl kelionių vandeniu patirtų traumų. Pabėgėliams pradėjus kurtis naujose vietovėse vietiniai nariai padeda jiems mokytis tos šalies kalbos, kiti tiek vaikų, tiek tėvų nuotaiką pakylėja parūpindami žaislų, dailės priemonių, muzikos ir žaidimų. Kai kurie radę paaukotų siūlų, virbalų ir vąšelių moko mezgimo įgūdžių senus ir jaunus vietinius pabėgėlius.
Patirtį turintys, ištisus metus tarnavę ir vadovavę, Bažnyčios nariai liudija, kad pagalba šiems didžiulį vargą patiriantiems žmonėms buvo vertingiausias ir daugiausia pasitenkinimo teikęs tarnavimas.
Šios padėties rimtumas suvokiamas tik asmeniškai ją išvydus. Žiemą vienoje iš pabėgėlių tranzito stovyklų sutikau vieną iš daugelio besilaukiančių moterų iš Sirijos, karštligiškai ieškojusią patikinimo, kad jai neteks gimdyti ant šaltų grindų didžiulio pastato, kuriame ji buvo apgyvendinta. Sirijoje ji buvo universiteto dėstytoja. Graikijoje kalbėjau su šeima, kurios nariai tebebuvo šlapi, krečiami drebulio ir išsigandę po kelionės iš Turkijos gumine valtimi. Pažiūrėjęs jiems į akis ir išgirdęs jų pasakojimus tiek apie siaubą, nuo kurio bėgo, tiek apie pavojus ieškant prieglobsčio, negaliu likti abejingas.
Rūpinasi ir padeda būrys atsidavusių paramą teikiančių darbininkų, tarp kurių daugybė savanorių. Mačiau, kaip daugybę mėnesių naktimis darbavosi viena Bažnyčios narė, rūpindamasi būtiniausiais iš Turkijos į Graikiją atvykstančiųjų poreikiais. Nežiūrint kitų jos pastangų, ji teikė pirmąją pagalbą tiems, kuriems to ypač reikėjo; ji prižiūrėjo, kad būtų pasirūpinta pavieniui keliavusiais moterimis ir vaikais; ji apglėbdavo tuos, kurie pakeliui neteko artimųjų, ir kaip įmanydama stengėsi ribotus išteklius paskirstyti beribėms reikmėms. Ji, kaip ir daugelis kitų, buvo tiesiogine prasme angelas pagalbininkas – jos darbų nepamirš nei tie, kuriais ji rūpinosi, nei Viešpats, kurio darbą ji vykdė.
Visi, kurie pasiaukojo lengvindami aplinkinių kančias, yra labai panašūs į Almos žmones: „Ir taip savo klestėjimo aplinkybėmis jie nepavarydavo nė vieno, kuris buvo nuogas ar kuris buvo alkanas, ar kuris buvo ištroškęs, ar kuris buvo ligotas, ar kuris buvo nepamaitintas; […] jie buvo dosnūs visiems, neatsižvelgdami į asmenis, tiek seniems, tiek ir jauniems, tiek vergams, tiek ir laisviesiems, tiek vyrams, tiek ir moterims, ar ne bažnyčioje, ar bažnyčioje.“8
Turime žiūrėti, kad žinios apie pabėgėlių padėtį netaptų banalybe pirminiam sukrėtimui atslūgus, bet karams tebesitęsiant ir šeimoms tebeatkeliaujant. Pasakojimai apie milijonus pabėgėlių visame pasaulyje pasitraukė iš žinių, tačiau jiems vis dar labai reikia pagalbos.
Jei jums kilo klausimas, „kaip galiu padėti?“, noriu visų pirma priminti, kad mūsų tarnavimas neturėtų būti šeimų ar kitų atsakomybių sąskaita, 9 taip pat neturėtume tikėtis, kad galimybių mums parūpins vadovai. Visgi, prie šios humaniškos veiklos galime prisidėti: tiek jaunuoliai, tiek vyrai, tiek moterys, tiek šeimos.
Reaguodamos į Pirmosios Prezidentūros kvietimą krisčioniškai visame pasaulyje tarnauti pabėgėliams, 10 visuotinės Paramos bendrijos, Merginų organizacijos ir Pradinukų organizacijos prezidentūros sukūrė paramos iniciatyvą, pavadintą „Buvau keleivis“. Sesuo Burton apie tai kalbėjo Bažnyčios moterims praėjusią savaitę Visuotiniame moterų susirinkime. Tinklalapyje IWasAStranger.lds.org rasite įvairių naudingų tarnavimo idėjų, šaltinių ir pasiūlymų.
Pradėkite atsiklaupę – malda. Pradėkite malda ant kelių, tuomet pagalvokite, ką galite nuveikti arti namų ar savo bendruomenėse, idant padėtumėte žmonėms prisitaikyti prie naujos aplinkos. Pagrindinis tikslas yra padėti jiems tapti vėl darbštiems ir savarankiškiems.
Yra daugybė pagalbos ir bičiulystės būdų. Galite padėti beįsikuriantiems pabėgėliams mokytis jūsų šalies kalbos, atnaujinti jų darbo įgūdžius ar pratintis prie darbo pokalbių. Galite tapti šeimos ar vienišos mamos, besistengiančių priprasti prie nepažįstamos kultūros, patarėju ir atlikti kažką paprasto, pavyzdžiui, palydėti juos į parduotuvę ar mokyklą. Kai kurie kuolai ir apylinkės turi ryšių su patikimomis organizacijomis, su kuriomis galima bendradarbiauti. Taip pat, jei turite galimybių, galite prisidėti prie ypatingos šios Bažnyčios humanitarinės iniciatyvos.
Be to, kiekvienas galime daugiau sužinoti apie pasaulio įvykius, dėl kurių šioms šeimoms teko palikti savo namus. Turime atsilaikyti prieš nepakantumą ir propaguoti tarpkultūrinį pagarbumą bei supratimą. Asmeniškai, o ne per žinių kanalą ar laikraštį, susidūrę su pabėgėlių šeimomis ir išgirdę jų pasakojimus neliksite abejingi. Užsimezgusios nuoširdžios draugystės skatins atjautą ir sėkmingą integraciją.
Viešpats mums nurodė, kad Sionės kuolai būtų „apsauga ir prieglobstis nuo audros“.11 Mes prieglobstį radome. Išlįskime iš savo priedangų ir pasidalinkime su jais savo gausa, viltimi dėl šviesesnio rytojaus, tikėjimu Dievu ir savo artimu bei meile, kuri pro kultūrinius ir ideologinius skirtumus mato šlovingą tiesą, kad visi esame mūsų Dangiškojo Tėvo vaikai.
„Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią.“12
Buvimas pabėgėliu gali prisidėti prie pabėgėlių charakterio formavimo, tačiau buvimas pabėgėliu jų necharakterizuoja. Šiuo patyrimu jie prisideda prie tūkstančių kitų žmonių – tikėkimės, kad šis jų patyrimas bus trumpalaikis. Kai kurie iš jų taps Nobelio premijos laureatais, valstybės tarnautojais, daktarais, mokslininkais, muzikantais, menininkais, religiniais vadovais ir kitų sričių žinovais. Iš tikrųjų, dauguma iš jų buvo tokie prieš visko netekdami. Ši akimirka jų necharakterizuoja, tačiau mūsų atsakas padės charakterizuoti mus.
„Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“13 Jėzaus Kristaus vardu, amen.
Daugiau informacijos ieškokite:IWasAStranger.lds.org ir mormonchannel.org/blog/post/40-ways-to-help-refugees-in-your-community.